Prabilęs simboliais

Nelengva patikėti – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo scenoje pastatė didingą, solidų, reprezentacinį nacionalinį veikalą – Felikso Bajoro trijų veiksmų operą-baletą „Dievo avinėlis“ (libretas Rimanto Šavelio, eilės Marcelijaus Martinaičio ir Sigito Gedos, 1982).

Operos siužetas kilęs iš to paties pavadinimo Šavelio romano. Pagrindinė gija, vaizduodama pokario kaimo dramas, pakyla iki likimą apvalančio laiko simbolizavimo. Svarbiausios operos temos – teisybė, ramybė, gyvybė, laiko tėkmė... „Ligi pavasario suguldžiau sėklas, užmigdžiau žmonių akis... Galvoju: Dieve duok, Dieve duok, kad mūsų užtektų kiekvienam sugrįžusiam paukščiui“, – tarsi malda vibruoja baigiamasis „Dievo avinėlio“ epizodas, sausakimšai susirinkusią publiką sujaudinęs iki ašarų abu mano apsilankytus vakarus. 

Šio veikalo kultūrinė reikšmė per pastaruosius 40 metų nepakito – „Dievo avinėlis“ yra lietuvių nacionalinės operos kelio viršūnė ir viena iš jų liks ilgai. Tačiau to neįžvelgė anuometinio Operos teatro vadovybė. Nesugebėjus suvokti originalia kalba parašytos muzikos ir išsigandus partizanų vaizdavimo, prieš kompozitorių buvo užkurta ištisa menininką žeminanti kova. Pasitelkta dar ir kolegialios institucijos bei ideologiniai viršininkai, nors operos literatūrinis šaltinis buvo pelnęs SSRS premiją. Matyt, nemažai lėmė teatro valdančiųjų ir net kai kurių garsių atlikėjų neapykanta savo laiko ir mūsų kompozitoriaus muzikai... 

Operos-baleto fabula sukasi apie bežemį šiaučių Titą, kuris įtikinamas vesti žuvusio partizano Kvedaro našlę Gabiją ir įsikurti jų namuose. Netrukus viską sujaukia komunistinis agitatorius Tigrūdis, liepiąs žemę ir namus atiduoti „suvienytai valdžiai“: „Neatiduosi – toli išvažiuosi.“

„Netrukus viskas čia turės apvirst“, – žodį „turės“ akcentuodamas skanduoja choras; kaip ironizuoja valstiečiai Anupras ir Morciūnas, „pakeisime gamtą ir orą, vidudienį žvaigždės žėrės, pakeisime musę į vorą...“ Partizanų vadas Apolinaras Titą taip pat ragina stoti į kolūkį, tačiau tuo siekdamas priedangos partizanų patalpoms. „Tėvynė, kur savo namuos aš namų neturiu“, – rauda Titas, paprasčiausiai svajojęs apie sodą ir aukštą namą. „Slenkstį nuplausiu namo pareiti, langus įdėsiu – keturių vėjų. Pro vieną langą mėnulis leidžias, pro kitą langą pateka saulė... Šulinio svirtis girgžda kaip vygė, karvutė laukia, veršelį laižo. O! Tai gražumas žalių žolynų. Lygiosios lankos, visų lygiausios“, – ilgesingai, bet jau nujaučiant tragišką lemtį skamba pirmasis Tito ariozo. Gabija proverksmiais sako: „Pasaulis baisus, jame jau nei meilės, anei garbės, nei tiesos nebeliko...“

Iš visų pusių gniuždomas Titas ima ilgėtis „ramybės teisybėj, teisybės ramybėj“. Nebetverdamas tokio gyvenimo ir išvydęs kulkų padegtus namus, žūsta kartu su jais. Bet dar spėjęs ištarti žodžius lyg veikalo moto: „Laimingi medžiai, jie mirša stovėdami.“ 

Kompozitoriaus sumanytas veikalo sandaros dvilypumas, kai vienodai svarbūs opera ir baletas, išreiškia bendrą gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Baletas – tai nematomas pasaulis, sako Bajoras. Šokis kaip atskirą veikėją animuoja mišką, vaizduoja stribų ir partizanų būrius. Vieną pagrindinių – nužudyto partizano Kvedaro dvasios vaidmenį – taip pat atlieka šokėjas. Kvedaro dvasia matoma beveik visuose įvykiuose.

Kai kuriuos mirusiųjų vaidmenis atlieka operos solistai. Dalis jų turi po vieną dvi frazes (Tito tėvai), pirmoji Tito meilė Agilė dalyvauja labiau išplėtota partija, o kartu tam tikrą laiko dalį jie tyliai sustingę scenos gilumoje ar priekyje „vaidenasi“ kaip pri(si)minimas, perspėjimas...

Ne mažiau nei muzika paveikus yra libreto tekstas – jį rašė kompozitoriaus masto kūrėjai, taupių metaforų meistrai.

O visa veikalo prasmė, gelmė, gėris ir grožis, visa jo gyvastis skleidžiasi muzikoje. Muzikoje, kvėpuojančioje neperspaustu emocionalumu, XX a. poetišku jausmu. Jos retorika, regis, sukaupta liūdesiui perteikti. Pirmiausia čia – klasikinės, žemyn pakreiptos nusiminimo intonacijos ir abejones, rezignaciją rodantys aukštyn šokantys motyvai. Liūdesio paveiksle dalyvauja netgi archetipiniai minoriniai trigarsiai. Kameriškai trapi orkestro partija – iš operos orkestro ložės dažnai skambantys tik du trys (klarnetas, fleita, smuikas), net ir vienas (smuikas ar fortepijonas) instrumentai, lyg atsisveikinimo, iškeliavimo, ištirpimo ženklai.

Veiksmo dramaturgija kartu su muzikos faktūra nuosekliai sudėtingėja link trečio, kulminacinio, veiksmo. Ekspoziciniame (pirmame) veiksme skaidriai audžiamas leitmotyvų takas. Antrame veiksme su nauja medžiaga išsiplečia kontrastų amplitudė, ima skirtis esamojo veiksmo muzika scenoje ir nujaučiamo laiko plotmę perteikiantis orkestras, kitaip tariant, pradeda siautėti poliritmija ir pintis polifonija. Laikantis kontrastinės dramaturgijos principo, šiame veiksme ateina veikalo tylioji kulminacija... „Iškirstam sode“, – virpėdamas pradeda choras; susigraudinusi įstoja Gabija, iš pradžių paslaptingai, tolydžio vis labiau jaudindamasi. „Naktis, o diena, diena, o naktis, balta kaip šalna mano mirtis. Viena, o viena obelis nukirsta. Balta, o balta miške palikta. Sode, o sode, balta, o balta obelis man ant rankų supasi nukirsta, supasi nukirsta, be žiedų balta. Sidabrava, žemyn galva nusvirus, dar gyva, dar gyva, o jau mirus“, – klykia moteris ir išbėga iš scenos.

Trečiame veiksme įsigali sumaišties vaizdai ir garsai iš praėjusių situacijų, įsisiūbuoja Bajoro polifonijos meistrystė, taip tinkama tragedijos įvykiams apibendrinti ir sulieti į stipriausią chorą – „Laikas!“ Viską nusprendžiantis, nuplaunantis, paguodžiantis laikas.

Veikalo muzika nepaprastai vaizdinga: prasideda šūvius imituojančiais tutti akordais ir tuoj pat ima vaizduoti įsiplieskusį gaisrą, kurio paveikslas virs kulminacine scena operos pabaigoje. Scenos vyksmą diktuoja gausybė leitmotyvų, retorika, audinio niuansai. Veikalo statytojai dirigentas Gintaras Rinkevičius ir režisierius bei choreografas Martynas Rimeikis vienu balsu tvirtino, kad viskas yra muzikoje, tereikia į ją įsiklausyti. Scenografas Marijus Jacovskis žinojo savo priedermę, kaip pats juokavo – netrukdyti artistams. Taip gimė spektaklis, kokio LNOBT senokai (dirbant vietinėms pajėgoms) neteko matyti: jo pagrindu tapo muzika. Muzikos atžvilgiu tai mandagus, įdėmus, kolegiškas pastatymas. Įskaitant ir šviesų dailę (Levas Kleinas), kostiumus (Elvita Brazdylytė).

Įsijautus į muziką ir užuominomis kalbantį libretą, scenovaizdžio kūrėjams beliko sekti kameriškumu ir imtis abstrakcijų. Operų klausytojų akį pirmiausia patraukė minimali scenografija, nužyminti neišvengiamus dalykus. Pagrindiniu scenovaizdžio veikėju tapo stogo gegnės, kurių kintantis aukštis bei pasvirimo kampas simbolizuoja ir veiksmo idėją – savų namų ilgesį, situacijos aštrumą. Daugiaprasmiai kabantys scenos elementai trečio veiksmo pradžioje, tarsi žemės gabalai, tikriausiai gali reikšti ir žeminės lubas, ir daugybę žeminių, o gal žemes vazonuose daigams augti – krikščioniškas naujos gyvybės atsiradimo ir išėjusiosios simbolis. Prisiminkime, kad gyvybė yra viena iš veikalo leittemų.

Simbolinė spektaklio kalba suteikia jam nemažai žavesio, nes negriauna muzikos skambesio erdvės beatodairiška propagandine mintimi. Choreografija įkūnija mišką, pagal kompozitoriaus sumanymą turintį įvairių funkcijų lyg gyvas padaras. Keturiomis ropojantys Kvedaras ir kordebaletas galbūt simbolizuoja sulaužytus žmones – tiek kenčiančius savo sodybose, tiek įtikėjusius „suvienytos“ žemės nauda. Šokis vietoj šviesų efekto smulkiais greitais judesiais kuria liepsnų vaizdą. Neįkyri nuosekli šviesos dinamika – nuo niūrių spalvų spektaklio pradžioje iki vaiskios baltos pabaigoje, ženklinant gaisro kaip apsivalymo metaforą, ir šiltos epiloge. Nuskaidrinančio laiko idėja, visų svarbiausia veikalo mintis, spektaklį įrėmina. Šį simbolinį veiksmą atlieka Moterėlė, pirmomis spektaklio sekundėmis vos įžiūrima prieblandoje, patyliukais susirinkdama purvinus (žuvusiųjų) marškinius, o epiloge, saulės nušviesta dainuodama „kad mūsų užtektų“ ir džiaustydama išbalintus.

Tą paslaptingą ir šviesiausią Moterėlės vaidmenį atlieka Ieva Prudnikovaitė. Suabejočiau, ar epiloge vaidmuo netraktuojamas pernelyg buitiškai, per paprasta vokalo išraiška ir tarškinant kibiro rankenas. Veikalo didybę suvokdami, atsidavę, mėgaudamiesi dainavo ir vaidino Steponas Zonys (Titas), Kšištofas Bondarenko (Apolinaras), Karolis Kašiuba (Tigrūdis), Kamilė Bonté (Gabija), Monika Pleškytė (Agilė, pirmoji Tito meilė, išvežta į Sibirą), Renata Gilienė, Jūratė Rudžianskaitė, Alfredas Celiešius, Žygimantas Jasiūnas (mirę Tito tėvai), Rafailas Karpis (jaunas valstietis Anupras), Edgaras Davidovičius (buvęs kaimo muzikantas Paliulis), valstiečiai Tomas Pavilionis, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis. Kvedaro vaidmenį parengė baleto šokėjai Jeronimas Krivickas ir Ernestas Barčaitis.

Spektaklyje taip pat gražiai dalyvavo LNOBT choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), baleto artistai (baleto meno vadovas Martynas Rimeikis). Lanksčiu skambesiu, persiliejančiomis frazėmis ir vieningai galingu užmoju kaip reta stulbino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, jau prieš daugelį metų pamėgęs Bajoro muziką. Spektaklyje soluoja pianistė Lina Giedraitytė, orkestro koncertmeisteris Dainius Puodžiukas (gaila, bet kiti soluojantys artistai programėlėje neminimi). Operą-baletą įkūnyti sumanė ir dirigavo LVSO meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius.

Svarstydami pastatymo niuansus, galėtume pasigesti kompozitoriaus suplanuotų siužeto gijų (neatskleista ypač svarbi Tito daiktų linija), apgailestauti, kad nepakankamai atsižvelgta į scenos akustikos specifiką. Tačiau juk spektaklis nebūtinai yra baigtinis, ypač šalia esant autoriui. Kad ir kas nutiktų, viską įprasmina stipri ir labai graži Bajoro muzika.