Įrašai kaip žygdarbis

Įrašų leidybos kompanijos „Toccata Classics“ (Londonas) pastangomis turime dar vieną lietuvių muzikos kompaktinę plokštelę. Firmos steigėjas ir prodiuseris Martinas Andersonas jau daugelį metų bendradarbiauja su lietuvių muzikais, yra skelbęs mūsų klasikų Vytauto Bacevičiaus, Jeronimo Kačinsko, Vlado Jakubėno opusų įrašus. Pristato juos pasaulinei rinkai, todėl plokštelių bukletuose rūpinasi pateikti kruopščius istorinius komentarus (juos parašyti dažniausiai patiki lietuviams, bet tekstams kelia reikalavimų).

Naujausia plokštelė (garso inžinierius ir prodiuseris Arūnas Zujus, bukleto tekstą parašė Edvardas Šumila) pateikia pluoštą Juozo Gruodžio kūrinių fortepijonui solo: abi sonatas, dvi ilgas pjeses ir variacijas. Muzikai žino, kokios techniškai nepatogios yra sonatos, o meninė jų vertė – komplikuota. Tad įrašo ėmęsis pianistas Daumantas Kirilauskas ryžosi didvyriškam poelgiui. Rezultatas apstulbino. Kirilausko skambinimas nustebina sulig kiekvienu jo albumu, kaskart supranti pajutęs menininko pasaulio beribę įvairovę, o šįkart pianistas pribloškia taurios didybės, galybės pagava, intensyvia šiluma.

„Man šis albumas labai brangus, nes aš į jį daug darbo, kantrybės, ir širdies įdėjau“, – prisipažįsta Kirilauskas. Paklaustas, ar sąmoningai ieškojo interpretacinių naujovių ir koks jo požiūris į Gruodžio muzikos atlikimo tradicijas, pianistas patikslino: „Visada atlieku taip, kaip yra nurodyta natose, kaip aš perskaitau ir kaip jaučiu, niekada jokioje muzikoje nedarau jokių dirbtinių interpretacijų. Kalbant apie tradicijas, susijusias su Gruodžio muzika, nežinau, ar tokios apskritai yra ir kas jas kūrė. Pirmosios Sonatos yra tik vienas Aleksandros Juozapėnaitės įrašas, Antrosios – Birutės Vainiūnaitės įrašas. Variacijų B-dur – mano pirmas įrašas. Tad apie kokias tradicijas galime kalbėti? Galbūt aš pats prisidedu prie Gruodžio atlikimo tradicijos? Juozapėnaitę labai gerbiu, nes žinau, kas tai yra Pirmoji sonata. Ji drąsiai elgiasi su laiku (sustojimai, kurių nėra natose, „pasipatoginimai“), ištempti tempų santykiai, tad nevadinčiau jos atlikimo labai tradiciniu, nors bendrai man jos drąsi interpretacija imponuoja. Nemanau, kad perskaitant bet kokią muziką būtina išklausyti visų atlikėjų įrašus. Viskas yra natose, ir reikia nuoširdžiai atlikti muziką taip, kaip parašyta, o ne žvalgytis į kitų iškraipymus.“

Be to, kad kelia principinį pasigėrėjimą, sąžininga muzikos traktuotė žadina fantaziją kalbėti įvairiais aspektais. Antai norėtųsi kvestionuoti Gruodžio fortepijoninės muzikos stiliaus autentiškumą – štai kas atsitinka, kai muzika patenka į asmenybiško interpretatoriaus rankas ir meninės prasmės suskamba su polėkiu jas išryškinant, kad ir kokios jos būtų.

Variacijų B-dur (1920) tema ir trylika variacijų parašytos tercijų harmonija – šumaniška maniera, o 14, 16 ir 22 variacijos atrodo à la Chopin. Pianisto išjausta Variacijų traktuotė kupina romantizmo naivumo ir grakštumo. Tačiau baigiamosios Fugos kai kurie fragmentai atveria orlaidę anų laikų naujovei – neoklasicizmui, ir tuos šiuolaikinės dermės epizodus atlikėjas džiugiai išskiria. Kartu vėl pastebime specifinę interpretatoriaus formos pajautą, kai jis paskutinio kūrinio baigiamąją dalį suvokia tarsi visos plokštelės programos finalą – traktuoja jį su ypatingu, apibendrinamojo pobūdžio kulminaciniu įkarščiu.

Kirilausko sąmonėje, atrodytų, beveik atskirai valdomos rankos leidžia jam erdviškai vaizdingai perteikti pjesę „Varpai“ (1927). Pjesės kalbėsenoje ataidi Rachmaninovo stilistika. Panašios kalbėsenos yra „Rytmečio daina“ (1920). Čia dėl garsiosios atlikėjo rankų pusiausvyros lengva faktūra skamba lyg perregima – todėl išryškėja nuostabi įvairiuose registruose vingiuojanti melodija. 

Gruodžio stiliaus etalonu laikoma Sonata Nr. 2 f-moll (1921). Sonata, visa ar jos fragmentai (antai, Adagio dalis su plėtojama liaudies daina „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“), mokyklos laikais įrašyta atmintin ir turėtų nebūti įdomi, tačiau plokštelėje ji suskamba emocionaliai turiningai, lyg iki šiol nepažintas opusas.

Netikėtai gyvastingai perteikiama ir Pirmoji sonata cis-moll (1919), kurios techninis sudėtingumas taip pat jau tapęs legenda. Publikavimo verto Sonatos įrašo kokybę pasiekia vienetai. Kalbant apie Kirilausko leidinį – čia komplikuota muzika kontrasto būdu parodo, koks svarbus atlikėjo indėlis kuriant muzikos žavesį. Kad įmanoma ne tik klausytis, bet net grožėtis Pirmąja Gruodžio sonata, – kaip ir visais plokštelės kūriniais, – yra pianisto žygdarbis. Paperka Kirilausko atvirumas ir vadovavimasis meninė nuojauta. Klausytoją tvirtai pačiumpa jau pats pirmasis akordas...