7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Fotografijos pakeleiviai ir pirmtakai

Kęstučio Stoškaus paroda „Vilniaus portretas“ Rotušėje

„Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą“, – rašė fotografas Kęstutis Stoškus 2004 m. E. Karpavičiaus leidyklos išleistam savo kūrinių albumui.

Kęstutis Stoškus, „Misionierių bažnyčia iš Subačiaus gatvės“. 1997 m.
Kęstutis Stoškus, „Misionierių bažnyčia iš Subačiaus gatvės“. 1997 m.
Kęstutis Stoškus, „Senamiesčio panorama su Aušros vartais“. 1998 m.
Kęstutis Stoškus, „Senamiesčio panorama su Aušros vartais“. 1998 m.
Kęstutis Stoškus, „Vilniaus katedra iš Tilto gatvės“. 1997 m.
Kęstutis Stoškus, „Vilniaus katedra iš Tilto gatvės“. 1997 m.
Kęstutis Stoškus, „Senamiesčio panorama su bažnyčių stogais“. 1998 m.
Kęstutis Stoškus, „Senamiesčio panorama su bažnyčių stogais“. 1998 m.
Kęstutis Stoškus, „Šv. Jonų bažnyčios varpinė“. 2002 m.
Kęstutis Stoškus, „Šv. Jonų bažnyčios varpinė“. 2002 m.
Kęstutis Stoškus, „Šv. Mykolo gatvė“. 2002 m.
Kęstutis Stoškus, „Šv. Mykolo gatvė“. 2002 m.
Kęstutis Stoškus, „Aušros Vartų koplyčia vakare (I)“. 2002 m.
Kęstutis Stoškus, „Aušros Vartų koplyčia vakare (I)“. 2002 m.
Agnė Narušytė

Sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas

Paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.

Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Aukštaičio nuotr.
Agnė Narušytė

Kalbėti, kai niekas negirdi

8-oji Nacionalinė emancipacijos diena

Dar visai neseniai, kai šventėme Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvės viešbutyje užsisakė kambarį, kad iš jo balkono paskelbtų savo deklaraciją. Į tikrąjį signatarų balkoną mūsų neįleido. Dabar jau atviras ne tik balkonas, bet ir Signatarų namai – tokia yra naujosios Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės valia. Vasario 16-ąją iš balkono kalba profesorius Vytautas Landsbergis. Vasario 17-ąją – Laima Kreivytė, Rasa Navickaitė, Miglė Anušauskaitė ir Indrė Širvinskaitė. Abiejų kalbų tema ta pati – prieš metus Rusijos pradėtas karas, siekiant užgrobti žemes, griauti miestus, žudyti ir prievartauti. „Pernai metais išėjusios į šį balkoną sakėme, kad ateitis yra moteriškos giminės, – pradeda skaityti deklaraciją Laima Kreivytė. – Tik negalėjome numatyti, kad jos vardas – Ukraina.“ Ji cituoja ukrainiečių poetę Liubov Jakimčiuk: „Poezijos apie karą nėra, kare – tik irimas, tik raidės ir visos jos rrrrrr.“ Prisimenamas ir Rūtos Meilutytės plaukimas raudonai nudažytu tvenkiniu prie Rusijos ambasados, vaizdžiai parodęs pasauliui, kad „kraujo puta kyla ir grasina paskandinti visus“. Paskui Indrė Širvinskaitė vardija Ukrainoje kovojančių moterų vardus ir slapyvardžius.

Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Nacionalinė emancipacijos diena. LNM nuotr.
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Miglės Anušauskaitės iliustracija, Signatarės pirmame plane
Agnė Narušytė

1946

Kęstučio Grigaliūno parodos „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ tekstas

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Nuotrauka iš archyvo, įtraukta į Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“
Agnė Narušytė

Pats gali šviesti

Emilijos Škarnulytės performansas „Afotija“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Viena yra pasižiūrėti į vandenyno gelmes ekrane ir visai kas kita – jose (bent metaforiškai) pabūti. Filmuojantys povandeninį gyvenimą turi pasinerti ten, kur niekada neišdrįsime, tingėsime, nerasime laiko ar pinigų atsidurti. Nes reikia daug treniruotis, specialios įrangos ir nuotykių dvasios, kad taip imtum ir iškeistum sau įprastą slėgį ir orą į beorę būtį po milžiniška vandens mase. Todėl nufilmuota gelmė yra mums vienintelė pasiekiama gelmė, ir ji turi įtikinti realumu, turi vilioti, įsukti vaizduotę.

Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Emilijos Škarnulytės performansas. A. Vasilenko nuotr.
Agnė Narušytė

Čia tuokėsi Arnolfiniai

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Ši paroda itin tinka senų paveikslų galerijai. Tai beveik tautologiška. Nes Patricija Jurkšaitytė išgarsėjo pertapytais Renesanso paveikslais – tik be žmonių. Štai Arnolfinių poros namai be pačių Arnolfinių, likęs tik veidrodis, kuriame atsispindėjo jų nugaros ir du vos matomi santuokos liudininkai. Vienas jų – greičiausiai pats menininkas Janas van Eyckas. Dabar neatsispindi. Tarsi niekas nebūtų tapęs šio kambario su raudonu baldakimu, kandeliabru, apelsinais ant palangės. Į Briugę atkeliavusio italų prekijo ir jo žmonos kūnai jau seniai sudūlėjo žemėje, o jų namai liko, galbūt taip pat atrodo iki šiol. Jurkšaitytės pertapytas interjeras kuria tokią iliuziją. Juolab kad ją stiprina ir iš anų laikų pasiskolinta lesiruočių technika – sluoksnis tepamas ant sluoksnio, kol susikuria gelmės iliuzija plokštumoje, senovės iliuzija dabartyje, amžinumo iliuzija laikinuose dalykuose.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“. 2015–2017 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“. 2015–2017 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“. 2015–2017 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“. 2015–2017 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Vilniaus paveikslų ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Vilniaus paveikslų ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Karo Kalėdos

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Mindaugas Lukošaitis, „Vilnius grafito dulkėse“, 2022 m.
Mindaugas Lukošaitis, „Vilnius grafito dulkėse“, 2022 m.
Mindaugas Lukošaitis, „Dūla trupa“, 2022 m.
Mindaugas Lukošaitis, „Dūla trupa“, 2022 m.
Agnė Narušytė

Lengvas ir sunkus laikas

Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako parodos Prano Domšaičio galerijoje

Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.

Gintautas Trimakas, Be pavadinimo, 2022 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, Be pavadinimo, 2022 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Prūsų mėlynos beieškant“, 2017–2021 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Prūsų mėlynos beieškant“, 2017–2021 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Šiaurės rytų vėjas 1–14“, 2016–2022 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Šiaurės rytų vėjas 1–14“, 2016–2022 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Dienoraščiai“, 1992 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Dienoraščiai“, 1992 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Atsakymas“, 2018 05 12 – 07 12. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Atsakymas“, 2018 05 12 – 07 12. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Dedikuota Algimantui Kančui“, 2017 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „Dedikuota Algimantui Kančui“, 2017 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „#atsakymas #spalva #slinktis“, parodos vaizdas, 2022 m. G. Trimako nuotr.
Gintautas Trimakas, „#atsakymas #spalva #slinktis“, parodos vaizdas, 2022 m. G. Trimako nuotr.
Česlovas Lukenskas, „Laikas medyje“, 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Česlovas Lukenskas, „Laikas medyje“, 2022 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Stebėti tamsą, suprasti pragarą ir rojų

Apie Plungės fotobienalę „Ukraina: vilties šviesoraštis“ ir Dainiaus Liškevičiaus performansą Ukrainai

Meluočiau, jei sakyčiau, kad galvoju apie tai, ką rašau. Galvoju apie Ukrainą. Kai diena baigiasi vos prasidėjusi, įsivaizduoju Kijivo tamsą, kur apšvietimą kuria tik gatve važiuojantys automobiliai. Tamsa ir šaltis. Pastarąjį nesunku įsivaizduoti tam, kas gyveno rusų energetinės blokados laikais. Bet šviesos tada pakako. Todėl absoliučios tamsos mieste nesuvokiu, gal reikėtų važiuoti į kaimus, kur žmonės bijodami elektros sąskaitų vakaroja tik įsijungę televizorių – atrodo, kad ten nieko nėra, tik žvaigždės danguje kaip pirmykščiais laikais. Plungė – ne kaimas, ten pakanka šurmulio, o dabar dar miesto erdves užpildo fotobienalė, suorganizuota Dariaus Vaičekausko. Kaskart ji skiriama vis kitai šaliai. Taip sutapo, kad jau prieš porą metų nuspręsta ją skirti Ukrainai. Sutapo karas.

Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Aleksandras Zakletskis, parodos „Karo geometrija“ fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Plungės fotobienalės atidarymas M. Oginskio rūmų žirgyne, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Plungės fotobienalės atidarymas M. Oginskio rūmų žirgyne, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Ana Melnikova, parodos „Miestas be pavadinimo“ fragmentas, 2021–2022 m. A. Narušytės nuot
Ana Melnikova, parodos „Miestas be pavadinimo“ fragmentas, 2021–2022 m. A. Narušytės nuot
Yano Dobronosovio fotoreportažas „Neleiskime pasauliniam karui pasikartoti. Skausmo per daug“, fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Yano Dobronosovio fotoreportažas „Neleiskime pasauliniam karui pasikartoti. Skausmo per daug“, fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Yano Dobronosovio fotoreportažas „Neleiskime pasauliniam karui pasikartoti. Skausmo per daug“, fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Yano Dobronosovio fotoreportažas „Neleiskime pasauliniam karui pasikartoti. Skausmo per daug“, fragmentas, 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Pilnatis“

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Pilnatis“ Business Stadium Gallery (Šeimyniškių 19 B., Vilnius)

Iš kosminės tamsos išplėštas gintarinis pilnaties kūnas varo iš proto. Ją perbraukia juoda juostelė ir palaidoja. Gedulas. Tačiau pasąmoninių padarų siautėjimas tik prasideda. Eglė Vertelkaitė kviečia mus leistis į peršviečiamą girią, kurios šakų ažūre slepiasi mergaitės ir moterys, o dar giliau – baugios kaukėtos būtybės. Jas netikėtai aptikus, mintyse rikiuojasi poeto Aido Marčėno eilutės: „taigi čia ir gyvena raganos (…) dabar kai temsta jos sulekia / iš viso Vilniaus ir kelia / čia puotas štai štai paklausykite“.

  < PUSLAPIS IŠ 21  >>> Archyvas