Pokalbis Baltijos šalių dailėtyrininkų konferencijai pasibaigus
Giedrė Mickūnaitė: Tradicinį kas porą metų rengiamų Baltijos šalių dailėtyrininkų konferencijų ritmą išbalansavo COVID-19 pandemija, o 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi rusijos invazija į Ukrainą išstūmė į aktualių veiklų užribį, tad tik karui Ukrainoje tapus rutina (nors ir siaubinga tai konstatuoti) imta galvoti apie tęstinumą. Spalio 4–5 d. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas, bendradarbiaudamas su Latvijos ir Estijos dailės akademijomis bei nacionalinėmis Dailės istorikų (Latvijoje ir Estijoje dar ir kuratorių) draugijomis, surengė tarptautinę konferenciją „Baltijos dailėtyros: vaidmenys, vertinimai, ryšiai“.








15-osios Baltijos trienalės ir „Užuovėjos“ sankabos
…į klausimą: kur tu? Žinau, kur esu, bet nesijaučiu esanti vietoje, kur atsidūriau.36 Jiems erdvė atrodo praryjanti jėga. Erdvė persekioja juos, apsupa juos, suvirškina juos gigantiška „inkorporacija“. Galiausiai ji juos pakeičia. Tuomet kūnas atsiskiria nuo minties, in-dividas pralaužia savo odos ribą ir užima kitą savo pojūčių pusę. Jis mėgina pažvelgti į save iš bet kokio taško erdvėje. Jis jaučiasi tampąs erdve, tamsia erdve, kur negalima padėti daiktų. Jis yra panašus, ne panašus į kažką, bet tiesiog panašus. Ir jis išranda erdves, kurių „konvulsyvi nuosavybė“ yra jis pats.








Ruduo ir vėl prasideda tarptautiniu fotografijos simpoziumu „Nida. Sutikti fotografiją“
„Arbata su Saimonu, Adamu ir Ieva prieš prasidedant Nidos fotosimpoziumui“, – Ieva Rutė užrašė ant man skirto fotopopieriaus gabalėlio, kur savąjį šviesos atspaudą paliko Yilam First Flush arbata iš Nepalo kalnų. Vėl Ieva Rutė su pilna kuprine rankų darbo puodelių, kad visiems užtektų. Per pirmuosius pusryčius susėdame prie vieno stalo, plepam be galo, geriam arbatą be galo, matyt, šiek tiek nenorėdami, kad prasidėtų paskaitos ir menininkų prisistatymai, nes kai prasidės, tai ir baigsis. Tad mėginame užlaikyti pradžią.








Apie kelionę į Tokiją radus pretekstą – parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ Vilniuje
Rėžtuku stengiuosi išgauti griežtą pasilenkusios japonės kaklo kontūrą. Jau moku nesusipjaustyti pirštų, bet vis dar sunku imituoti greitą brūkštelėjimą gremžiant tuštumas aplink liniją, kuri atspaude bus juoda. Jau nekantrauju pereiti prie kito etapo – raižyti kimono gėlytes ir voluoti melsvą dažą. Japonai kurdami ukijo-ė raižė medį, mums lengviau – linoleumas minkštesnis. Dėstytojas davė albumą, kad pasimokytume kopijuodami. Mergaitės išsirinko paveikslėlius su moterimis, berniukai – su samurajais. Tai pirmas mano susidūrimas su japonų kultūra – nė neįsivaizduoju, kad kada nors pateksiu į tą kaip kosmosas tolimą šalį.

Pasižvalgymas po parodas ne Vilniuje
Labas, rugsėji. Labas, darbeli nepabaigiamas. Ką tik buvo be tavęs taip gerai. Buvo (ir trumpam tebėra) saulė, vanduo, begalinė žolė, rėžiama žoliapjovių peiliais, – sportas mums, dūlantiems prie kompiuterių.








Paroda „Samuelis Bakas. Paryžius ir Roma, 1956–1965 / Eglė Ridikaitė. Atidengimai“ Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje
„Proga vėl užsukti į „Pionieriaus“ kino teatrą“, – sako pažįstamas menininkas. Apsidairau – tikrai, prisimenu šioje erdvėje žiūrėtus vaikystės filmus, kurių baugą stiprino drėgnas seno pastato šaltis ir dūmų kvapas. Bet dabar čia – Samuelio Bako muziejus, kur atidaroma jo ir Eglės Ridikaitės paroda „Paryžius ir Roma, 1956–1965“ (kuratorė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai – Aleksandra Jacovskytė, Gintaras Znamierovskis („Interse“)). Parlamentaras Emanuelis Zingeris, kalbėdamas salėje susėdusiems svečiams, priminė tarpukariu čia veikusį žydų teatrą, kuriame buvo vaidinama jidiš kalba: „Štai, atkurtos jį puošusios besišypsančios kaukės“, – ir mostelėjo į salės balkoną laikančias sijas. Vilnių užgrobus naciams, teatro aktoriai ir režisieriai buvo uždaryti gete ir kūrė spektaklius jau ten.




Miesto fotografijos apžvalginė paroda Šiaulių dailės galerijoje
Aš vėl Šiauliuose. Šįkart pakvietė Virginijus Kinčinaitis – į savo kuruotą Šiaulių fotografų parodą „Résumé“. „Kodėl „Résumé“? – klausia jis pats anotacijoje. – Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotografijos meno situacija.“ Kokia ji? Čia jau klausiu aš, atvykėlė iš visko pertekusios sostinės.


Dainiaus Liškevičiaus paroda „Obsesijos“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Partenono merginų eisena ne šiaip atremta į sieną – ji veda į Dainiaus Liškevičiaus „Obsesijas“. Šalia ant sienos užrašytas Radvilos Našlaitėlio pasakojimas: audra, laivą blaško ne tik bangos, bet ir vaiduokliai; jis liepia išmesti septynias dėžes su mumijomis – tada viskas nurims. Išvadas darykite patys. Bet geriau praeities nejudinkit, nes šmėklos gali keršyti. O jų – daug. Kai kurioms jau penki tūkstančiai metų.








60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Traukinyje į Mestrę mus užkalbina dvi moterys. Klausia, iš kur mes. Iš Lietuvos, sakom. Aha, taip ir manėme! Viena iš jų – latvė Sanita, savanoriaujanti latvių paviljone. Kita – danė, besirūpinti afganėmis moterimis. Pagyrėme Latvijos ir Danijos paviljonus. Jos mūsiškio dar nematė, bet, sako, girdėjusios, kad įspūdingas.
60-osios Venecijos bienalės dienoraštis
Pilnas lėktuvas lietuvių. Muziejininkai, vadybininkai, studentai. Ir mes – Aurelija, Eglė ir aš – kultūros spaudos atstovės. Skristi jau taip įprasta, kad net nebepastebime blaškos – kaip mėto mus visus, lyg važiuotume per Vilniaus grindinį.
