Tiesiog japonai

Rėžtuku stengiuosi išgauti griežtą pasilenkusios japonės kaklo kontūrą. Jau moku nesusipjaustyti pirštų, bet vis dar sunku imituoti greitą brūkštelėjimą gremžiant tuštumas aplink liniją, kuri atspaude bus juoda. Jau nekantrauju pereiti prie kito etapo – raižyti kimono gėlytes ir voluoti melsvą dažą. Japonai kurdami ukijo-ė raižė medį, mums lengviau – linoleumas minkštesnis. Dėstytojas davė albumą, kad pasimokytume kopijuodami. Mergaitės išsirinko paveikslėlius su moterimis, berniukai – su samurajais. Tai pirmas mano susidūrimas su japonų kultūra – nė neįsivaizduoju, kad kada nors pateksiu į tą kaip kosmosas tolimą šalį.

***

Dvylikos su puse valandų skrydis per Šiaurės ašigalį – ir aš jau ten.

***

O dabar Nacionalinėje dailės galerijoje apžiūrinėdama panašius ukijo-ė atspaudus sužinau, kad paauglystėje mano kopijuota japonė greičiausiai buvo kurtizanė, prostitutė ar geiša, dirbanti Jošivaros pasilinksminimo kvartale Edo laikotarpiu. Kad ji ne pati pasirinko linksminti malonumų ieškančius vyrus – ją, dar mergaitę, pardavė skurstanti šeima. Kad pigiai atspaustų bidžingų grožis pridengė kančią ir ištvirkimą, dėl kurio jį uždraus 1841–1843 m. Tenpō reforma. Bet man mokantis M.K. Čiurlionio menų mokykloje, toji „takaus pasaulio“ kultūra buvo taip nutolusi erdvėje ir laike, kad jos amoralumo neįtarė nei mokytojai, nei tarybinio piliečio dorybę saugoję cenzoriai. Tokių nuorodų nėra ir Tokijo nacionaliniame muziejuje, kur eksponuojami geriausi japonų kultūros pavyzdžiai. Ten gali netrukdoma sąžinės priekaištų stebėti, kaip jau gana ryškios atspaudų spalvos atgyja netoliese kabančiuose kimono, o jie padeda kabukio teatro aktoriams perteikti emocijas, paslėptas po balto veido kauke.

Vilniuje surengta paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ pristato ne tik praeities popkultūrą, bet ir jos tęsinį bei transformacijas šiandien – kurtizanes pakeičia mergaitės kovotojos, žvelgiančios į pasaulį plačiomis akimis iš mangų, animės ir plakatų, spindinčios neoniniais drabužiais, smagiai kapojančios galvas Makoto Aidos paveiksle „Charakiri mokinukės“ (2006). Regis, tokia žudynių transo apimta padauža gali akimirksniu virsti ir jo „Kometukė“ (2014), įžūliai atkišusi užpakalį su raudona uodega. Ją randu parodos „raudonajame kampelyje“, skirtame tik suaugusiems. Čia suprantu, kad tos kerštaujančios dabarties merginos yra tarsi išsilaisvinusios ir iš Nobuyoshio Arakio fotografijų – jo supančiotomis, pakabintomis, klūpančiomis moterimis žavimasi kaip meno kūriniais, bet modeliai jau ima skųstis. Tačiau vieno nebūtų be kito, kaip ir gatvėmis tipenančios japonės neviliotų vakariečio akies, jei nebūtų suvyniotos į judesius varžantį drabužį.  

***

Gatves priminė parodos architektūra – Petro Išoros-Lozuraičio ir Onos Lozuraitytės-Išorės sukurtas „kilstelėtas, ore sklendžiantis peizažas“, sudarytas iš miesto elementų. Atpažinau Edo-Tokijo architektūros muziejuje patirtą lengvumą, kai erdvę perkeičia lengvai pastumiamos durys. Ten kaimo ir miesto gatvės suformuotos iš restauruotų garbingoms šeimoms priklausiusių namų. Nusiavę batus vaikščiojome tatamiais šešėliuotuose kambariuose, kuriuos užbaigia pro langą ar prasivėrusią sieną matomas sodas. Jau nužydėjusios sakuros, ką tik pražydusios azalijos, rododendrai, visa žalios atspalvių paletė, išrašyta juodųjų pušų kamienų kaligrafija. Ir akmenys, iškalinėti geologinių procesų ženklais, apaugę samanomis, tapę teškančio vandens mušamaisiais instrumentais. Tik plonos pertvaros apsaugo nuo lietaus ir vėjo – esi beveik gamtinėje buveinėje. O „miesto“ aikštėje stovinčioje pirtyje ant sienos nutapytas Fudži kalnas, kurio šventumą apmąstydavai švarindamas savo kūną. Deja, šio Japonijos simbolio taip ir nepamačiau, nes visą laiką leidau Tokijo gatvėse ir „Spiral“ galerijoje, kur instaliavome Baltijos šalių fotografijos parodą.

***

Parodą „Human Baltic“ rengėme kartu su kuratoriais Iveta Gabaliņa, Julija Berkovica iš Rygos ISSP galerijos, Toomu Järvetu ir Kristel Aimee Laur iš Juhano Kuuso dokumentinės fotografijos centro Taline, įkvėpti su japonais seniai dirbančio kultūros vadybininko Sergejaus Grigorjevo. Pristatėme sovietmečiu sukurtą humanistinės fotografijos aukso fondą, bet parinkę darbus taip, kad vaizdai kritikuotų okupantus, o ne šlovintų po Stalino mirties gautą laisvės gurkšnį. Todėl rodėme religines apeigas įamžinusius Romualdo Požerskio „Atlaidus“, Arno Saaro pankus, Kalju Suuro vargetas, per užmirštą Zentos Dzividzinskos archyvą – kultūros užribyje rusenančią moters kasdienybę. Taip pat – draustus ir adoruotus Gunāro Bindės, Peeterio Toomingo ir Violetos Bubelytės aktus, taip nutoldami nuo humanistinės fotografijos sampratos. Vaikus – tipiškiausią jos objektą – japonai pamatė tik per Ene Käremos užfiksuotą žaidimą su tuščiais portretų rėmais kaime, į Sibirą išvežtų senelių name. Net nieko „blogo“ nefiksuojantys kadrai – Algimanto Kunčiaus „Prie jūros“, Māros Brašmanės stebėti Rygos gyventojai, Aleksandro Macijausko „Kaimo turgūs“, Andrejaus Granto kelionės po Latviją, Algirdo Šeškaus transliuotas netikras televizijos blizgesys – liudija norą ištrūkti iš absurdo, būti ten, kur nėra ideologijos prievaizdų. Ir, priešingai, sovietų pasididžiavimas – miegamieji rajonai, fotografuojami Peeterio Langovitso, slegia nykuma, o komunistų portretai visai užspaudė 9-ojo dešimtmečio pabaigos miesto gyventojus Gvido Kajono fotografijose.

Bijojom, kad jau šimtmečius besimėgaujantys popkultūra, gebančia „žavėti ir gundyti, bauginti ir juokinti, stebinti narsa ir nuožmumu“ (citata iš NDG parodos anotacijos), japonai nepastebės nespalvotos nežinomų šalių praeities panoramos. Bet vos tik atsidarė kultūros centras, žiūrovai jau skaitė mūsų parengtus tekstus, prikišę nosis tyrinėjo fotografijas. Tą dalį skubiai sukabinome anksti ryte, o paskui tęsėme pasislėpę už širmos, kad netrukdytume kavinės lankytojams ir dizaino parduotuvės pirkėjams (tokios taisyklės). Kai tyliai nutipendavome priklijuoti likusių etikečių, japonai mus dar ir užkalbindavo, prisipažindavo buvę Baltijos šalyse ar žinantys jas iš draugų. O po pietų kalbėjomės su minia žurnalistų, po pristatymo dar ilgai uždavinėjusių klausimus. Vienas nustebino: „Ar nepaveikė šios parodos karas Ukrainoje?“ Paveikė. Tik tada ir paaiškinome, kad būtent todėl rodome sovietinės okupacijos laikais kurtą fotografiją kritiškai, be to, dar sukūrėme „Baltijos kelio“ programėlę, kur galima pamatyti susikibusius rankomis trijų šalių piliečius, vienybe įveikusius Sovietų Sąjungos monstrą.

***

Ukrainos iš pradžių neminėjome, nes nenorėjome visai supainioti japonų kalbėdami apie jiems tolimą regioną. Bet paaiškėjo, kad yra priešingai – Rusija jiems visai šalia ir ji dar grasina ateisianti vaduoti ainų, gyvenančių neapgintoje Hokaido saloje. Be to, japonai mato Kinijos pasiruošimus karui. Todėl Ukraina jie domisi labiau nei Vakarų Europa, besitikinti karo išvengti. Tai patvirtino ir 8-oji Jokohamos trienalė, pavadinta „Laukinė žolė – mūsų gyvenimai“. Ją kuravę Liu Dingas ir Carol Yinghua Lu iš Pekino mąstė apie pasipriešinimą neoliberaliai sistemai, kuri „gamina ne piliečius, bet vartotojus, ne bendruomenes, bet prekybos centrus“. Galbūt metas, sako jie, vėl atkreipti dėmesį į individą: „tebūna tu ir aš, atsparūs ir amžini kaip laukinė žolė“. Hierarchija verčiau užleis vietą „laisvai pasirenkamoms kombinacijoms, horizontaliems ryšiams, nenumatytiems susitikimams, atvirumui vienas kitam ir nuolatinių pokyčių generavimui“. Trienalės dalyviai pasakoja apie protestus visame pasaulyje, bet labiausiai Rytų Azijoje nuo XX a. pradžios iki dabar, kuria postrevoliucines utopijas dabarčiai. Tačiau labiausiai įsiminė japoniška distopija – šokėja Eiko Otake nuvyko prie Fukušimos atominės elektrinės, kurios aušinimo sistemą 2011 m. kovo 11-ąją sugadino cunamis. Po katastrofos likusioje dykynėje ji lenkėsi, klūpėjo, gulėjo apkabindama žemę – Williamo Johnstono fotografijose moters kūnas tarsi krinta išsekintas, neatlaiko aplinkos siaubo.

Apžiūrinėjant Jokohamos dailės muziejuje eksponuojamus kūrinius vis persekiojo kažkur grumenantis grėsmės garsas. Ir tik iš galerijų patekus į atriumą paaiškėja, kad tai ukrainiečių pabėgėliai moko pasaulį, kaip atpažinti rusų bombas vien iš jų skleidžiamo garso – tada siūlo jį pakartoti karaokėje (menininkai Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga). Jei skaitėte mano ir Paulinos Pukytės tekstus, suprasite, kad tas pats kūrinys dabar rodomas Lenkijos paviljone 60-ojoje Venecijos bienalėje. Abiejose vietose dalyvių beveik neatsiranda – gal nedrąsu, o gal nesinori į galvą įsileisti karo. Tik tiek, kad Jokohamoje jo neįmanoma išvengti.

***

Po japonų parodą Vilniuje taip pat klaidžioja garsas, užpildantis menamą miestą gyvenimu. Tik išeidama perskaitau, kad tai Arturo Bumšteino garso kūrinys „aida“, kuris japonų kalba reiškia „erdvė tarp daiktų“, o lietuviams tai būtų aido moteriškoji giminė. Japoniški sintezatoriai perdirba Tokijuje gyvenančios architektės, fotografės Viktorijos Makauskaitės miesto aplinkos įrašus. O šalia jos balsas japoniškai skaito parodos kuratoriaus Arūno Gelūno tekstą. Tyliai – tik priėjusi prie pat supranti, kad tas nesuprantamas kalbėjimas skirtas tau. Kaip ir pačioje parodoje – turi susikaupti, kad išgirstum po dekoratyviu paviršiumi paslėptą mintį.

Lokius medžiojantys samurajai, vaikus viliojančios pamėklės. Geidulingi, kartais iškrypėliški malonumai, suregistruoti Kuniyoshio Utagawos šiungos knygelėje „Vakarėlių stebėtojo užrašai“ (1833). Ir kabukio teatro uždanga, kurią greitai nutapė girtas Kavanabe Kjosajus, taip išgelbėdamas spektaklio premjerą. O šiuolaikinė mergaitė nuo kažko slepiasi įsliuogusi į bambuko kamieną, prisiglaudusi visu kūnu šviečiant pilnačiai (Toshio Saeki, „Drebantis mėnuo“, 2018). Šimtmečius kurti komiksai, virtę mangomis ir anime, susilydė į dabarties civilizaciją, kuri džiugiai ardosi kaip Kazuki Umezawos pikselinis „Tirpsmas rojuje“ (2024). Bet čia – tik daugiaprasmiai menininkų perspėjimai, netvaraus pasaulio kvintesencija. Būnant Tokijuje tvarka atrodė itin tvari, nes naujieji dangoraižiai atsargiai apėjo šimtamečius parkus ir dar senesnes šventyklas.

***

Miestas veikia kaip tylus laikrodis. Automobiliai skrieja virš pastatų pakeltais viadukais, o gatvėmis prasliuogia zyzdami kaip uodai. Visur betonas, stiklas ir akmenys, bet kiekviename plyšyje – medelis, puoselėjamas ir saugomas. Lygutėliais šaligatviais judantys pėstieji ir dviratininkai prasilenkia vienas kito neužkliudydami, o eskalatoriais kildama į dangoraižius vis randi ką nors netikėto. Viename prekybos centre pravažiavusi drabužius vyrams ir moterims, batus, kvepalus ir juvelyriką, patekau į Kosei Komatsu instaliaciją, užpildžiusią visą aukštą. Prisėdusi ant suoliuko pameditavau ties besisukančiais plastiko vilkeliais, švaistančiais blyksnius stilizuotai papsint lietui. Tai lyg ore sklandantys balos purslai, nuo vaikystės traukę menininką. Iš šio dirbtinio sodo per kavinių ir barų aukštą patekau į tikrą sodą ant stogo. Prisėdusi ant laiptų valgyti savo sušių stebėjau analogiškus valgytojus panašiame dangaus sode ant kito dangoraižio stogo.

Ieškodama Mori dailės muziejaus irgi įeini į eilinį dangoraižį, kur tave staigiai pakelia į penkiasdešimt trečią aukštą, o išėjusi iš lifto patenki į akinamą kosminį laivą. Ten pusę metų veikė afroamerikiečio iš Misisipės ir Čikagos Theasterio Gateso paroda „Afro Mingei“ (japonų mingei judėjimas, propaguojantis paprastų daiktų grožį, čia sujungtas su afroamerikiečių pilietinio pasipriešinimo estetika „juoda yra gražu“). Gatesas maišo meno kūrimo prieigas ir kultūras, kuria šventoves juodumui, abstrakcijas konstruoja iš sugriautos mokyklos grindų, kilimą – iš nurašytų gaisrininkų naudojamų žarnų, kuriomis malšinami protestai. Įkvėptas šintoizmo, jis tarsi stengiasi išsaugoti daikto gyvybę, padeda jam persikūnyti į kitus pavidalus – gražesnius. Be to, jis sukaupė juodajai kultūrai skirtų knygų biblioteką ir instaliavo fiktyvų keramikos centrą, primenantį apie jo studijas 2004 m. Tokonamėje.

***

Šventyklas su riestais stogais Tokijuje vis užtinki netikėtai, nebent tikslingai nuvažiuotum į Ueno parką, kur yra visa jų kolekcija. Bet man įspūdingiausias buvo parkas su šventove, pastatyta šalį atvėrusio imperatoriaus Meidži ir imperatorės Šoken sieloms. 1868 m. Meidži paskelbė penkis priesakus, kuriuose, be kita ko, įrašytas ir siekis išsaugoti japonų meilę grožiui kaip esminę jų tapatybei. Čia ir japonai, ir turistai ateina stebėti birželio pradžioje pražystančių irisų, ant medinių lentelių užrašo prašymus dvasioms, lankstosi ir dukart suploja prie pagrindinės šventyklos erdvės, į kurią niekam nevalia užeiti.

Tačiau didžiausias sujudimas – toje vietoje, kur prasidėjo pats Tokijas. Pasak legendos, 628 m. ten buvusi tik žolė. Kartą du žvejai išgirdo balsą, liepiantį mesti tinklą į Sumidą, ir sužvejojo auksinę Bodisatvos Kanono statulą. Tai sužinojęs kaimo vyresnysis perdarė savo namus į šventyklą. Išgirdę apie statulos daromus stebuklus, čia ėmė plūsti žmonės, bet netrukus ji buvo paslėpta. Mačiau, kad japonai čia atkeliauja apsirengę kimono nusifotografuoti prie savo kultūros „kertinio akmens“, upe atplukdyto iš Kinijos.

***

Atplukdyta ir perdirbta – taip japonai elgiasi su viskuo, kas patenka į jų rankas. Mūsų parodos atidarymui jie gamino šaltibarščius. Sutarkavo mano nelegaliai atgabentus burokus, o neradę kefyro pritaikė jogurtą. Šaltibarščiai skanūs, bet kitaip.

Vėlai vakare, jau prisivalgę sušių ir išgėrę sakės, visi kartu einame į karaokės barą.

– Jūs jaučiatės europiečiais? – klausia fotografas Shinya B.

– Taip.

– Keista, o mes nesijaučiam azijiečiais.

– Tuomet kas jūs?

– Mes tiesiog japonai.

Paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“ veikia iki spalio 13 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)