Normalybės privilegija

Giedrė Mickūnaitė: Tradicinį kas porą metų rengiamų Baltijos šalių dailėtyrininkų konferencijų ritmą išbalansavo COVID-19 pandemija, o 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi rusijos invazija į Ukrainą išstūmė į aktualių veiklų užribį, tad tik karui Ukrainoje tapus rutina (nors ir siaubinga tai konstatuoti) imta galvoti apie tęstinumą. Spalio 4–5 d. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas, bendradarbiaudamas su Latvijos ir Estijos dailės akademijomis bei nacionalinėmis Dailės istorikų (Latvijoje ir Estijoje dar ir kuratorių) draugijomis, surengė tarptautinę konferenciją „Baltijos dailėtyros: vaidmenys, vertinimai, ryšiai“. Į doktorantūros auditoriją sėkmingai sutilpę trys dešimtys dalyvių išklausė septyniolika pranešimų, parengtų aštuoniolikos mokslininkų, taigi kiekvienai Baltijos šaliai atstovavo lygiai šeši dailėtyrininkai. Temiškai pasiskirstymas nebuvo toks pat proporcingas: devyni pranešimai buvo nacionaline tematika, šeši apėmė visas Baltijos šalis (iš jų keturi skirti sovietmečio, o du XIX pab.–XXI pr. klausimams) ir dar po vieną – Latvijos ir Estijos bei Lietuvos ir Estijos dailės ryšiams. Ši statistika informatyvi, nes konferencija kvietė kelti profesinės ir pilietinės tapatybės klausimus, dažniausiai gvildenamus asmeniškai, o ne pranešimuose. Pasirinkus šį tarsi išvirkščią formatą, dėmesio centre atsiduria pati dailėtyros disciplina, o profesiniai saitai grindžiami ne tiek artima geografija, istorija ar objektais, kiek papročiais ir tyrimų praktikomis. Siekdama sulaikyti šeimynišką konferencijos nuotaiką siūlau apibendrinti pranešimus ir diskusijas mudviem atsakant į klausimus, kurie ir buvo keliami kvietime. Taigi: Kada Baltijos šalių dailėtyros suprantamos kaip artimos, o kada pabrėžiami skirtumai?

G. M.: Šįsyk absoliuti dauguma pranešėjų atstovavo dailės akademijoms (penkiolika, jei skaičiuosime ir dvigubą afiliaciją, – lietuviškai būtų priklausomybė, o tai kažkaip nesirašo), tad išties jautėsi institucinis bendrumas, profesiją artinantis veikiau prie dailės, nei istorijos. Skirtumai išryškėjo diskusijoje po Kristiānos Ābelės pranešime iškelto mokslinių recenzijų, o tiksliau – jų stokos, klausimo. Anot pranešėjos, problemą geriausiai išmanantys dailėtyrininkai paprastai recenzuoja rankraščius, tad išleidus knygą lieka mažai ją kompetentingai aptarti galinčių kolegų. Estijoje recenzijų taip pat nėra, nes monografijos formatas išliko veik tik disertacijose, visi kiti rašo mokslo administravimo srityje aukštai vertinamus straipsnius, geriausiu atveju monografijos būna kolektyvinės, kurios menkai skiriasi nuo straipsnių rinkinio. Šioje vietoje lietuvišką savimeilę glostė faktas, kad ir nebūdami recenzavimo kultūros šviesuliu, recenzavimo gyvastį ir medijų įvairovę palaikom.

Agnė Narušytė: Taip, bet palaikom daugiausia, kaip pati užsiminei per diskusiją, „recenzuodami“ knygas žodžiu specializuotose radijo laidose (pavyzdžiui, Laimos Kreivytės radijo laida „Iš balkono“) ar per knygų pristatymus – bent jau Vilniaus knygų mugėje. Beje, bendraujant su estais prie kavos išryškėjo skirtumas, kurį neįtariau esant: kolegės sako, kad Estijoje apskritai nebūna tiek dėmesio knygai, nėra tokių knygų mugių. Gal tai šiek tiek lemia ir monografijų trūkumą?

O ieškant atsakymo į tavo iškeltą klausimą apie artimumą ir skirtumus, labiau galvojasi apie artimumus. Gal dėl to jums, organizatorėms, ir buvo nesunku sugrupuoti – beveik visada – po vieną estę, latvę ir lietuvę į sesiją, kurioje aptariami artimi klausimai. Bet net ir tada, kai pranešimas atskildavo nuo temos, „kalbėdavausi“ su juo mintyse. Pavyzdžiui, klausydamasi Aigos Dzalbės pranešimo apie tarpukario, sovietmečio ir dabarties kultūros spaudoje formuotas nuomones apie meną, straipsniais kanonizuojamus kūrėjus ir kūrinius ar, priešingai, praleidžiamus negirdomis ištisus reiškinius ir taip išmetamus iš istorijos, įsivaizdavau, kad analogišką tyrimą galima atlikti ir naršant Lietuvos spaudą. Tikriausiai aptiktume, kad daug „savaime suprantamų“ vertybių buvo suformuotos redaktorių ar jiems diktuojančių politikų pasirinkimais.

Tiesa, reikia paieškoti ir skirtumų. Pirmiausia – tai latvių ir estų dėmesys Baltijos vokiečiams, kurių palikimą jie jau kurį laiką stengiasi integruoti į savo dailėtyrą. To pavyzdys šioje konferencijoje buvo Kristinos Jõekaldos pranešimas apie „Livonijos-Estijos parodą“ (Livland-Estland-Ausstellung) 1918 metais. Nė viena mūsų menotyrininkė dabar nekalbėjo apie analogišką problematiką – tai, aišku, lemia ir kitokios istorinės aplinkybės. Bet prisiminiau, kad Lietuvą per Pirmąjį pasaulinį karą okupavusių vokiečių palikimas, taip pat ir daugiasluoksniai ryšiai su lenkais, buvo apsvarstyti ankstesnėse Baltijos dailėtyrininkų konferencijose.

Dar vienas skirtumas – Triin Reidlos atliktas postmodernistinių 9-ojo dešimtmečio privačių namų Estijoje tyrimas ir paroda. Mes irgi mėgstame pasijuokti iš keistų to meto turčių statinių, kurių pompastiška, nefunkcionali architektūra nedera su medžiagų prastumu. Bet Reidlos sugalvotas parodos pavadinimas „Bold and Beautiful“ („Drąsu ir gražu“) iškart siūlo įvertinti mūru materializuotą statytojų išmonę – irgi kaip vertą dėmesio paveldą.

Kokius klausimus kelia ir uždavinius sprendžia Baltijos dailėtyrininkai?

G. M.: Sakyčiau, visus, bet tai nėra atsakymas. Kadangi konferencija – bendras Baltijos šalių renginys, akivaizdu, kad chronologiškai bendri klausimai kyla iš bendros politinės patirties, vėlgi sakyčiau – politinių priklausomybių, kurių dauguma, deja, okupacinės (sovietinį dvelksmą tebejutom sėdėdami nešildomose patalpose) ir tik dabartinė savanoriška narystė Europos Sąjungoje skatina ieškoti baltiškų atsakymų į globalius klausimus, ką įtikinamai atskleidė Ieva Astahovska ir parodė jos sudarytas raktažodžių sąrašas.

Uždavinius skirstyčiau į būtinus, bet beviltiškus – ryškiausiai jaučiama tavo pranešime minėta kova su iliustratyviais paminklais; būtinus, bet nuosaikius – profesinio bendradarbiavimo ir žinių perdavimo studijose, tyrimuose ir parodose. Pastarąją išsamiai pristatė Ginta Gerharde-Upeniece, primindama ne tik „Laukinių sielų“ sėkmę, bet ir pastangas pozityviai aiškinti laukiniškumą nacionalinėms auditorijoms. Toliau – būtinieji, bet viltingieji – konferencijoje Lauros Lūsės ir Aistės Bimbirytės pristatytas dvarų paveldas. Nepaisant to, kad dvarų ansambliai nyksta ir keičia savininkus, kai ką pavyksta išsaugoti, o Lietuvos dailės istorikų draugijos rengiama „Dvarų vasaros mokykla“ ugdo sąmoningą ir paveldui atidžią auditoriją. Būtinieji, politiniai ir pilietiniai apima žmogaus teises ir pilietinę moralę, ką, be tavęs, išsamiai pristatė Katrin Kivimaa. Akivaizdu, kad feministinės nuostatos praardė atramines patriarchato konstrukcijas, bent jau kultūros lauke.

A. N.: Visose šalyse menotyrininkai nemažai nuveikė skleisdami feministines idėjas ir žadindami susidomėjimą moterų menu, bet buvo smagu prisiminti Katrin Kivimaa pateiktus pavyzdžius: estų skulptorės Anu Põder (1947–2013) tarptautinę karjerą, deja, jau pomirtinę, didžiulę parodą KUMU, kurią teko matyti ir recenzuoti, „Kuriant save. Moters emancijapcija Estijos ir Suomijos mene“ (kuratorės Tiina Abel ir Anu Allas). O pralinksmino Johanneso Saaro pranešimas apie estų romanus, kuriuose vaizduojami menininkai. Jis pats reflektavo skirtumą, kaip tuos romanus skaitė būdamas paauglys ir kaip skaito dabar, turėdamas tris dukteris. Anksčiau tie romanai jį sudomino menininkais ir galbūt paskatino tapti dailėtyrininku, o dabar jis pastebi, kad visi aprašomi menininkai – vyrai, gyvenantys visuomenės paribiuose, kenčiantys dėl nepripažinimo, apverkiami bei adoruojami moterų, kurios jiems tėra priemonės siekti „amžinojo gyvenimo“ dailės istorijoje. Čia šypteliu prisiminusi flamandų tapytojo Rogiero van der Weydeno „Nuėmimą nuo kryžiaus“ (1435), kurį Saaras apibūdino kaip visų romanų apie menininkus šabloną.

Be to, pirmoje sesijoje paveikta Katrin Kivimaa pasakojimo apie trisdešimties metų feministinės estų dailėtyros istoriją, klausydamasi kitų pranešimų vis atkreipdavau dėmesį į lyčių (ne)pusiausvyrą. Štai Kädi Talvoja rodo sovietmečiu Vilniaus tapybos trienalėms kūrinius atrenkančią meno tarybą, jai įdomu, kad Lietuvoje sprendžia menininkai, o ne menotyrininkai, bet aš matau, kad posėdžiauja vien vyrai. Beje, vartydama jos per rankas siųstą vienos trienalės katalogą irgi atkreipiau dėmesį, kad tik latviai atsiuntė nemažai moterų darbų, o lietuviai ir estai prisegė po porą „papuošalų“ vyriškai kompanijai. Priešingai, Rasai Dargužaitei aptariant Baltijos šalyse sovietmečiu veikusių dailės kombinatų meno tarybas, nuotraukose mačiau daugiausia moteris – ir tai juk nuoseklu, nes moterys buvo „tremiamos“ į neprestižines taikomojo meno sritis.

Kokie yra dailės istorijos tyrimų atspirties taškai ir prioritetai?

G. M.: Mus vienija glokalumo siekis – tirdami savo kultūrą, ją įtraukiam į tarptautinę menotyros diskusiją, na, o kadangi esame humanitarinis mokslas, aptardami meną pasiūlom įžvalgų apie žmones. Pateikiam požiūrius ir įdarbinam sąvokas, kurios ilgainiui turėtų ne tik stiprinti dailėtyros discipliną, bet ir tapti įrankiais dorojantis su latentiniu rasizmu ar seksizmu, kuriuos „nekaltose“ vaikiškų leidinių iliustracijose ir literatūriniame dailininko portrete išryškino Karina Simonson ir Johannesas Saaras.

A. N.: Ir klausydamasi pranešimų, ir bendraudama prie kavos jaučiau, kad visų trijų šalių dailėtyrininkams aktualus nacionalinės versus Baltijos šalių tapatybės klausimas, taip pat ir tos tapatybės kaita. Mus pralinksmino Kädi Talvojos pranešime apie Vilniaus tapybos trienales cituojami kritikų apibūdinimai, kas lietuviška, latviška ar estiška (o estai net ir per vakarienę tebesijuokė iš laikraštyje sulietuvintos pavardės Martas Kalmas). Jie buvo akivaizdžiai grįsti stereotipais, bet, regis, sovietmečiu susibūrus mūsų mažyčiuose „vakaruose“ rūpėjo pabrėžti kiekvienos šalies skirtingumą. O štai Karolina Jakaitė ir Triin Jerlei jau pastebi kitokią tendenciją. Analizuodamos sovietmečio pabaigos ir nepriklausomybės pradžios bendrus dizainerių renginius jos atkreipė dėmesį į estų norą kuo greičiau susisieti su suomiais ir atsiriboti nuo latvių bei lietuvių. Jie tai išreiškė tikslingai eksponuodami darbus: estų ir suomių – pagrindinėje erdvėje, lietuvių ir latvių – balkone. Kita vertus, tavo minėta Ginta Gerharde-Upeniece jau kalbėjo apie Prancūzijoje 2018 m. pristatytą Baltijos šalių simbolizmą kaip apie vientisą reiškinį – regis, dabar svarbiau formuoti mūsų visų trijų kaip kiek didesnio ir pastebimesnio darinio tapatybę pasaulyje nei aiškintis tarpusavio santykius.

Kokius vaidmenis dailėtyra atlieka tarpdalykiniuose ir tarpsritiniuose projektuose, mokslo tinkluose ir kultūros kasdienybėje?

G. M.: Konferencijoje įtaigiai rezonavo šie pranešimai: Silvijos Grosos kelta diletantizmo problema, kai dailės istorija, suvokiama kaip įgūdžių nereikalaujanti sritis asmeniškam požiūriui išsakyti ir kultūros paminklų fotografijomis iliustruoti, skatino puoselėti ištikimybę dailėtyros amatui. Diskursyvi Kädi Talvojos Vilniaus tapybos trienalių analizė išpreparavo sovietinio Lietuvos tapybos elito hegemoniją, o Ramutė Rachlevičiūtė, išnagrinėjusi kūrinių likimą užsienio kolekcijose, parodė, kaip ši „aukso amžiaus“ tapyba nugulė skaitmeninėje užmarštyje. Stipriausias ir kultūros nekasdienybės pavyzdys – tai „Mąstančių paveikslų“ paroda, atidaryta KUMU 2022-ųjų kovą. Ją aptardama Ieva Astahovska darsyk patvirtino, kad yra būdų konceptualiai anuliuoti rusiją kaip civilizacijoje dalyvaujančią šalį.

A. N.: Galima prisiminti tavo jau paminėtą menotyrininkų dalyvavimą ginant žmogaus teises, pilietinės moralės klausimus – savo pranešime kaip tik kalbėjau apie netipiškus vaidmenis, į kuriuos mus įtraukia politika, kai nebegali užsimerkti ir pradedi dalyvauti viešajame gyvenime. Arba tavęs nepaleidžia žurnalistai, užduodami tuos pačius klausimus kaskart kuriame nors mieste atidengus dar vieną blogą paminklą. Kita vertus, Triin Reidlos dėmesys sovietmečio pabaigos architektūriniams privačių statybų gigantams tikriausiai keis mūsų kasdienį žvilgsnį. Galbūt ir kitur imsime ieškoti pražiūrėto grožio. Nes keičiasi meno kanonai, keičiasi kriterijai, o ir laikas suteikia įdomumo kažkada erzinusiems dalykams.

Kokie dailėtyrų balsai girdimi lokaliai? Kokie regione? Kokie pasaulyje? (O gal Baltijos dailėtyros daugiau stebi ir klauso nei kalba?)

G. M.: Nacionalinė kultūros spauda yra tikras lokalus, bet itin aktualus balsas, dailėtyros sine qua non, ką akivaizdžiai pristatė Aiga Dzalbe, – nepaisant kintančio formato ir medijų, ji palaiko kultūros lauko pulsą ir profesijos visuomeninę prasmę. Šiame kontekste aktualūs buvo dizaino problematikai skirti pranešimai. Siaubingieji dailės kombinatų čiuptuvai, kaip sovietinė invazija į taikomąją dailę, aptarti Rasos Dargužaitės. Estijos aštuoniasdešimtinių ir devyniasdešimtinių privačių namų architektūra, šiandien vadinama regioniniu postmodernizmu, bet iškylanti kaip maištas prieš taisykles, pasireiškęs ne tik jų, bet ir elementaraus racionalumo nepaisymu, šiandien anonsuoja paveldosauginį uždavinį, kurį spręsti pasiryžo Triin Reidla. Išsiveržimu iš regiono į pasaulį laikyčiau Karolinos Jakaitės ir Triin Jerlei aptartą lūžio laikotarpio Lietuvos ir Estijos dizainerių bendradarbiavimą ir ignoravimą. Kadangi konferencija vyko anglų kalba, dailėtyra joje kalbėjo globaliu anglišku žodynu, kartu primindama nacionalinės terminijos poreikį.

A. N.: Žinoma, visi dailėtyrininkai stengiasi publikuoti straipsnius ir monografijas anglų kalba – ne tik vietos, bet ir užsienio leidyklose. Tačiau klausantis pranešimų tapo akivaizdu, kad šiuo požiūriu itin svarbios dailėtyrininkų kuruojamos ambicingos parodos. Jau minėtas Baltijos simbolizmas galbūt prancūzų ir buvo įkontekstintas kolonialistiškai, bet vis tiek menotyrininkams, regis, pavyko suformuoti savito reiškinio įvaizdį. Be to, manau, kad Karinos Simonson tyrimas apie tai, kaip sovietinėje vaikams skirtoje žiniasklaidoje buvo vaizduojama „tautų draugystė“ su kitų rasių žmonėmis, padės ne tik mums patiems suprasti rusijos santykį su „Globaliais Pietumis“, kuriuo dabar ji remiasi formuodama pasaulio politiką.

Kaip sąveikauja dailės tyrimai ir mokslo politika?

G. M.: Skatina, varžo, kreipia, bet nesmaugia.

A. N.: Tik galbūt nuo svarbesnių gamtos mokslų humanitarams vis nubyra per mažai lėšų ir, užuot pasinėrę į tyrimus, dailėtyrininkai uždarbiauja kitur.

Kokie dailėtyrininkų profesiniai ir pilietiniai prioritetai?

A. N.: Klausydamasi pranešimų užsirašiau štai tokius: 1) poreikis įveikti nujaučiamą menotyros krizę dalyvaujant tarpsritiniuose projektuose, pasitelkiant parodas kaip metodologinį įrankį ir taip kaskart paneigiant, kad krizė yra; 2) tirti anksčiau pražiūrėtas sritis ir objektus – dizainą, dvarų kultūrą, dabarties architektūrą; 3) jau pradėtas įgyvendinti, bet vis dar ateities uždavinys – būtinybė bendradarbiauti su kitų Baltijos šalių dailėtyrininkais formuojant regiono įvaizdį pasauliniame kontekste, nes tik taip tampame apčiuopiamu dariniu, o kartu nerizikuojame būti praryti kurio nors didesnio „brolio“, irgi su panašiomis viltimis propaguojančio regiono sampratas.

G. M.: Klausimas tarsi kilpa juosia pusantros dienos konferenciją, tačiau džiugu konstatuoti, kad šiuokart prioritetas yra vienas – tai laisvė, politinė, pilietinė, akademinė, kasdienė. Baltijos šalių nelaisvės patirtis neleidžia tuo nė abejoti, nes tik laisvi mes galim gyventi normalybėje su visais jos netobulumais ir prieštaravimais.

Baltijos dailėtyrų konferenciją rėmė Lietuvos mokslo taryba, sutarties numeris S-LIP-24-18

Konferencijos programa ir tezės BALTIC ART HISTORIES: roles, references, relations | Institute of Art Research | Vilnius Academy of Arts (vda.lt)