Vasariškas tarp

Labas, rugsėji. Labas, darbeli nepabaigiamas. Ką tik buvo be tavęs taip gerai. Buvo (ir trumpam tebėra) saulė, vanduo, begalinė žolė, rėžiama žoliapjovių peiliais, – sportas mums, dūlantiems prie kompiuterių.

Vasara buvo tiek gera, kiek pavyko išvengti dulkinų, amžinai remontuojamų, burzgiančių, degančių miestų. Liko nepamatytos parodos, apie kurių atidarymus pranešdavo feisbukas ir draugai. Pušų apsuptoje terasoje rašant kadaise pažadėtus tekstus, Vilnius tampa abstrakcija, kur geriau nesirodyti, nes dar įkrisi į statybininkų iškastą ar liūties išgraužtą duobę. O čia – smėlio keliukas, miškas su baravykais ir voveraitėmis, pievoje – ramunės, aguonos, rugiagėlės, raudoklės, lubinai, vaistiniai godai, vingiorykštės, kraujažolės, varpeliai ir kitos gėlės. Kiekviena atlieka savąją žydėjimo partiją laiku, tarsi mostelėjus kalendoriniam dirigentui, o tada jau tyliai brandina sėklas, kurias dar reikės išsvaidyti kuo plačiau. Kai kurios, kibesnės, pasinaudoja mano šuns kailiu kaip transportu į ten, kur žolė žalesnė. Kitos įdarbina vabzdžius. Žiūriu, kaip bitė tupia ant smulkučių violetinių vėlyvojo astro (Lady in black) žiedelių: įsikabina, žiedas nusvyra, tada ji, jau pasunkėjusi, skrenda ant kito, anas žiedelis vėl šokteli arčiau saulės, nulinksta kitas. Stebint šį miniatiūrinį šokį, nieko nebetrūksta.

O parodas mačiau tik pasitaikiusias pakeliui iš kažkur į kažkur – „tarp“.

Juodkrantėje stabtelėjome važiuodami iš Nidos. Pamario galerija – tai du tradiciniai Neringos namukai. Pirmajame – „Kazės Zimblytės abstrakcijos: tarp nuotaikų ir pasaulio“, kuruota Nijolės Nevčesauskienės. Tokia maža erdvė, o telpa visa kūrybos raida. Einant iš vieno kambarėlio į kitą matosi, kaip gėles ar langus, ar net žmones dar šiek tiek primenančios figūros vėliau pasitraukia ir lieka tik spalvos. Tamsiai žalias stačiakampis tamsiai raudoname, bet kraštai išsilieja, spalvos užkrečia viena kitą ir atsiveria neaiški gelmė, iš kurios kažkas plūsta – šiek tiek kaip iš Marko Rothko paveikslų. Paskui net nereikia kitos spalvos – tik glotnesnis priklijuoto lakšto paviršius suvirpina dažais užteptą plokštumą. „Nuotaikos keičiasi“, pavadina darbą menininkė ir daugiau nereikia aiškinti. Tik, žinoma, to buvo per mažai sovietiniams ideologams, todėl Zimblytei tekdavo savo išradimus rodyti neformaliose erdvėse – „Vagos“ leidyklos vestibiulyje, Juditos ir Vytauto Šerių bute, Marijos Ladigaitės ir Vlado Vildžiūno namuose Jeruzalėje. Jau 1968 m. Vincas Kisarauskas rašė apie jos personalinę parodą nepublikuotoje recenzijoje: „Tokios kaip Zimblytės kūrybos apžvalgos konstatuoja naujų jėgų atėjimą, pasirodymą naujų individualybių, naujų pasaulių, kurie yra nė kiek ne blogesni už vizuotus ir išgarsintus.“^[1] Bet vis tiek ją bausdavo uždarydami parodas, atšaukdami tekstilės užsakymus, nepirkdami muziejų fondams kūrinių.

Rodomas dokumentinis videofilmas primena, kokia anarchistė svajotoja monotoniškame užspausto meno pasaulyje buvo Zimblytė. Jeruzalės sodo pievoje ji klosto juostas – tai akcija, daugeliui tuomet dar nežinoma meno forma. Arba siuva milžinišką užuolaidą Maskvos Gnesinų aukštosios muzikos mokyklos scenai. Gaila, filmas nespalvotas – abstrakciją sunku įsivaizduoti vien iš pilkų pustonių. Bet vis tiek matosi kūrinio mastas ir šalia jo besisukiojanti menininkė, tikinti tuo, ką daro, daranti tai, ko nedarė niekas. Ji ne tik tapo balkšvą kvadratą balkšvame fone, bet ir klijuoja ant kartono tarsi popierines lėkštes, tarsi spirales, dažo visa tai bronza ir taip „Trimituoja“ (XX a. 8–9 deš.).

Zimblytė terpė drobes tarp savęs ir pasaulio kaip membranas, praleidžiančias-pristabdančias jausmų srautą, padedančias juos išgirsti kitiems. Kitame Pamario galerijos namuke Eglės Ridikaitės ciklas pavadintas „Tarp“ dėl kitų priežasčių. „Tai būsena tarp buvusio ir esamo laiko, tarp ramybės, saugumo ir nerimastingos nežinios bei baimės“, – rašo kuratorė Algė Gudaitytė. Patalpa beveik be langų, tad Eglė atvėrė milžiniškus langus savo drobėmis, kurios susidėlioja į labirintą. Bet pro tuos menamus langus nieko nepamatysi – trukdo mėlynos užuolaidos, rusvos žaliuzės. Matai ne išorę, o vidų: langų kryžmas, buitiškai ant palangių sustatytus vazonėlius su gėlėmis, butelius, eglutę, laukiančią persodinimo lauke. Tik pro plyšius, pro klostes blyksi išorės šviesa, judinama medžių ir vėjo, kartais išsiskaidanti į trumpus vaivorykštės potėpius. „Viskas prasidėjo nuo vaivorykštės“ – skelbia trijų darbų pavadinimai, tarsi konstatuodami spalvinį nutikimą, estetinį pertrūkį kasdienybėje. Bet žinant „būsenos tarp buvusio ir esamo laiko“ politines užsklandas, čia gali būti užuomina į nesenus įvykius, kai susitarimu grįsto pasaulio griūtis Lietuvoje prasidėjo neapykanta būtent vaivorykštei.

Ant kai kurių langų likusios popieriaus juostos, kurias menininkė klijuoja ant drobės prieš purkšdama, o paskui „pamiršta“ nuplėšti galus. Iš tiesų jos irgi užpurkštos, nes šie netvarkos skutai reikalingi kaip užuominos į kažką tarp dar tik sumanyto ir jau sukurto, tarp estetinės patirties ir langų klijavimo popieriniais kryžiais, kad jų nesugurintų bombų sukelta garso banga. Visoje parodoje dairymasis pro plyšius tarp užuolaidų primena tebesitęsiantį apgulties laiką. Jis prasidėjo pandemija, kai visi užsidarę namie ėmė remontuoti butus, kad neišprotėtų kalėjime. Ir jau kai atrodė, kad pagaliau – laisvė, rusai pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, ir mus verčiantį užsibarikaduoti, laukti, svarstant, ar jau sprukti, ar dar ne. Dar ne, atsako menininkė žvelgdama į saulę pro „karo skeveldrose rasto sutraiškyto plastikinio butelio kaklelio plyšį“. Taip žiūrint saulė atrodo lyg įsukta į naikinantį sūkurį, kuris drobėje virsta nuodinga gėle. Bet tarp atvertų-užvertų langų vis tiek blyksteli ryškiaspalvė viltis.

Paskui dar buvo Kaišiadorys – šiųmetė Lietuvos kultūros sostinė. Ten važiavau Algio Griškevičiaus kvietimu – pakalbėti per jo parodos „Pasiklydusio laiko šešėlyje“ atidarymą. Sovietmečiu statytas Kultūros centras nustebino: profesionalus apšvietimas išryškino kiekvieną paveikslą, objektą ir fotografiją. Griškevičius dabar gyvena Žasliuose, Kaišiadorių rajone, tad savo kūrybą parodo ir čia. Apatiniame vestibiulyje prie įėjimo sukabintos kelios drobės – tarsi realistiški miestelių vaizdai ar peizažai, bet rausvas dangus ir melancholiška šviesa juos paverčia sapnais. O pavadinimai ironizuoja akivaizdybes. Tarkim, paveiksle „Stovintis vanduo“ vanduo iš tiesų „stovi“ pakeltas į vandens bokštą. „Amžinosios medžioklės plotuose“ virš kaimo iškilę bokšteliai primena koncentracijos stovyklas, kur medžiojamas buvo žmogus. Žaismingas paveikslas tampa praeities siaubais grįstos ateities vizija.

Tiesiog bežiūrint transformuojasi ir Griškevičiaus objektai – iš nužievinto lazdyno vytelių gaminami padarai, kurių viduriuose – ne stuburas, bet kopėčios ir neįvardijamos konstrukcijos. Jie kiauri – tarsi pusiau medžiagiškos, pusiau sufantazuotos pamėklės. Kokonai, iš kurių išsiris kažkas nematyta, kas dar tik formuojasi, kaip pastoliais uždangstytas restauruojamas pastatas. Kartais panašias vytelių konstrukcijas Griškevičius pritvirtina prie fotografuojamų žmonių kūnų, taip juos paversdamas hibridiniais padarais, tarkim, žmonėmis-paukščiais, nenuspėjamais „jais“. Ir juos fotografuoja.

Antrame galerijos aukšte objektus supa fotografijos iš įvairių Griškevičiaus ciklų. Jo tapybą galima vadinti sapno scenografija, o fotografijos sapnus užpildo herojais – tarsi mitų, tarsi pasakų personažais, kurie nepavaldūs fizikos dėsniams. Pavyzdžiui, jie gali skraidyti, vietoj sparnų prisitaisę duris, atlikti neįmanomus cirko numerius. Kitose fotografijose skarota kaimietė-Judita meiliai nukerta vyrui galvą, vietoj Kristaus nuo nuėmimo kryžiaus – nuo obels nuimama moteris. Stambūs vyrai trumpam sugrįžta į jiems per mažas tėviškes, pamedituoja ties vaikystės kūdra ir vėl išskrenda. Jau dvidešimt metų būrelis draugų susitikę kažkur Lietuvos laukuose pagal Griškevičiaus sumanymus atlieka keistus ritualus, vaidina mitinius herojus, žaidžia ir taip iškrinta iš reikalų pergrūsto laiko. Žaidimas, kaip ir performansas, steigia prasmę ir „vėl užkeri“ plokščiai funkcionuojantį naudos pasaulį transformuodamas veiksmo dalyvius, rašė Erika Fisher-Lichte[2]. Bent akimirksnį trunkančiam fotoaparato mygtuko paspaudimui ir statiškai nuotraukos amžinybei.

Pasiklausę Petro Vyšniausko muzikos ir Antano A. Jonyno eilių (skaitomų aktoriaus), dar užsukome į buvusį gėlių kioską, kurį trumpam okupavo trys menininkės. Jau iš lauko ryškiausiai švyti „Kapitelis“, supintas iš sidabru aplietų pelargonijų, – tai Eglės Pilkauskaitės reakcija į „pelargonijos renesansą“, kai iš senmergių gėlės ji virsta šiuolaikine puošmena. Šį renesansą ji pastebėjusi ir Kaišiadoryse kaip dėmesio savo aplinkai ženklą, tad sidabru kilstelėjo pelargonijas į gėlių elitą.

Ir tik užėjus į patį gėlių kioską paaiškėja ten kyburiuojančių „tinklų“ reikšmė. Julija Pociūtė tyrinėja, kaip mezgami ar sutraukomi ryšiai su mišku. Kaišiadorių rajone yra Strošiūnų miškas, kurio pakraštyje 1941 m. rugpjūčio 26 d. buvo sušaudyti 500 žydų – vyrų, moterų ir vaikų. „Vietinės sargybos apsuptą žudyti varomų žydų koloną stebėjo vietiniai gyventojai“, – rašoma enciklopedijoje. Pociūtės tinklai – tai kamufliažas, susidaręs iš odos išpjovus etiketes, – čia įsivaizduoju numerius kareiviams, kaliniams ar gete uždarytiems žydams, dirbtinė oda tampa žmogiška. Bet odiniai tinklai „užteršti“ Strošiūnų miško medžių dulkėmis, o ir kabo ant metalinės konstrukcijos, iš kurios galų kyšo medžių gabalai. Metalo-odos-medžio jungčių dirbtinumas tikriausiai siūlo pamatyti ir Holokaustą kaip dirbtinį konstruktą, turėjusį iškart atgrasyti nedarnumu, strigti tarp dantų kaip tos medžio atplaišos.

O štai Jurgos Juodytės sumanytą akciją vietos bendruomenei galima perskaityti kaip tos gėdingos praeities išrišimą. Ji pakvietė Paparčių kaimo gyventojus naminėmis staklėmis austi kilimėlį – kiekvienas paaudžia, prieš tai įjungęs procesą filmuojančią kamerą. Tad lieka ir visos bendruomenės sukurtas tekstilės takas, ir videoperformansas kaip „audėjų rankomis sukuriamas audinys“.

Taigi po Lietuvą išsibarsčiusios vasaros parodos nebuvo vien džiugiai vasariškos. Įviliojusios šypsenomis ir vėsumos pažadais, jos įkala pleištą kasdienybėje, steigia nejaukų tarp, kad sukirbėtų klausimai, vibruotų netikrumas. Jos neleidžia nurimti ir mėgautis, kaip pro Eglės nutapytas žaliuzes vidun srūvanti karo pašvaistė.

„Gėlių kioskas“ veikė savaitę.

Algio Griškevičiaus paroda veiks iki rugsėjo pabaigos.

Kaišiadorių kultūros centras (Gedimino g. 40, Kaišiadorys)

Kazės Zimblytės ir Eglės Ridikaitės parodos veiks iki rugsėjo 29 d.

Pamario galerija (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė)