Reziumuojant „Résumé“

Aš vėl Šiauliuose. Šįkart pakvietė Virginijus Kinčinaitis – į savo kuruotą Šiaulių fotografų parodą „Résumé“. „Kodėl „Résumé“? – klausia jis pats anotacijoje. – Todėl, kad šioje parodoje apibendrinama dabartinė Šiaulių miesto fotografijos meno situacija.“ Kokia ji? Čia jau klausiu aš, atvykėlė iš visko pertekusios sostinės.

Beje, būnant Vilniuje atrodo, kad Šiauliuose tikriausiai yra tik keletas vertų kritiko laiko fotografų: fantazminius dabarties-praeities reginius montuojanti Regina Šulskytė, į atmintį vis iškeliaujantis Aleksandras Ostašenkovas, džiazinio svingo pulsą jaučiantis Ričardas Dailidė, pats Virginijus Kinčinaitis, iškeitęs rašymą į mobiliografiją. Taip apibendrina situaciją manoji iš tolo žvelgianti akis. Pritraukime vaizdą.

Šiauliečių sukurtos fotografijos pakanka užpildyti abiem Šiaulių dailės galerijos aukštams. Ir ji įvairi. „Tai minimalizmas ir natūralizmas, dizaineriška estetika ir kasdienybės brutalumas, senoji analoginė technika ir skaitmeniniai kaleidoskopai“, – nusako parodos aprėptį pats kuratorius. Iš tiesų variantų gerokai daugiau, kaip ir fotografų, – suskaičiavau 68. Apie juos – jokios informacijos, nes etiketėse – tik vardas, pavardė, pavadinimas, metai. Tik šalia kai kurių etikečių – QR kodas, kurį nuskenavęs išgirsti pasakojimą apie kūrinio atsiradimą. Taip sužinau, kad, pavyzdžiui, Rolando Parafinavičiaus „Žmonių be grimo“ koliažas – tai 21 Fotografijos namų klubo nario (visų pavardės surašytos) fotografuoti Šeduvos globos namų gyventojai, kaip „atsvara socialinių tinklų apgavystėms“. Sužinau ir kad spalvoti apskritimai – tai Deivido Buivydo  užfiksuotas autentiškas paties fotoaparato matymas laikant juostą arčiau objektyvo. O šalia užrašytais žodžiais jis sufleruoja, ką toje vietoje matytų mūsų akys, – toji tikrovė fotoaparatui yra mįslė: „Drabužiai, dėvimi po kitais, paprastai šalia odos“ arba „Procesas, kurio metu medžiagos chemiškai susijungia su deguonimi iš oro ir paprastai skleidžia ryškią šviesą, šilumą ir dūmus“... Sužinau ir kad pati galerijos direktorė Ernesta Šimkienė mėgsta fotografuoti rudenį jau vystančių medžių surukusią odą, nes taip išryškėja jų augalinė patirtis ir charakteris, tragiška lemtis žūstant, kad pamaitintų ateityje gimsiančius. Bet apie pačius fotografus – nieko.

Pirmas impulsas – papriekaištauti, bet tuoj pat suprantu, kad šiauliečiams šie kūrėjai tikriausiai pažįstami, tad jų ir nereikia pristatyti. O atvykėliams tai proga pasitikrinti fotografinį matymą. Nes žiūrėjimas be išankstinio žinojimo skatina įvertinti pačias fotografijas, klausti savęs: ką čia matau, kada man įdomu, kada ne, kodėl kai kuriuos darbus priimčiau į savo parodas, knygas ir tekstus, o kitų vengčiau, net jei kas man už tai sumokėtų? Tad paroda – tarsi testas. Autoriaus incognito neparuošia fotografijos patirčiai, nesiūlo interpretacijos kodo – jį tenka dešifruoti iš paties vaizdo, kuris gali būti apgaulingai nekonceptualus ar konceptualiai apgaulingas.

Tiesa, ne visi autoriai man nežinomi. Jau minėjau kelis į Lietuvos fotografijos analus įrašytus šiauliečius. Taip pat čia matau fotografus, kurių šiaip nesieju su Šiauliais, nes jie gyvena kitur. Štai Geistė Marija Kinčinaitytė, čia eksponuojanti tarsi nusikaltimo raudonųjų žibintų kvartale įrodymus – žaizdą, nugarkaulio įdubą, ant kranto išmestus kūnus, fotografinį smėlio grūdėtumą. Ji, kiek žinau, net negyvena Lietuvoje, bet tikrai gimė Šiauliuose. Panašiai ir Andrius Grigalaitis, liejantis sidabro akvareles, kurių sluoksnius fotografuojant ekspoziciją papildo kitų darbų atspindžiai. Jis – iš Šiaulių, bet gyvena Vilniuje. Kitus keturis parodos dalyvius pamačiusi nustebau, nes nesiejau su fotografija. Dizaineris Giedrius Šiukščius mieste mato neono šviesų struktūras, o visas ciklas virsta opmeno miražu. Neįmanomus istorijos liudijimus iš vaizduotės piešiantis Mindaugas Lukošaitis su fotoaparatu stebi „Pietinio dangaus griūtį“ kaip geopolitinių grėsmių metaforą. Grafikas, objektų ir performansų kūrėjas Bronius Rudys pietums išsivirtais makaronais sugalvojo pavaišinti žaislinį žvėryną Bergene ir tai nufotografavo – tarsi tam, kad pasidalintų socialiniuose tinkluose. Parodai dar sukonstravo šiltnamį, kuriame pakabinti švarkai „atveria širdis“ – žalumą transliuojančius fotoekranus. Virš šios oranžerijos ir visos ekspozicijos šviečia kailinė pilnatis – tai meno filosofės Salomėjos Jastrumskytės minkštas nuraminimas: „Esu kailis galvūgaly ir kojūgaly, – miegok“.

Taigi fotografuoja visi, ir visi – šiauliečiai. Tai patvirtina kaleidoskopai, kuratoriaus sudėlioti iš paskirų skirtingų autorių darbų. Žvelgiant į visumą veikia ritmas, spalvų mozaika, o nufotografuotus objektus pastebi vėliau – dėlionė maskuoja faktą, kad kai kam galbūt atsitiktinai pavyko vienintelė fotografija. Čia pamatysi ir pasendintą portretą (Andrius Lamauskas), ir siurrealistinį sapną, kuriame tuoj bus skrodžiamas dar gyvas lavonas (Agnė Malinauskaitė), ir besileidžiančios saulės „ištapytą“ vandenį (Dalia Krasauskienė). Atskirai eksponuojamos kai kurios fotografijos galbūt atrodytų kaip gana mėgėjiški bandymai sukurti kažką neįprasto, atrasti netikėtumą kasdienybėje ir taip ją sutaurinti.

Tačiau keliems tikslingai savo temas plėtojantiems fotografams kasdienybė yra vaizdų lobynas. Štai Editai Sūdžiūtei pakanka stebėti sienomis judančius daiktų šešėlius ir mąstyti apie būtį. Elidos Ignatavičienės nufotografuoti namų fasadai ar interjerai sureikšmina neišsipildymus: dviejuose languose pakabinti raudoni maišeliai praneša, kad „Karmen neateis“, o sniege pradingstančiame šiltnamyje „Pomidorų nebus“. Irmantas Kovaliovas panašiose vietose kolekcionuoja „spalvos formas“ – paaiškėja, kad meno kūriniu gali tapti bet kas. Tai atvirai pripažįsta Petras Rakštikas, pavadindamas analogiškų pastebėjimų ciklą „Belekas“, – kitaip tariant, neieškok čia koncepcijos ar tipologijos, niekio sureikšminimas ir yra tikroji fotografijos galia. Kaip Alvydo Lukio (parodoje nedalyvaujančio dar vieno šiauliečio) knygoje „Būtasis tęstinis“ rašė filosofas Nerijus Milerius, „fotografijos santykis su kasdienybe – paradoksalus. Viena vertus, fotografija išplėšia kokią akimirką iš bendro laiko srauto, ir ta akimirka tampa išskirtinė, nepakartojama ir, atrodo, nekasdienė. Antra vertus, būtent fotografija yra viena iš tų technikų, kurios padėjo atverti bei išryškinti tariamai vienodų ir beverčių kasdienių akimirkų specifiką.“

Žinoma, Šiaulių fotografijos apžvalginėje parodoje turi matytis ir patys šiauliečiai. Pirmiausia – portretuose. Tai tapytojai, skulptoriai, fotografai, muzikologai, profesoriai – kažkodėl tik vyrai, fotografuojami Vilmanto Dambrausko. Valgantys, šokantys, kvailiojantys, geriantys vakarėlių dalyviai, paslapčia užfiksuoti Tomo Andrijausko „Teatro bufete“, „Kvadratinėje“ ar „3 aukšte“. Gatvėse dūkstantys, važinėjantys dviračiais, fotografui rodantys liežuvį, besivartantys, besibučiuojantys „Paskutinės Šiaulių undergroundo kartos 2010–2014“ atstovai, nespalvotos fotografijos stumiami į nostalgišką praeitį (Andrius Navakauskas). Ir Edvardo Tamošiūno orotone technika fotografuoti „Auksiniai Šiauliai“ (nuveikę reikšmingus darbus ir todėl paauksinti, anot autoriaus): ugniagesė gelbėtoja Viktorija, architektas Kristijonas, inžinerijos mokytoja Ingrida, tyrėjas Kęstutis, reemigrantas Justas, muzikos mokytojas Robertas, dailininkė dekoratorė Romutė, savanorių koordinatorius Silvestras.

Visą parodos margumyną tarsi susiuva Vilijaus Žagrakalio darbai, įterpti po du, po tris, po keturis, po penkis tai šen, tai ten. Vis aptikdama jo ramias, kiek parudusias, juodais rėmais apteptas platinotipijas įsimenu pavardę, o paskui susipažįstu ir su autoriumi. Gatvės, vienuolynai, bažnyčios Lenkijoje ar Latvijoje, dangus „Prieš“ (lemtą ar nelemtą nutikimą?), sienos, durys, lange išdužęs „Stiklo paukštis“, „Langas lange“ – pro vieną langą matomas kitas, langų skaičių padauginę atspindžiai. Dingteli, kad Žagrakalio langai gali tapti ir šios parodos metafora – ji juk įrėmina tarpusavyje nesusijusias fotografijas, akimirkas, stilistikas, autorius, sklaidos kanalus. Sąsaja su Šiauliais – vienintelis juos siejantis faktas. Ir kuratoriaus sudėliotas vizualinis ritmas. Tinkantis šventei.

Šventė tikrai buvo. Šiaulių dailės galerija prisirinko pilnutėlė. Buvo ir meras, sveikino, padovanojo dvi dėžes nealkoholinio „Gubernijos“ alaus. Minia šypsodamasi klausosi kalbų, šurmuliuoja, nesiskirsto. Akivaizdu, kad miestą reziumuojanti paroda suburia. Jau buvome tokias nurašę – apžvalginės parodos dominavo anais, cenzūros, draudimų, gyvenimo narve laikais. O nepriklausomoje Lietuvoje jos turėjo būti tik konceptualios. Kuratorius, pasitelkdamas parodos elementus – menininkų darbus, dokumentus, daiktus ir kitką, rašo teorinį tekstą, kurį publika stengiasi perskaityti. Tiesa, apžvalginės parodos neišnyko, bet liko hierarchijos apačioje. Ir štai Kinčinaitis ima ir surengia Šiaulių fotografų kūrybą apibendrinančią parodą – visų. Vienus siūlo peržiūrėti greitai, kitus lėčiau. O miestas gali įvertinti, ką turi.

Ir ko nebeturi. Dar visai neseniai Šiaulių universitete buvo aukštosios fotografijos meno studijos. Kai kurie iš parodos dalyvių ten dėstė, kai kurie buvo jų studentai. Tai buvo idėjų ir kūrybos žaizdras – apie tai priminė ne vienas parodos dalyvis. Pasakojo apie diskusijas, popaskaitinius susibūrimus kavinėse, užsidegimą padaryti geriau, padaryti kažką savo, šiaulietiško, konkuruoti su kitais miestais. Taupydama lėšas šalies valdžia programą sunaikino – važiuokit studijuoti į Vilnių arba Kauną, pasakė. Valstybės biudžetas gal ir pasipildė, nors įtariu – nedaug. O Šiauliuose fotografijos žaizdro niekas nebekursto, tai, ką čia matome, gal jau yra praeityje turėtų galimybių atšvaitai. Kas bus po keleto metų – neaišku. Abejojame, ar tokią parodą pavyks sudaryti, sakė ne vienas.

Ar šis faktas privers susimąstyti vilniečius? Nemanau. Greičiausiai teksto apie Šiaulių fotografijos parodą jie net neskaitys. Bet vis tiek rašau, nes reikia dokumentuoti, kas padaryta. Rašyti savo reziumė – kad uždarant meno studijų programą gal ir sutaupomi keli etatai, bet to net neįmanoma palyginti su kūrybinio potencialo praradimais. Niekas neišlošė naikindamas kultūrą, nors arogantiškai manė kitaip. Tačiau ilgokai užsibūdama Šiaulių fotografų darbų pilnoje galerijoje mačiau ir išdidų akibrokštą visiems neva studijų kokybe susirūpinusiems, o iš tiesų tik apie savo interesus tegalvojantiems ministerijų klapčiukams. Ir profesoriaujantiems Vilniuje bei Kaune, lengviau atsikvėpusiems, kad vienu konkurentu dėl „krepšelių“ liko mažiau.

Tačiau dabar niūrias mintis – į šalį. Atidarymą pratęsėme „Kišenėje“. Sako, anksčiau tai ir buvo tik kišenė, bet ilgainiui baro gyvatė nusirangė į pastato gilumą. Atmosfera puiki. Būreliai šnekučiuojasi vis garsiau, kur nors einant tenka pro juos prasisprausti kaip draugiškame troleibuse. Kiti nuolat spraudžiasi pro mus. Akimirką pasijuntame lyg Abramović ir Ulay’us, savo kūnais susiaurinę įėjimą į parodą. Tas antipandeminis kūnų trynimasis vienas į kitą kuria bendrystę, kurios neišardo net diskusijos apie būsimus rinkimus. Kažkam skambinant pianinu prieštaravimai išsisprendžia tarsi savaime, gera tiesiog būti toje juoko įtvinkusioje tirštėlynėje. Net nežinau, kiek laiko. Vynas ir sūrio spurgos priverčia pamiršti rytojaus planus. Kai jau galiausiai einame pro duris, čia pakabintas raštelis diskretiškai primena, ką būtina pasiimti: mobilųjį telefoną, piniginę, raktus ir galvą. Jos dar prireiks.

Paroda veikia iki birželio 1 d.

Šiaulių dailės galerija (Vilniaus g. 245, Šiauliai)