Autorius: Agnė Narušytė
Agnė Narušytė
Karas ir kojūkai
Menininkų didysis pasivaikščiojimas kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje
Drėgmės įtvinkusią spalio 24-osios penktadienio popietę Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas pakvietė į „didįjį pasivaikščiojimą“ kojūkais Vilniaus Šnipiškių aikštėje. „Garsiausio pasaulyje kauniečio Jurgio Mačiūno sugalvoti fluxus žaidimai – Lietuvos minkštoji galia, – skelbė pranešimas spaudai. – Fluxus dvasia įsismelkė į tautinio atgimimo Sąjūdį, jos reikia ir dabar, kai turime atsispirti politikų manipuliacijoms.
Agnė Narušytė
Niépceʼo parašas
Fotografų susitikimai Nidoje 2025
Iš fotografijos simpoziumo Nidoje parsivežiau keletą knygų ir tris suvenyrus. Pirmasis – tai neryški, spausdintuvo išspjauta nuotrauka ant čekiams skirto popieriaus. Ten – aš, stovinti naujojo kultūros centro „Agila“ sienos fone. Nuotrauka tokia blyški, kad mane vargiai kas atpažins. Ir pati beveik neatpažįstu, bet žinau, kad čia aš.
Agnė Narušytė
Tai nebuvo paskutinis kartas
Arba kaip Trojos arklį paversti asilu
Įspėjamasis streikas įvyko. Daugiau nei 300 akcijų 81 Lietuvos mieste ir miestelyje, 23 užsienio šalyse. Kiek žmonių – nesuskaičiuota. Nes gal ir neįmanoma – „mes esam grūdai valstybės aruode“, skelbia Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės atmintinė. Grūdai byra, o pavasarį sudygsta ir išaugina gausybę naujų grūdų, kurie vėl užpildo aruodus.
Agnė Narušytė
Ko (buvo) negalima
Dvi Monikos Kalinauskaitės kuruotos parodos Radvilų rūmų dailės muziejuje
Rugsėjo pradžioje Vilniuje įvyko tai, ko nebuvo galima daryti – susituokė dvi moterys, Karolina ir Eglė. Jas sveikindamas meras sakė, kad „Vilnius yra laisvas miestas ir jame savais turi jaustis visi norintys čia kurti savo gyvenimą, prisidėti prie paties Vilniaus kūrimo“. Skaitydama šį pranešimą galvojau: menininkai, kuratoriai, kritikai, menotyrininkai irgi prisidėjo prie šio mąstymo posūkio. Performansais, akcijomis, parodomis, diskusijomis, tekstais vis priešinamės įvairių visuomenės grupių diskriminacijai. Ji taip seniai įsitvirtino, kad painiojama su tradicijomis. Europa – ne išimtis, nors tarsi ir stengiasi iš senų įpročių vaduotis.
Agnė Narušytė
Kaip katė
„Sienos yra naktiniai gyvūnai“ ir kitos parodos Šiuolaikinio meno centre
Trys parodos atsidarė dar vasaros pradžioje – kaip tik tada, kai su visais savo gyvūnais persikrausčiau į sodybą. Šunytė Pepė pareigingai ėmėsi sargybos – iššaudavo iš po terasos vos tik išgirdusi ką nors įtartino, tikro ar įsivaizduojamo. Keliuku prabirbiantiems motociklininkams ir mėnuliui kliuvo daugiausia. Bevėjais vakarais aplodavo net savo balso aidą. Dvi katės dieną miegodavo, o temstant išeidavo į medžioklę. Kas rytą terasoje rasdavome po tris keturias peles, kartais dar šiek tiek gyvas.
Agnė Narušytė
Tatato maršas
Eglės Vertelkaitės paroda „Sutartinė“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Pradeda moters balsas: skrida bitė tatato. Kai tas balsas tęsia per laukelį tatato, prisideda antras balsas ir kartoja skrida bitė tatato. Tatato suskamba vieningai, nors ir besipjaunančiomis sekundomis, virpinančiomis ne tik balso stygas, bet ir nervų skaidulas, plaukelius ant rankų ir skruostų. Tuomet įstoja trečias balsas: skrida bitė tatato. Tatato jau gaudžia vidinių organų-vargonų vamzdynuose, nes pirmoji tik dainuoja tatato tatato, balsu kaldama taktą.
Agnė Narušytė
Laiko gelmėje rasti dinozaurą
Aurelijos Maknytės paroda „Dienos forma“ galerijoje „Vitrina & Bench“
Kartais parodą aptinki kaip radinį, kai net neini į jokią parodą. Taip ir atsitiko vieną šios pavasariškos žiemos vakarą, kai pasiryžau išvaikščioti man jau privalomus tūkstančius žingsnių. Įsimečiau į kišenę telefoną ir ėjau, kur akys veda. O vedė jos Šopeno, paskui Kauno gatvėmis. Stabtelėjusi prie šviesoforo žvilgtelėjau į ekraną – žingsnių dar mažoka, einu toliau. Taip ir priėjau gatvės pabaigą. O ten – prisiminiau – mažytėje galerijoje „Vitrina & Bench“ veikia Aurelijos Maknytės paroda „Dienos forma“. Jos dar nemačiau – toli nuo kasdienių takų. Užsukau ir manoji diena susiformavo.
Agnė Narušytė
Bus
Arba netikros prognozės šiai žiemai ir toliau
Ši žiema bus baisi, siautės pūgos, žemė maišysis su dangumi, speigas bus toks, kad ne tik tvoros poškės, na, bus gal minus trisdešimt ar dar šalčiau, ir apšerkšnys ne tik antakiai, bet ir nosyje styrantys plaukai, – klausausi orų žinovo per radiją, nors gal mano smegenys jį jau papildo. Į juokingumo pusę.
Agnė Narušytė
Dvi kryptys
Reino Jelle Terpstros parodos „Roberto F. Kennedy laidotuvių traukinys – žmonių akimis“ ir Cooltūrisčių „Šešėlių kambario“ jungtys
Man rašant šio teksto juodraštį Lietuvos piliečiai rinko naują valdžią. Jį redaguodama jaučiu – pirminį atokvėpį, kad Seime nebus daugumos prorusiškų partijų, keičia štai toks suvokimas: bent ketverius metus politiką diktuos trečia pagal dydį antisemitų partija, kurios vadui negalioja Konstitucinio Teismo sprendimai. Jau aišku, kam reikės vėl ateiti balsuoti po dviejų savaičių ir iš ko rinktis. Ir vėl aštru, vėl jausmas, kad sprendžiamas Lietuvos likimas, vėl neapykanta sunkiasi į paviršių reikalaudama aukos. Niekada nesuprasiu kodėl. Galbūt šių rinkimų reikšmė paaiškės tik vėliau, išryškės po keleto dešimtmečių, kam nors iš archyvų ištraukus šios dienos puslapį ir pasakius: „Štai, tą dieną prasidėjo istorinis virsmas, atvedęs į mūsų dabartį. Ar tada žmonės tai suprato?“
