Negriauti ir nežudyti

„Proga vėl užsukti į „Pionieriaus“ kino teatrą“, – sako pažįstamas menininkas. Apsidairau – tikrai, prisimenu šioje erdvėje žiūrėtus vaikystės filmus, kurių baugą stiprino drėgnas seno pastato šaltis ir dūmų kvapas. Bet dabar čia – Samuelio Bako muziejus, kur atidaroma jo ir Eglės Ridikaitės paroda „Paryžius ir Roma, 1956–1965“ (kuratorė Ieva Šadzevičienė, dizaineriai – Aleksandra Jacovskytė, Gintaras Znamierovskis („Interse“)). Parlamentaras Emanuelis Zingeris, kalbėdamas salėje susėdusiems svečiams, priminė tarpukariu čia veikusį žydų teatrą, kuriame buvo vaidinama jidiš kalba: „Štai, atkurtos jį puošusios besišypsančios kaukės“, – ir mostelėjo į salės balkoną laikančias sijas. Vilnių užgrobus naciams, teatro aktoriai ir režisieriai buvo uždaryti gete ir kūrė spektaklius jau ten. Bet mums, gimusiems ir augusiems Vilniuje sovietmečiu, niekas to net neminėjo. Tarsi iki „Pionieriaus“ nieko čia nebuvo. Taip ir veikė užmaršties mašina, trempusi miesto istoriją, vietoj atminties gaminusi ideologinius muliažus. Arba griovusi „nebereikalingus“ religinės paskirties pastatus ir stačiusi naujus, mankurtizuotos „liaudies“ kasdienybei. Toks buvo vaikų darželis, atsiradęs Vokiečių gatvės kieme, 1957 m. sugriautos Didžiosios Vilniaus sinagogos vietoje. Dabar jau nebeveikiantis, laukiantis savosios pabaigos. Pakibusių sprendimų ištuštintose erdvėse laikinai prisiglaudė menininkai, tarp jų – Eglė Ridikaitė.

Parodos pretekstas, kaip supratau, yra Samuelio Bako (g. 1933) šiemet dovanoti darbai, kurti jam gyvenant iš pradžių Paryžiuje (1956–1959), paskui – Romoje (1959–1965). Tarp kūrinių rodomame dokumentiniame filme jis pasakoja apie savo patirtis šiuose dviejuose miestuose. Paryžius buvęs vaikystės svajonė, kurstoma tėvo kalbų, ilgesingai tariamo miesto vardo. Be to, tai buvo menų sostinė, į kurią Bakas išvažiavo jau iš Izraelio, pasimokęs Jeruzalės Becalelio menų ir dizaino akademijoje ir atlikęs karinę tarnybą. Važiavo dar nežinodamas, ar gaus stipendiją, – tokia buvo trauka. Stipendiją gavo, tad galėjo studijuoti Dailės akademijoje (École des beaux-arts), kubisto, Pablo Picasso draugo Jeano Souverbie klasėje. O laisvalaikiu atrado muziejus ir kavines, kur rinkdavosi menininkai, eksperimentavo su modernistine raiška. Guašu montavo „Rudą ant žalios“ (1958), kad aprūdijusios struktūros žvangėdamos užgožtų nedrąsius žalumos likučius, taip tarsi tęsdamas kubistinį himną modernybės veržlumui, bet jau girdėdamas šešis milijonus jo tautiečių išžudžiusio karo žvangesį. Tiesa, kartais raudona ar mėlyna spalvos tereiškė „Afrikietiško šokio“ arba „Rytietiškos dainos“ (abu 1958) ritmus, nors ir jie atrodo mušami – išdaužomi – šautuvais.

Paryžietiškų kūrinių nedaug, pagaliau juk tuo metu meno centras persikėlė į Niujorką, ir menininkas tai suvokė. Ekspozicijoje dominuoja Roma. Ten Bakas išvyksta kartu su žmona Annalisa Cantoni – žydų kilmės itale. Iš pradžių jie apsigyveno Monteroso kaime, bet menininką traukė Amžinasis miestas, pilnas žlugusių kultūrų griuvėsių, mozaikomis išpuoštų bažnyčių, archeologinių radinių ir šedevrų perpildytų muziejų. Jį ypač domino etruskų palikimas ir „Arte povera“ judėjimas, rodęs, kaip padaryti meną iš beveik nieko. Ir Francisco José de Goya, ypač jo „Juodieji paveikslai“ (1819–1823): „Karo siaubo kupini groteskiški vaizdai Bakui priminė jo paties pojūčius, slepiantis visiškoje tyloje ir tamsoje Antrojo pasaulinio karo metais, kovojant už teisę gyventi.“

Bakas sako, kad „Goyos kalinys kartais staiga pavirsdavo žydu, besimeldžiančiu prie Raudų sienos“. Tą virsmą „gyvai“ regiu akrilu nutapytame paveiksle „Šauksmas šnabždesyje“ (1963). Iš pradžių pastebi tik pilkas dėmes, sutirštėjančias drobės centre, – tai lyg properša tarp kalnų, o gal abstrakcija. Bet pamažu juodumoje išryškėja rėkiantis veidas tuščiomis akiduobėmis. Ne stačias, susiėmęs už galvos, kaip Edvardo Muncho „Šauksme“ (1910), bet pakrypęs, tarsi prigulęs ant koncentracijos stovyklos barako narų, nebepajėgiantis rėkti – tik šnabždėti. Paskui jau to beveik numirėlio veido nebegali atmatyti – gamtinės asociacijos dingsta.

Minėtame filme Bakas pasakoja, kaip ieškojęs kalbos, tinkamos grožio ir kančios jausmui išreikšti, kol supratęs, kad tam tinka tik vaizdinė metafora („Turėjau susikurti tikrovės, kuri nebuvo tikra, iliuzijas“). Vėliau jo tapyba tokia ir bus – vien realistinės alegorijos, kuriose reikia atpažinti ir „perskaityti“ simbolius: kriaušė, reiškianti vaikystės rojų, miestas – visada Vilnius.

Bako Vilnius – sudaužytas. Parodoje tai simbolizuoja keliose vitrinose ant raudono (kraujo) audeklo išdėliotos Izraelio ir Lietuvos archeologų kasinėtos Didžiosios Vilniaus sinagogos liekanos, rastos po žeme: kolonų kapitelių, grindų plytelių, papuošimų fragmentai. Tai svarbūs mokslo ir kultūros atradimai, kurie tarsi įžemina po Europą keliavusio Bako kūrinius gimtajame mieste, iš kurio pavyko pabėgti iš pradžių į Lenkiją, į Vokietiją, paskui į Izraelį. Suglamžyti, sulaužyti, postkubistiniai ir postekspresionistiniai Paryžiaus, Italijos miestų vaizdai, ypač senovės griuvėsiai tarsi „prisimena“ šitas po žeme likusias duženas. Bet jų menamą kultūrą sunku įsivaizduoti. Galima tai tik paliesti – kaip mirusio pasaulio relikvijas. Štai kodėl čia reikalingi du Ridikaitės paveikslai: „Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos (pakylos Torai skaityti) grindys po lietaus“ ir „Pirties (mikvos) prie Vilniaus Didžiosios sinagogos grindys“ (abu sukurti 2020 m.). Pro minėto darželio langą pamačiusi archeologų atkastas grindis Ridikaitė viską nufotografavo, persibraižė masteliu 1:1 ir atkūrė tai, kas vėl paslėpta po žeme, ant drobės purkšdama dažus. Atkūrė tarsi pačias grindis, kokios jos buvo tada, kai pirtyje žydai prausdavosi, o sinagogoje meldėsi. Šie darbai jau rodyti kitose erdvėse, Kauno galerijoje „Meno parkas“ netgi pristatyti visi sinagogos fragmentų atvaizdai. Čia, Samuelio Bako muziejuje, tie du paveikslai tampa pagrindu ir išeities tašku, nuo kurio prasideda menininko kelionė ir į kurį jis vis mintimis sugrįžta.

Taigi nors parodos pavadinime – Paryžius ir Roma, jos šerdis yra Vilnius. Susirinkusiai publikai gyvai, bet iš toli, iš kito – Vestono priemiesčio šalia Bostono – laiko kalbėdamas Samuelis Bakas prisiminė savo vaikystės Vilnių. Jo miestas – tai griuvėsiai, pamatyti kartu su mama išlindus iš slėptuvės „į dūmuose skendintį ir smarkiai subombarduotą Vilnių“. O prieš tai – gyvenimas gete, kur jis daug piešė, nes rašytojai Avramas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis jam padovanojo Pinką – žydų labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais – kaip „tuščią“ albumą piešimui. 1943 m. gete veikusio teatro fojė dar devynmečio vaiko piešiniai kabėjo tarp žymių žydų menininkų darbų. 1944 m. per „vaikų akciją“ jam su mama pavyko pasislėpti Benediktinių vienuolyno archyve, kur juodu išbuvo iki karo pabaigos. O jo tėvas ir visi keturi seneliai buvo nužudyti nacių.

Nors ši istorija seniai žinoma, ją verta kartoti, nuolat stengiantis įsivaizduoti jos tikrovę, kad faktai nevirstų formule. Dabar šiurpiu tikrumu nukrečia žinios apie rusų karą Ukrainoje – per žinias ir socialiniuose tinkluose kasdien matome šių dienų samuelius, priverstus slėptis ar palikti savo gimtuosius miestus. Taip „seni laikai“ virsta kraupia dabartimi, o miesto žaizdos ima kraujuoti, kad ir kaip gerai būtų užglaistytos šiuolaikinių remontų. Ridikaitės iš požemių „pavogtos“ sinagogos grindys labai gražios, bet jos ir yra toji žaizda parodoje. Jos primena: kol matome tik naujesnį, mums pažįstamą sovietų primestą kultūrinį sluoksnį, kuriame patys užaugome, tol Vilnius nėra tikras, tol visur žioji užmaršties prarajos.

Jas matau žiūrėdama į Bako paveikslus – ne tik šioje parodoje. Tik keletas jų vaizduoja tarsi nekaltus motyvus, pavyzdžiui, paukštį, įkvėptą etruskų meno. Kituose šėlsta juoda sumaištis. Net migla apsidangstę kalnai susiglamžo kaip kančios išdraskyta širdis. „Po tvano“ (1960) apanglėjusi, surūdijusi žemė blykčioja nuodingos šviesos gyvatėlėmis. Kur nors Italijos kalnuose prisiglaudęs miestelis irgi atrodo kaip miniatiūrinis Vilnius, nors gal tai – tik mūsų žinojimo miražas, nes juk baroko architektai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę perkėlė itališkų miestų architektūros motyvus. Net „Bizantiška figūra“ (1964) pavadintos merginos juodose akyse matai akivarą, į kurį nugarmėjo nužudyti artimieji kartu su savo žudikais. O įkaitusioje „Pradžioje“ (1965) dega krematoriumo žaizdras. Supranti, kad bėgdamas ir keliaudamas Bakas niekur nepabėgo, Šoa patirtį nešėsi visur, net į aistringąjį Paryžių, kurio gatvėse staiga atsiveria nevilties tuneliai. „Kad ir kokį miestą pieščiau, kad ir kokiame gyvenčiau, – sako Bakas, – jis vis tiek turės Vilniaus proporcijas, kurias į save sugėriau vaikystėje ir atkartoju dabar.“[1]

Paryžius ir Roma – tik dvi daug keliavusio Bako gyvenimo vietos. Nedideli paveikslai, piešti dažniausiai ant popieriaus, liudija geismą modernaus meno kalba išrėkti praradimą. Bet kartu menininkas išsaugo viltį, išsvajotą utopiją, kurią matė net griuvėsiuose. Šį aspektą parodoje įkūnija Ridikaitės atkurtos sinagogos grindys – jų nenutremptas grožis, nuvalytas ir išsaugotas tapyboje, kad primintų negriauti ir nežudyti.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus

(Naugarduko g. 10, Vilnius)