Svetimi

Traukinyje į Mestrę mus užkalbina dvi moterys. Klausia, iš kur mes. Iš Lietuvos, sakom. Aha, taip ir manėme! Viena iš jų – latvė Sanita, savanoriaujanti latvių paviljone. Kita – danė, besirūpinti afganėmis moterimis. Pagyrėme Latvijos ir Danijos paviljonus. Jos mūsiškio dar nematė, bet, sako, girdėjusios, kad įspūdingas.

Iš tiesų Latvijos paviljonas ne itin patiko. Ne patys Amandos Ziemelės kūriniai, bet jų instaliacija. Nedidelė ryškiai apšviesta erdvė ragino kuo skubiau prabėgti laviruojant tarp žmonių ir milžiniškų medinių gėlių, tarsi išsitėškusių ant aslos. Tiesa, aplenkdama kliūtis spėji pastebėti, kad erdvę sulaužo išsilanksčiusios žiedlapių formos bei kontrastas – „gerosios“ (tvieskiančios spalva) ir „blogosios“ (nedažytos) pusių. Atrodė, kad niekaip negaliu pamatyti nė vienos gėlės visos – ir nufotografuoti. Galiausiai pavyko – plačiais mostais užtepto dažo faktūra užgauna jusles. Bet ar tai – yrančio pasaulio „kontrafantasmagorija“ (kaip teigiama lydinčiame tekste)? Nedaug trūko, kad būčiau praėjusi.

O Danija mus sustabdė. Tiksliau – Grenlandija. O dar tiksliau – Kalaallit Nunaat, Kalalitų žemė. Kalalitų fotografas Inuuteqas Storchas sukūrė instaliaciją iš savo paties ir kitų fotografų darbų. Žymiausias – Johnas Mølleris (1867–1935). Jo pilkos fotografijos sugretintos su spalvotomis dabarties akimirkomis. XX a. pradžios danai fotografuojasi įkopę į kalną, atplaukę laivu, prie savo namų. Šių dienų kalalitai linksminasi vakarėliuose, valgo, persirenginėja. Dviejų tautų kasdienybes toje pačioje žemėje skiria technologijos, papročiai, rasė, fotografavimosi dažnumas ir reikšmė. Dvi kolekcijos ir susitinka, ir viena kitą neigia, pranyksta veidrodinių ledynų begalybėje kartu su besileidžiančia saule.

Danijos rimtumui oponavo Olandijos paviljonas, apvarvėjęs geltonais snargliais. Buvusi bendra britų ir olandų kompanija „Unilever“ išnaudojo gamtą ir vietos gyventojus gamindama palmių aliejų ir kakavą. Dabar Kongo plantacijų darbininkų-menininkų kolektyvas (CATPC) parduoda sukurtus darbus ir išpirkinėja žemes, kad atkurtų Šventąjį mišką. Jų tikslas – „sukurti scenarijų, pagal kurį gėris užteršia blogį ir problemos tampa sprendimais“. Palmių aliejus užteršė baltąjį paviljono kubą primindamas, kad ir meno pasaulis gyvena iš nesąžiningo verslo paramos. O iš kakavos prigaminta saldžių skulptūrų: po paviljoną šlaistosi homunkulai, vemiantys vaikais, chimeros, kiaulės, du vyrai begėdiškai santykiauja už širmos, pasiūtos iš drobinių kakavos maišų. Tad kolonializmo kritikos konkursą šioje bienalėje mums laimėjo linksmai šventvagiaujantys olandai.

Atidarymo dienomis rungtyniaujame sudarinėdami geriausių paviljonų sąrašus. Artnews.com paskelbtasis nuskambėjo per Lietuvą, nes mums Alexas Greenbergeris skyrė penktą vietą – iškart po lenkų, o vokiečiai – pirmi.[1] Kai ko (Brazilijos, Libano ir Japonijos) mūsų trijulė (Aurelija, Eglė ir aš) nebūtų įtraukusi. Kroatai, sprendžiant pagal aprašymą, kartoja Dariaus Mikšio išrastą menininkų importavimo urmu principą. Ganoje gimęs Johnas Akomfrah užpildė Britanijos paviljoną ekranais, kuriuose tyvuliuoja vandenynai, stoviniuoja žmonės ir šmėkščioja nuorodos į britų kolonializmo apraiškas praeityje ir dabar. Nusiteikimą sužinoti ir įsijausti išdildo monotonija. Todėl kukli devintoji vieta šįkart Britanijai tinka.

Sutikčiau ir su šešta vieta, skirta čekams, kur Eva Koťátková instaliavo pasakojimą apie žirafą Leną, iš Kenijos atvežtą į Prahos zoologijos sodą, – ten ji po dvejų metų nugaišo. Jos kaulų 3D kopijos eksponuojamos ant sienų, o žiūrovai kviečiami žiūrėti filmukus trijose minkštose palapinėse – įlįsti į supjaustytą žirafos kaklą. Pirmąją laisvai pereini, antrojoje pakaušiu brauki lubas, o trečiąja tenka ropoti. Taip instaliacija verčia kūnu patirti, ką reiškia būtybei iš Afrikos atsidurti europietiškame narve.

Tame dešimtuke intrigavo Nigerijai skirta antroji vieta. Tik todėl tą paviljoną ir susiradome. „Jauni menininkai naujoje tautoje. Štai kas mes esame! Mes privalome augti su naująja Nigerija ir dirbti, kad patenkintume jos tradicinę meilę menui ar išnyktume kartu su jos kolonijine praeitimi“, – už visus aštuonis dalyvaujančius menininkus rašo Uche Okeke. Tiesa, nė vienas iš jų negyvena Nigerijoje. Ekspozicija pilna istorinių nuorodų, folkloro ir šiuolaikinių technologijų. Vienos patalpos kampe – įspūdinga išvogtos kultūros piramidė, sukrauta iš europiečių išsivežtų dirbinių keraminių kopijų (Yinka Shonibare). Kitur kelią užtveria skulptorės Ndidi Dike instaliacija – į juodą vyno sandėliavimo rėmą sukišti juodi mediniai „bananai“ su prikabintomis etiketėmis. Kiekvienoje – visame pasaulyje policijos užmuštų juodaodžių pavardės. Kai kurios etiketės tuščios, paruoštos būsimoms rasizmo aukoms. Bet šiaip paviljonas per daug margas ir į mano dešimtuką nebūtų patekęs.

O kas būtų? Tarp keleto jau aprašytųjų įtraukčiau Egiptą. Prie įėjimo nutįsusią lėtą eilę paskatino atstovėti gandas, kad ten – kažkas įdomaus. Viduje – pastatai-vorai, išvarvėję skarabėjai, suvenyrinės lėkštės su istorinių įvykių piešiniais. Bet tai – tik butaforija ekrane rodomai Waelo Shawky operai „Drama 1882“, atliekamai originalo kalba su angliškais subtitrais. „Daktaro Kaligario kabineto“ stiliaus dekoracijose lėlių teatro figūrėles primenantys aktoriai vaidina Urabi sukilimą prieš imperijos valdžią. Kolonistas nužudo egiptietį ir prasideda – iš dešinės ateina rūstūs egiptiečiai, ginkluoti lazdomis, iš kairės – „užsieniečiai“, ginkluoti peiliais. Sužaidžiamos stilizuotos muštynės, kol scenoje lieka tik egiptiečiai. Operinių balsų ir perdėtai teatrališkų judesių derinys istoriją pristato kaip namudinį spektaklį, lyriškai ironizuojantį šios bienalės susidomėjimą „užsieniečiais“.

Mano sąraše itin aukštai atsidurtų Estija. Nedidelės Atgailaujančiųjų bažnyčios centre – trys cementiniai milžinai, užsimoję savo primityviais ginklais, tuoj nužudys žaltį. Edith Karlson nulipdytos figūros apibendrintos – tarsi matytum jas prietemoje ir negalėtum išskirti nei veido bruožų, nei spalvų. Tai „Vilko valanda“ prieš aušrą, kai iš pakampių išnyra paslaptingos būtybės, prabyla mirusieji – sienose įmūrytos maro aukų kaukės. Siauručiame kambarėlyje vos telpanti lovelė galbūt skirta puolusioms moterims, kurias priglausdavo ši apleista bažnytėlė. Dabar jos aprauda savo dalią braukdamos ašarą siuvinėtomis nosinaitėmis, o greta snūduriuoja undinės, atplaukusios čia požeminiais tuneliais. Užsibūnu įprastame šventovės interjere atrasdama kates, paukščius, jų lizdus, sukalkėjusias gėles, balkšvus būsimos dienos šešėlius ar slankiojančio prožektoriaus spindulio iššviestą kaukolę altoriaus paveiksle.

Lietuvos paviljonas irgi įsikūręs bažnyčioje – seniai nenaudojamoje, dažnai užliejamoje jūros. Čia taip pat juda šviesos – tarsi į nebegyvą žlugusio pasaulio šventovę užklydusios dvasios. Bet nuotaika – kitokia. Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), kaip ir Vilniuje, čia sukūrė postapokaliptinę viziją – po žmonijos paliktus plastiko kalnus braido švytinčios figūros, tarsi ateityje išsivystę nauji padarai ar dirbtiniai organai. Bet instaliaciją radikaliai keičia Marija Teresė Rožanskaitė (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia). Jos paveikslai, vaizduojantys širdies operacijas, gyvus organus, ligoninės prietaisus, įmontuoti į metalinius rėmus ir taip įjungiami į ateities kūrimo mechanizmą. Įsivaizduoju, kaip iš praeityje pjaunamo kūno metaliniais vamzdeliais tekantys gyvybės syvai pripildo gintaru švytinčias plastikines būtybes. Nežinai, kas čia serga, kas gydo, o kas žudo, bet matai slapta atliekamą eksperimentą, kurio tikslai tau, paprastam žemės padarui, lieka nežinomi.

Kitą dieną pamatyta Pierreʼo Huygheʼo paroda „Liminal“ Pinault kolekcijos parodų erdvėje buvo tarsi Lietuvos paviljono negatyvinis pratęsimas. Stovėdamos eilėje prie įėjimo svarstėme, kas pavaizduota plakate: lyg mikrofonas, lyg galva, dar tik tampanti – ribinė. Kaip ir žmonija, jau paliekanti įprastą gyvenimą, kai klimatas buvo stabilus, ir dar nesusikūrusi naujojo. Huygheʼas fantazuoja, kuo mes galbūt virstame. Jau pirmajame prietemoje švytinčiame ekrane – moteris išskobtu veidu. Ji stovi, vaikšto, vartosi – gimsta – tuščiame peizaže, jos kūnas aptrintas kaip senas akmuo, o ta jos veido ertmė lyg rėkia, lyg ryja. Kitame filme matome katastrofos išskobtus tuščius namus, o viduje – merginos siluetą. Ilgi plaukai, veido kontūras. Bet ji sujuda ir paaiškėja, kad tai kaukė – daili, bet negyva, gal pridengianti duobę veide. Mergina keistai bėginėja po namą, įprasti baldai ir prietaisai jai neturi jokios reikšmės. Ji tarsi mokosi bendrauti kopijuodama vienintelį judantį daiktą – moja plaukuota koja kaip keraminė kinų katė. Pasirodo ir įprasta rainė – keista šalia mutantės.

Toliau – akvariumai, kuriuose gyvena mutantai: krabas su žmogaus galva, gyvalazdė-voras. O didžiojoje salėje rodomo filmo pabaigos net nesulaukėme. Nuplikusioje bergždžioje Žemėje, o gal Marse, atrandami žmogaus palaikai. Išgulėję tiek, kad vos atpažįsti korėtas formas kaip kaulus. Metaliniai-plastikiniai padarai su kameromis ir žnyplėmis lėtai nagrinėja radinį, tarsi stato mirusiajam paminklą, dėliodami tai akmenukus, tai stiklo rutuliukus, tai plienines figūras. Viską daro lėtai – paima, parausia, fotografuoja, naktį palaukia, kol patekės saulė, maitinanti jų baterijas. Kas tai? Atsakymas tolsta. Tik paskui perskaitėme, kad šis filmas neturi pabaigos – dirbtinis intelektas generuoja vis naujus variantus.

O paskutinėje salėje stovi kubas. Visi pasilenkia pažvelgti į mėlyną apskritimą. Žiūriu ir aš – atsiveria akutė ir žybteli. Fotografuoja! Paskui ekrane stebime tiesiog mūsų akyse iš visų žiūrovų veidų gaminamą naują būtybę, kuri maigosi, virsta kažkuo, – tai ir yra toji plakate matyta galva.

Viskas. Bienalė beveik pamatyta. Įdomiausi paviljonai įvardyti. Kai stoties saugojimo patalpoje atsiimam bagažą, aptarnaujantis berniukas klausia:

– Jūs latvės?

– Ne, lietuvės.

– Šiandien čia kažkodėl daug latvių ir lietuvių.

Šypsosi.

Venecijos bienalė veikia iki lapkričio 24 d.