Autorius: Viktorija Mištautaitė
Viktorija Mištautaitė
Maištininkas ar filosofas?
Jono Motiejaus Meškausko paroda „Jaukas“ galerijoje „The Rooster gallery“
Tamsi, uždarai tampri vieta spaudžia kūną. Drėgmės nuojauta smelkiasi vidun, tyliai kuždėdama apie gresiančius apokaliptinius vaizdinius. Persekioja jausmas, lyg visi susirinkusieji esame it degtukai dėžutėje: strategiškai suplanuoti ir išrikiuoti eilėmis. Būtent taip norisi „išpakuoti“ jaunosios kartos tapytojo Jono Motiejaus Meškausko personalinę parodą „Jaukas“ „The Rooster gallery“ galerijoje.
Viktorija Mištautaitė
Mara
Darkart apie VI tarptautinę šiuolaikinio metalo meno bienalę „METALOfonas: vietos atmintis (2022)“ Taikomosios dailės muziejuje
Pagal senovės baltų tikėjimą, nuo rudens lygiadienio prasideda Maros periodas – poilsio, atmirimo ir tamsiųjų jėgų metas. Buvo tikima, kad šiuo laikotarpiu visa, kas nepasiruošę tęsti gyvybės ciklo, privalo mirti. Žiemojimas – šiuolaikiškai jaukus žodis, po jo patalais slepiasi mums ypač reikalingi (bet sudėtingi) veiksniai: sulėtėjimas, susikaupimas, apsivalymas, pabuvimas su savimi ir t.t. Tačiau kas lieka, kai išsineriame iš senos odos? Improvizuotas atsakymas – vietos atmintis. Būtent ją jautriai tyrinėja taikomosios dailės muziejaus angare įsikūrusi VI tarptautinė šiuolaikinio juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas“.
Viktorija Mištautaitė
Nuo la iki do
Apie sostinėje neseniai atidarytą šiuolaikinio meno galeriją ir pirmąją jos parodą „Drifts. Srovės“
Do
Gailės Griciūtės atliktas garso performansas pianinui, akmenims ir eklektronikai „(Ne)lengvas kūrinys, 2022“ žymėjo atidaromos naujos šiuolaikinio meno galerijos pradžią.
Viktorija Mištautaitė
Kaip namie
Mykolo Saukos skulptūrų paroda „Vaikų kambarys“ VDA „Titaniko“ parodų salėse
Žmogus tiek siekė pusiausvyros, kad Dievas dovanojo jam šeštą, septintą ir aštuntą rankos pirštą. Ir vos tik rasdavosi dirva doram jo poelgiui, sujudėdavo vidinių demonų išlaisvinimo pirštelis. Pradėjus aktyviai gyventi imdavo trūkčioti atsakingasis už tingumą. Ir taip kasdien. Keitėsi dienos, ėjo savaitės, bet nušvitimo ir ramybės nebuvo. Atvirkščiai – dienas lydėjo didis nuovargis. Vieną kartą žmogelis prisnūdo ir susapnavo ypatingą vietą – vidinius namus, kurių mes taip ilgimės. Visi ten gyveną jaukiai ir darniai kartu su šliužais, žemėje esamais ar išgalvotais gyviais.
Viktorija Mištautaitė
Kanalizacijos vamzdžių gausmas
Dano Aleksos paroda-meninis tyrimas „∅100“ meno projektų erdvėje „MOrka“
Vasaros ir rudens nuotykius (nuodėmes) horizontaliai padengus sniego sluoksniui, o vertikalius fasadus papuošus lempučių blyksėjimui, tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa kviečia pasitelkti vaizduotę ir pakeliauti po Vilniaus miestą nuotekų vamzdynais. Tokio kelionės pasiūlymo, matyt, dar nesate gavę. Meno projektų erdvėje „MOrka“ autorius pristato savo parodą-meninį tyrimą „∅100“. Ekspoziciją sudaro dvidešimties minučių Aleksos kurtas videofilmas, rodomas ant baltos galerijos sienos. Taip pat pakabinta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė, pastatyta dviem asmenims skirta šviesiai rudos spalvos odinė kušetė ir skulptūrinis rausvai geltonas objektas, suvirintas iš kelių trumpų vamzdžių atkarpų, sujungiant į formą specialiomis alkūnėmis.
Viktorija Mištautaitė
Žmogus su viena ausimi
Kristės Stan paroda „Focal Lenth“ Pamėnkalnio galerijoje
Personažas su viena ausimi, o girdi, jaučia, nepatogiai rangosi ir stebi, lyg turėdamas kur kas daugiau gebėjimų-juslių už kurčią savo aplinkai, tautai ar genčiai žmogų. Būtent toks pirmasis įspūdis Kristės Stankevičiūtės (labiau žinomos Kristės Stan meniniu slapyvardžiu) debiutinėje parodoje „Focal Lenght“ („Apibrėžties nuotolis“).
Viktorija Mištautaitė
(Ne)būtys ir (su)jungtys
Paroda „Brigitte March ICA: Konceptualizmo atspindžiai: įvietintas menas“ ir Vitos Zaman „Antras gyvenimas“ Kaune
Tekstinės instaliacijos ant sienų traktuojamos kaip skulptūros, Claude’o Monet reprodukcijų vizualai įmontuoti šiltnamio dubenyje, o raudonos plytos, apdengtos skaidria plėvele, yra kūrinio dalis. XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais istorijoje nutiko puikus dalykas – konceptualizmas, dailės kryptis. Ir tuomet tarytum visos skardinės, buteliai, buitinė technika ir mums įprasti, kaskart kasdienybėje randami daiktai ar net rutininiai procesai tapo meno kūriniais, legitimizuota gija su menininko minties fiksacija. Na, o esminiais momentais įvardijami intelektualiniai procesai, kuriuose lankytojas yra kviečiamas įsitraukti, dalyvauti ar permąstyti. Šiuolaikiniame mene (kiekvienai kartai ar epochai kuriamas menas yra būtent toks) žiūrovas yra įpratęs, jog menininkas yra kartu ir tyrėjas, tarpininkas, mokslininkas. Smalsumo ir kūrybinio impulso vedamas jis leidžiasi į piligrimines keliones, neria į vandenų gelmes, atlieka tyrimus laboratorijoje ir t.t. Kažkuria prasme mes tapome „išdresuoti“ vertinti kūrinį socialinio, ekologinio, politinio ir globalaus turinio kontekste. Tačiau kas atsitinka, kai akis iš pirmo žvilgsnio geba naiviai suprasti meno kūrinį be papildomo žinojimo? Atsakymas – pasimetimas. Tai nuo ko bėgome ir kur susitikome?
Viktorija Mištautaitė
Įsivaizduokite
Įvietinta paroda „Lilith“ buvusiame „Lelijos“ siuvimo fabrike
„Įsivaizduokite, kad jis stovi po kaštonu ir pasakoja apie sėklas, koks jausmas būti šaknimi ir kaip svarbu plaukti pasroviui“, – nurašau sakinį, rastą išnašoje atmintinės, skirtos pastatų ir instaliacijos lankytojui. Sakinys iš pažiūros atrodo niekaip nesusijęs su menininkės Biancos Bondi, gyvenančios ir kuriančios Paryžiuje, kartu su „Rupert“ pristatyta įvietinto meno paroda buvusioje siuvykloje „Lelija“ (angl. Lilith). 8–10 kvadratinių metrų plote (jį nustatau iš akies erdvės pojūčiui sukurti) fabriko buvusiame medicinos kabinete sukurta instaliacija atidengia papildomą (dažų) sluoksnį. Ne tokį, kaip atvertume Romoje, bet autentišką mūsų kultūrai.
Viktorija Mištautaitė
Prašau, neužmirškime
Ukrainiečių tapybos magistrantų Darios Antyp ir Antono Pedoso paroda galerijoje „Vartai“
Jau trečią savaitę su studijų kolegėmis lankome Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamuosius darbus-parodas. Birželio 17 d. galerijoje „Vartai“ tapybos magistro laipsnį gynėsi bei meno projektus pristatė ukrainiečiai Daria Antyp ir Antonas Pedos. Abejingų, kaip galima suprasti, nebuvo. O aš, baimindamasi, kad mano gerklėje esantis gumulas nepradėtų rėkti erdvėje, nesąmoningai pasirinkau viską užsirašyti.
Viktorija Mištautaitė
Puota
Rimanto Olšausko ir Marijos Olšauskaitės paroda „Laimingas atsitiktinumas“
Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.
