Kanalizacijos vamzdžių gausmas

Vasaros ir rudens nuotykius (nuodėmes) horizontaliai padengus sniego sluoksniui, o vertikalius fasadus papuošus lempučių blyksėjimui, tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa kviečia pasitelkti vaizduotę ir pakeliauti po Vilniaus miestą nuotekų vamzdynais. Tokio kelionės pasiūlymo, matyt, dar nesate gavę. Meno projektų erdvėje „MOrka“ autorius pristato savo parodą-meninį tyrimą „∅100“. Ekspoziciją sudaro dvidešimties minučių Aleksos kurtas videofilmas, rodomas ant baltos galerijos sienos. Taip pat pakabinta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė, pastatyta dviem asmenims skirta šviesiai rudos spalvos odinė kušetė ir skulptūrinis rausvai geltonas objektas, suvirintas iš kelių trumpų vamzdžių atkarpų, sujungiant į formą specialiomis alkūnėmis.

Parodos aiškinamajame tekste menininkas lankytojams pristato tyrimo objektą: tai priežastinis ryšys tarp miesto infrastruktūros išvystymo ir miesto kultūros lygio. Paprasčiau sakant – nuotekų ir bendruomenės sąveika. Todėl ir pavadinime yra nurodytas kanalizacijos vamzdžio, prie kurio prijungiamas klozetas, skersmuo. Videokūrinio pradžioje moters balsas mus nuteikia, kad artimiausias keliasdešimt minučių vyks interaktyvi animuota ekskursija po Vilniaus kultūros įstaigas. Pradžioje matome kūrėjo autocad’o programa subraižytus pastatų, inžinerinių tinklų planus, integruotus į bendrą miesto žemėlapį. Išskirtinėmis žymėjimo kolonėlėmis tarp pastatų aukštų tampa tūriniai baltų tualetų vizualai. Įspūdį sustiprina fone girdima perkurta garso realybė, t.y įrašyti įvairūs vandens garsai: vamzdžių gaudimas, vandens lašėjimas ir visi kiti girdimi įvairios tėkmės procesai. Čia pasitarnauja ir jau minėta juoda vidutinio dydžio garso kolonėlė.

Akimirkomis vaizdas dalijamas pusiau ir žiūrovas vienoje ekrano pusėje mato besisukančius ir kintančius pastatų pjūvių brėžinius, o kitoje – sostinės senamiesčio kadrus. Tad menininko dalyvavimas tyrime yra nematomas, bet jaučiamas. Darome prielaidą, jog tai žmogus, kuris nešasi per miestą kamerą ir filmuoja. Ekskursija pradedama „MOrkoje“, kuri įsikūrusi po pirmame aukšte esančiais baro tualetais, vėliau keliaujama link MO muziejaus, Rūdninkų gatve, Vokiečių gatvėje stabtelima ties šiuo metu renovuojamu Šiuolaikinio meno centru, Lietuvos dailininkų sąjungos galerija, toliau patraukiama Vilniaus gatve Radvilų rūmų muziejaus link ir t.t. Svarbiausia čia tai, kad Aleksa maršrutą dėliojosi pagal šaligatviuose esančius kanalizacijos šulinių dangčius. Atitinkamai kitoje pusėje matomi visi išvardintų kultūrinių įstaigų bei kitų pastatų sanitariniai mazgai ir viską jungiantys kanalizacijos vamzdžiai. Nuleidžiamo vandens garsas susipina su miesto ritmo balsais: praeivių pašnekesiais, pravažiuojančių automobilių gausmu. Nematoma tampa matoma. Sunku suvokti, kaip tarpusavyje esame „įvamzdinti“, t.y susiję, sujungti ir priklausomi vienas nuo kito net žvelgiant per miesto inžinerinės infrastruktūros prizmę. Nors imk ir prisėsk iš nuostabos ant šviesiai rudos dvivietės odinės kušetės.

O kas šitas rausvai geltonas objektas? Ne viename savo interviu Aleksa yra pasakojęs, jog kuriant skulptūras ar instaliacijas jam ne tiek svarbus medžiagiškumas, kiek jos (materijos) atsiradimo istorija. Tad čia be jos irgi neapsieita. Vamzdžiai, sujungti į skulptūrinį objektą, pritvirtinti ir eksponuojami ant pakylos, pasirodo yra tie patys, kuriuose menininkė Eglė Ridikaitė laiko ir transportuoja savo tapybos darbus. „∅100“ parodos eksponatas yra lyg 2017-aisiais „Trivium“ galerijoje surengtos „Danas Aleksa pristato Eglę Ridikaitę“ parodos tąsa. Tuomet kūrėjas pasiskolino tapytojos naudojamus vamzdžius ir sukūrė instaliaciją. O šį kartą jis dalį medžiagos atminties perkėlė, atrodo, tam, kad sukeltų diskusiją, suintriguotų lankytoją. Mat skulptūrinio objekto forma gali priminti ir klozeto skylę. Arba menininko siekį infrastruktūros ir kultūros tarpusavio priklausomybę ne parodyti hierarchinėje linijoje, o suvesti į apskritimą.

Vis galvoju apie tą vamzdžių gaudimą, girdimą žiūrint filmą. Svajoju, kad Kūčių vakarą politikams, priėmusiems ir patvirtinusiems kitų metų kultūros biudžetą, ne žvėreliai švelniai prabiltų, o kiekvieno jų namuose esantys kanalizacijos vamzdžiai subaubtų.

Bet grįžkime prie meninio darbo. Aleksa pats įsivardija tyrimo objektą, išsikelia hipotezę, tyrinėja žmogaus fizinio ir metafizinio kūno sąveiką ir prieina savotiškas išvadas. Jos skamba taip: „Kiekviena kultūrinė bendruomenė su unikalia pasaulėžiūra, religija skirtingai tvarkosi ir buityje, ruošia kitokį maistą, tuštinasi kitokiose išvietėse.“ Visa tai nuodugniau pateikia aiškinamajame parodos tekste, kurį parengė kartu su filosofu dr. Evaldu Juozeliu.

Na, o videofilmas tikrai nebus įtrauktas į kino festivalių programą, nekeliaus į Venecijos kino sales, tačiau jei būtų galima skirti kokią genialumo šakelę Danui Aleksai – neabejotinai balsuočiau už šią minties ir architektūrinio tūrio mus visus siejančią išvietės teoriją.

Paroda veikia iki gruodžio 14 d. meno projektų erdvėje „Morka“