Kaip namie

Žmogus tiek siekė pusiausvyros, kad Dievas dovanojo jam šeštą, septintą ir aštuntą rankos pirštą. Ir vos tik rasdavosi dirva doram jo poelgiui, sujudėdavo vidinių demonų išlaisvinimo pirštelis. Pradėjus aktyviai gyventi imdavo trūkčioti atsakingasis už tingumą. Ir taip kasdien. Keitėsi dienos, ėjo savaitės, bet nušvitimo ir ramybės nebuvo. Atvirkščiai – dienas lydėjo didis nuovargis. Vieną kartą žmogelis prisnūdo ir susapnavo ypatingą vietą – vidinius namus, kurių mes taip ilgimės. Visi ten gyveną jaukiai ir darniai kartu su šliužais, žemėje esamais ar išgalvotais gyviais. Ten besiganančios būtybės nuosavais ragais, uodegomis ar kitomis ataugomis dabintos, tikri jų, gyvenimo išrašyti, veidai. Gyvybė veši įvairiomis formomis, bet aiškios skirties tarp jų nejusti. Pabudęs žmogelis iš karto suprato, kad šiam pasauliui reikalinga jo sapnuota vieta. Sapno legenda keliavo iš kartos į kartą, kol pagaliau pasiekė tinkamo menininko mintis.

Skulptorius Mykolas Sauka pasakų neseka, bet mediniais gyviais, tarytum šachmatų figūrėlėmis, dėlioja ir pateikia esminius gyvenimo ėjimus. Visi jie išsirikiavę kūrėjo parodoje „Vaikų kambarys“ Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ parodų pirmo aukšto salėje.

Ekspozicijoje dirbtuvių, vaikystės, miško kvapas – pirmiausia asociatyvaus jausmo. Po to svarbus menininko žodis, jis puikiai valdo ne tik grandininį pjūklą, bet ir mintį. Ir tik tada gebi suvokti erdvę – esi įtraukiamas kaip į „Džiumandži“ filmo paslaptingas džiungles. Žinoma, čia galioja atskiros taisyklės. Autorius tekste tarytum „prisidengia“ vaikiškumu, naivumu (mat todėl jis pasirinkęs medį, kaip medžiagą skulptūroms), bet mano vaizduotėje jis puikiai atidengia, o dar kitaip tariant – nurengia, nudiria odą nuo kasdien sutinkamų, stebimų žmonių, vertina jį pasiekiantį žinių srautą, vyraujančias tendencijas ar socialinių tinklų naujienas. Ir saugioje erdvėje (kūrybai skirtoje studijoje) sukuria tam atskirą veidą (-us) ir formą (kurią jis valdo itin meistriškai). Franzo Kafkos vabalai, Ukrainos saulėgrąžos, barokiniai, asimetriškų formų kūdikiai (angelai), kirminai-buožgalviai, gemalo formos gyviai, veidų kaukės – atrodo lyg atskiri organizmai. Tačiau įtariu, jog viskas čia susipina (kaip parodoje esančios kolonos ir lapijos) į vienį. Plinta kaip aidas, tik atsikartos jau kitame veide, kitokiais ragais. O gal esmė, kaip ir gyvenime, išlįs iš už kampo kokio nors kaspinuočio ar askaridės pavidalu?

Mykolo Saukos kolega Danas Aleksa neseniai pasakojo apie tokį seną japonų amatininką, kuris visą gyvenimą vieną vinį gamino. Remontavo senovinę šventyklą ir vinį gamino. Sakė ir tai, jog XXI amžiuje kaip tik to trūksta: labai lėtos eigos procesų. Ir štai kūriniai drožti, drožinėti ir visaip pjaustinėti trejus metus, kasdien užsidarius dirbtuvėje. Išgyvenus kiekvieną darbo minutę, valandą, dieną ištinka tikrumas – šaknys įleidžiamos į galerijos betonines grindis. Nesistebiu. Režisuodami kasdienybės siužetus, pavienius kadrus, neretai pamirštame nepatogumo akimirkas ar savo pačių baubus. Būti tikram iki sinusų (omenyje turiu kūdikio figūros skulptūrą, stovinčią ant medžio kelmo ir už nugaros laikančią veido kaukę) baisu, bet jausmas kaip namie.

Medinėmis lentomis sukaltas (užkaltas) saugumo, jaukumo ir intymumo pojūtis erdvėje. Belangės erdvės aklinumas dovanoja prabangios tylos (tamsos). Puošni arka, namelis ant vištos kojelės, prie kolonų suformuotos-pagamintos medinės palangės, ant kurių puikuojasi išdėliotos istorijos. Viskas sudėta į savo lentynas, skyrius ir puikiai apkamšyta samanomis (ant sienų pakabinti kūriniai-paveikslai it tapetai iš supjaustyto bambuko skersmens ir Saukos medžio ornamento išjaustų raižinių). Laimingi mes, žemės vaikai, galėdami ateiti į tokią vietą. Ir dar pačiupinėti kvepiančias pjuvenas.

Viskas apie mus: daug šnekančius, mažai darančius, dviveidžius, triveidžius ir gal net ketursluoksnius, čiuptuvais gaudančius tendencijas, sugrįžtančias barokines vertybes bei madas. Neapleidžia jausmas, kad visada kažkur šalia yra pasakotojas, sėdi ant kelmo ir porina. Įtariu, kažkuriuo gyviu menininkas bus save pavertęs.

Abejoti Mykolo Saukos gebėjimais būtų tas pats, kas du kartus paneigti gamtos kūrybą. Pirmuoju atveju netikėti menininko talentu, o antruoju – netikėti ir pačia gamta. Jos galybe, ornamentais ir raštais. Skulptorius, pabrėždamas kiekvieną medienos atsipleišėjimą, medžio įtrūkį, pabrėžia ir savo vertybes. Kurti darnoje, o ne užgožti. Tikiu, kad išgalvotos pasakos žmogelis dabar ramus, jo sapnas išpildytas su kaupu. Na, o vienoje iš  „Džiumandži“ filmo dalių veikėjams iš paslaptingų džiunglių ištrūkti pavyko tik tuomet, kai, padėdami vienas kitam, įveikė visas užduotis ir sėkmingai užbaigė „žaidimą“. To paties vienio linkiu parodos lankytojams ir visam pasauliui!

Paroda veikia iki sausio 31 d.