Nuo la iki do

Do

Gailės Griciūtės atliktas garso performansas pianinui, akmenims ir eklektronikai „(Ne)lengvas kūrinys, 2022“ žymėjo atidaromos naujos šiuolaikinio meno galerijos pradžią.

Garsas likęs prisiminimuose. Parodos lankymo metu vienoje iš ekspozicijos salių stovi senas juodas fortepijonas, ant kurio klaviatūros išdėlioti dvidešimt sunkių lauko akmenų. Jie tankiai užspaudžia visus klavišus – natas nuo žemiausios la iki aukščiausios do. Taip rašoma anatocijoje, o aš žiūriu į tą pianiną slegiančią akmenų krūvą ir galvoju, kiek sunkių riedulių reikėjo surinkti, suridenti, kad būtų paruošta nauja dirva atvirai ir išjaustai per visą gamą meno plotmei.

Re

Vieta, kurios erdvė pati yra tarytum įvietintas, painiuose miesto mazguose įaustas kūrinys. Sakoma, būtent tada, kai skubame, labiausiai reikalinga sustoti. Atrodo, kad šiam tikslui ir įsikūrė savotiškas įvykio-susitikimo darinys „Drifts“ sostinės T. Vrublevskio gatvės pradžioje. Sąlyginai tranzitiniame miesto taške lankytojo ramiam potyrio-apžiūros laikui sugaudytos visos aplinkinės srovės: Neries, automobilių srauto, pėsčiųjų skubesio ir istorinių sąsajų. Atviri galerijos langai, palaiminti Katedros varpų skambėjimo, tampa dienos ritmo paveikslo dalimi. Tad ramiai galima panirti į būvį, kuriame kūriniai tampa dabarties čiurlenimo dalimi. Susitapatinimui arba priešingai – savojo inkaro paieškai pasitarnauja ir žavesio dulksnos prideda grafienės Klementinos Tiškevičienės (Vrublevskių rūmų užsakovės, aktyviai užsiėmusios kultūros ir mecenatystės veikla to meto Vilniuje, XIX a. pab.–XX a. pr.) kaimynystės egzistavimas (galerijos patalpą ir Lietuvos mokslų akademijos rūmus, Vrublevskių biblioteką, jungia kiemas arba dar kitaip – tik dvejos durys).

Mi

Besikurianti (akis pagauna šį žodį parodos tekste) šiuolaikinio meno galerija. Galvoju, koks svarbus tai pareiškimas procesui, kiek daug vietos klaidoms-pamokoms ir kitiems dar nepasimatuotiems įvykiams. (Ne)pretenzingai užimti kito vietą, priešingai, didis lūkestis dėl autentikos paieškų. Lyg dar kartą peržiūrėti, išravėti savąją lysvę, išrinkti skaldą, kietąsias nuolaužas ir pažiūrėti į besikalančius daigus. Arba juos tiesiog naujai pasodinti.

Fa

Kuratorės – Jolanta Laurent ir Monika Lipšic – galerinėje erdvėje žaidžia (augina) vaizdinius salynus su aštuoniais bendradarbiaujančiais ir draugaujančiais šiuolaikiniais autoriais. Parodos kūno anatomija detaliai išpjaustyta pristatomojo įvykio tekste. Vietos vaizduotei – ne itin daug, bet viskas aišku.

Sol

Agnė Juodvalkytė, Ieva Rižė, Vytenis Burokas, Beatričė Mockevičiūtė, Agata Orlovska, Šarūnas Baltrukonis, Delphine Lejeune ir Mantas Valentukonis – jaunosios kartos menininkai, asmeniškai kuriantys jautrų ryšį (kaip ir kuratorės) tiek su vietos interjeru, tiek su išore. Vienas iš Rižės kūrinių atsiduria patalpoje likusioje komodoje, o dar kitas išpaišomas ant apdulkėjusio stiklo. Mockevičiūtės miesto architektūros, šviesos (o ir vandens) studija persikelia į koridorių flirtui su natūraliu apšvietimu, patenkančiu pro langų grotas, ir tampa A4 popieriaus iškarpa. Didelio formato Juodvalkytės „batiškos“ tapybos darbai primena apie erdvės naudingojo ploto galimybes.

La

Salynai – formuojasi, mezgasi ryšiai. Juos (kūrėjus) vienija poetika, mišrios, įdomios atlikimo technikos ir savotiški teritorijos pasižymėjimo (o gal jos pripažinimo) momentai. Išjaustų ir suvaldytų kontekstų aplinkoje intuityviai norisi įelektrinto meno (srovės) papurtymo. Trumpalaikį jaudulį sukelia Baltrukonio tapybos kūrinys „Crooked balance“ (2022), peizažiškai, bet kartu intensyviai įsiliejantis į erdvę ir raibuliuojantis kaip akmuo, įmestas į vandens telkinį. O tėkmėje už kojos gerai „pačiumpa“ Buroko akvarele išlieta zoomorfinė būtybė „Aštuonkojis, 2019 m“. Būtent šis darbas kelia didžiausius vaizdinius apie atplaukiančias tirštas dumblių sąnašas, besimatuojančias šią naujai supustytą, supiltą salą. 

Si, do

Mintyse skamba pravirų durų skersvėjis, miklių pirštų, maigančių fortepijono klavišus, ir vandenyje skęstančių akmenų sunkis. Garsas, kurio niekada negirdėjau, ir dabar nunešamas srovės. Ji visada yra apie kismą, tam tikrą gamtos ritmą, dinamiką, bet kartu ir apie pastovumą. Lyg įsirėžęs pažadas vizualinėje penklinėje – tekėti. Judėti savu greičiu, savu tempu. Sustoti tam, kad vėl turėtum jėgų pajudėti. Link potyrių, atsakymų, stebuklingumo ir lengvos priklausomybės jausmus keliančio meno pasaulio durų.

Galerija „Drifs“ (T. Vrublevskio g. 6, Vilnius) duris visuomenei atvėrė 2022 m. gruodžio 15 d., o pirmoji grupinė paroda veikia iki 2023 m. sausio 28 d.