Sugertukai

Trys šiuolaikinio meno kūrėjos Eglė Jauncems, Morta Jonynaitė, Ieva Rojūtė ir kuratorius Paulius Andriuškevičius – pagrindiniai veikėjai, nuo kurių sąmoningai norisi pradėti šį pasakojimą. Vardai ir pavardės (beje, vėliau matysime jų ir daugiau) visų pirmiausia kūrė ir sukūrė ypatingą erdvę. Į ją pakvietė užeiti, pasisvečiuoti, atrasti, o dažnu atveju ir užsibūti Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“. Kūriniai čia nepasakytum, kad išeksponuoti, – jie savaiminiai, išdygę, pritaisyti, prigiję ir melsvose patalpose atrodo tokie natūralūs, kaip ką tik pro įšalą išlindusios pirmosios snieguolės. Ištinka reflektyvus jausmas – trapumo, gaivumo, tyrumo, savotiškai gležno, dar tik nujaučiamo skausmo, o kartu ir atsakomybė už baltą žiedą, slegiamą žiemos sunkio. Ši menininkų kuriama užuovėja – tai paroda „Šaudyklė ir ruoželis“.

„Užsitaisyk siūlais, atlaužk gaidukus, šauk! Juk nebus audinio, kurio visatos staklės nevaliotų išausti.“

Į anksčiau parašytą žodžių junginį „kūrė erdvę“ sutalpinu daug nujaučiamo turinio: autobiografines istorijas, įvykius, kurie paliečia ir pakeičia, vaiduokliškus pasidalinimus tarp dviejų pasaulių, tautosakos motyvus, paveldėtus močiučių pasakojimus, nuogirdas, paieškas santykio su praeitimi, bet veikiausiai su pačiais savimi. Greta sluoksniuojasi ir vaidmenimis persidengia lietuvių liaudies artefaktai ir Anastazijos Tamošaitienės meno kūriniai iš „Židinio“ galerijos fondo. Ir tikrai, juk nebus audinio, kurio šiuolaikinis menininkas nerastų kaip išausti?

Naratyvas dėliojasi per tris erdves (tiesa, erdvė riboja pasakojimą ir suteikia lengvo bangavimo, kartkartėmis pamėtėdama kokį akmenuką-artefaktą tam, kad neišplauktum su bendra energija, sustotum ir pabūtum). Kuratorius Andriuševičius pasakoja, kad „Židinio“ galerija pati yra meno kūrinys, joje daug turinio: išlikę figūratyviniai motyvai tiek spalviškai, tiek formos atžvilgiu papildo darbus ir koreliuoja su jais įvairiomis prasmėmis. Menininkės ir kuratorius siekė nepersistengti, kad neperspaustų į etnografijos temą. Ir jiems puikiai pavyko. Apie atmosferą galima kalbėti tiek, kad į laikraštį netilps, bet vis tiek, atrodo, svarbu jai suteikti apvalkalą ir savotiško šventumo, nes specialiai buvo kuriami šiuolaikinio meno – tekstilės ir tapybos – darbai. Ir taip be smilkalų ir be miros kvapo sukuriama ritualinė vieta mūsų vidinėms šventykloms (džiovykloms).

„Šioje sutartinėje nėra vedančių balsų, veikiau nepertraukiamas gausmas kažko skausmingai artimo ir kartu dar nepažinto.“

Parodos kūriniai pasakoja vientisą istoriją, kurios epicentru tampa rankšluostis, kadaise buvęs sakralus ir kabėjęs jam sukurtoje pagarbioje vietoje – rankšluostinėje. Tuomet jis atliko reprezentatyvią funkciją ir rankų niekas į jį nesišluostė. Šiandien jis išverstakailis – visa ko nešvaraus, negatyvaus sugėrėjas. Makiažo, įvykusio darbo, pykčio, smurto, maisto gaminimo, nepatogumo, nepavykimo likučiai nugula ant jo.

Eglės Jauncems rankšluostis – buitinis, senieji lietuviai sakytų – mazgotė ar net skuduras. Menininkė tyrinėja savo santykį su folkloru, vidiniu žinojimu, perskaityta informacija, o vienas gražiausių momentų, kai ji krapštinėja savo vaikystės atsiminimų skrynelę, ką tuo metu jai reiškė buitis („Mėlynių pievelė“): kaip ji save atsimena mažą mergaitę ir kaip tai persidengia dabar auginant dukrą. Taip pakuojasi istorijos, siuvasi sluoksniai jos pačios išaustuose audiniuose, rastuose šiukšlinėse ar padovanotuose. Vienas ant kito tepami aliejinių dažų sluoksniai, kompozicijos šiaušiasi šilkverpio siūlais, riečiasi, kai kurie esminiai simboliai slepiasi, kai kurie – išryškėja. Gal, kaip ir gyvenime, svarbu visko nesprausti į rėmus (todėl menininkė atsisakiusi porėmių). Galiausiai yra dvipusiai kabokliai, šiek tiek kintantys ore kūriniai, lyg persijoti, perrekonstruoti praeities kodai ir prie jų prilopyti dabarties ženklai, vis dar paliekantys pėdsaką, bet jau keičiantys rytojų.

Mortos Jonynaitės rankomis austų rankšluosčių serija įkvėpta lietuvių liaudies tradicijos, susijusios su kraičiu. Kraičiu, kurį pasirinkai ir susikūrei pats (MJ – rankšluoštis iš gyvenimą su partneriu kuriančios merginos kraičio), kraičiu, kurį parinko likimas (K+R – rankšluostis motinai, auginančiai neįgalų sūnų), ir kraičiu, dėl kurio neteisybės kartėlį jaučiame mes visi (B+J – rankšluostis dviem moterims, neturinčioms galimybės įteisinti savo šeimos). Menininkės kūrybą lydi žodžiai „trapumas“, „švelnumas“ ir „tyrumas“. O išnertas, išaustas Jonynaitės skausmas ar neteisingumo jausmas, atrodo, dar vis ieško savojo charakterio išraiškos. Kol kas jis kontrastuoja su lengvomis, estetiškomis, pastelinėmis spalvomis bei dailiais nėriniukais (šie patraukė ne vieno lankytojo akį ir „įinstagraminti“ jau gyvena savo atskirą gyvenimą), aiškia struktūra bei preciziškumu.

Ievos Rojūtės – veidrodinio atspindžio rankšluosčiai. Nuo lubų jautriai nuleisti didelio formato audinių lakštai – plėvelės – yra galbūt neakivaizdžios tapybos koduotės ateities kartoms: susidedančios iš kartais padrikų žodžių junginių, pokalbių fragmentų, populiarių afirmacijų, nuogirdų ir visokių juokų. Tik bėda ta, kad Rojūtė, matyt, reguliariai atlieka minčių higieną ir įprastai po parodų savo darbus sunaikina. Rankšluosčio gyvavimo ribotame cikle – purvas, skalbimas, džiovinimas – Ievos kūrinys papildo šios parodos trapumo, grubumo ir purslotumo ciklą nauja pulsuojančia gyvybe. Migruojančios raidės lyg suteikia žodį kiekvienai kūrinio įaustai minčiai (arba susitinka su Jonynaitės įaustais vardais).

Kūriniai turi pagal menininkių brėžinius sukurtus kūnus – stovus, rėmus. Taip jie tampa skulptūriniais objektais: šiuolaikinėmis, stilizuotomis rankšluostinėmis ir laibomis, ryškiomis figūromis. Jos žaidžia savotišką šachmatų partiją parodos architektūros ritmikoje, paskui save sukurdamos neapčiuopiamą, bet egzistuojančią erdvę: netobulumui, klaidai, pasirinkimų drąsai, rūpesčiui ir kasdienybės buities žavesiui.

„Làba gèra ant gràžaus svieto!“ (visos citatos iš parodos anotacijos).

Paroda veikia iki kovo 31 d.