Autorius: Viktorija Mištautaitė
Viktorija Mištautaitė
Aktualizuoti perlai
Šiuolaikinio dizaino paroda „Slapta meilė“ Vilniaus rotušėje
„Visos Vilniaus rotušės patalpų sienos yra išdažytos gelsvai, o viena salė – pilkai“, – tokie kūrėjos Julijos Janus žodžiai, pristatant savo ir bendraminčių kurtą šiuolaikinio dizaino parodą „Slapta meilė“, tapo intriguojančia preliudija į pasakojimą žiūrovams. Ir išties, pakilus mažiau pastebimais laiptais, esančiais rotušės pirmo aukšto menės dešinėje, pravėrus dideles medines duris atsiduriama netikėtai intymioje parodinėje erdvėje. Jos ašimi tampa architekto Gedimino Stoškaus sukurta stilizuota XVI a. karališkosios miegamojo erdvės scenografija
Viktorija Mištautaitė
Gilus vanduo neteka srauniai
Personalinė tapytojos Auksės Miliukaitės paroda „upė tekanti gyslomis“
„Gilus vanduo neteka srauniai“ – mintis, perskaityta rašytojo Haruki Murakami romane „Mylimoji Sputnik“, neapleidžia per visą kelionę. Iš rytų į vakarus. Auksė Miliukaitė pasakoja, jog parodos „upė tekanti gyslomis“ idėja jai kilo 2021 metų vasarą, kai plaukiant baidarėmis Merkio upe (kuri prasideda Ašmenos aukštumoje, Baltarusijoje) tėkmėje ir atmosferoje buvo prasidėjusi artėjančios grėsmės ir didžiųjų nelaimių nuojauta. Tuomet autorė ir pradėjo savaisiais receptoriais tyrinėti skysčių atmintį.
Viktorija Mištautaitė
Nebuvimo pilnatvė
Remigijaus Treigio personalinė paroda Baroti galerijoje Klaipėdoje
„Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – taip vadinasi dvejus metus kurtas fotomenininko Remigijaus Treigio mistinis ciklas. Neapleidžia klausimas, kodėl kūryboje toks svarbus nebuvimas. Siekis priartėti prie lengvai neapčiuopiamos esmės mums jau pažįstamas iš Remigijaus Treigio su Benu Šarka dueto kūrybos. Jų vaizdiniame dialoge egzistuoja tik jiems žinoma erdvė, kurioje kažkur tarp ryto spindulių ir jų vidinio, tarpusavyje suderinto kompaso laiko nėra (#laikonėra).
Viktorija Mištautaitė
Laiko nėra
Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir vizualiosios kalbos vedliu Benu Šarka
„Melas – pasaulio tvarkos principas, bet tai yra žodžių pagalba“, – taip prasideda pokalbis, kuriam išankstinis pasiruošimas negalioja. Patys dėliojasi sakiniai, pasakojimas, atrodo, buvo padiktuotas iš anksčiau ar net iš aukščiau. Kovo 11-ąją su menininku susitikome pasikalbėti apie jo socialiniuose tinkluose kuriamą Mėmelio fotografijų ciklą. Beno draugai Raimundas Urbonas ir Ovidijus Petkevičius tampa mūsų veiksmo ir pokalbio pradžia.
Viktorija Mištautaitė
Potėpio malda
Andriaus Zakarausko personalinė paroda „Švenčiamo potėpio aidas“
Kūriniuose vienu metu žydi rozmarinų žiedai ir kvepia moterimis, vejasi praeities pilkai juodi šešėliai, purškiamų dažų paviršiais sklendžia pasiklydusios maldos, tvyro nebeidentifikuojamos, išbalintos nuodėmės, meteorologinės rodyklės prognozuoja atsigręžimą į gamtą, o dar yra daugybė pasiklydusių klaviatūros mygtukų-kvadratėlių jau be raidžių, nes sakiniai pranyksta, kai šaukia vaizdas.
Viktorija Mištautaitė
Santykiai su nuoboduliu
Dvi Prano Domšaičio galerijos ekspozicijos
Nuobodulys ir muziejininkystė jau senokai neturi tiesioginio ryšio ir tai labiausiai susiję, ko gero, su XX a. sustiprėjusiu parodų kuratoriaus vaidmeniu. Bet, pasirodo, jis vis dar įmanomas: kai nekyla jokių jausmų, išsijungia susidomėjimas, nors autorių biografijos ir užklijuotos ant sienų, o kiekvienoje erdvėje sėdi po darbuotoją su išmaniuoju telefonu. Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje eksponuojamos net keturios dėmesio vertos ekspozicijos per tris pastato aukštus, bet ir vienas didelis nuobodulys. Gairių ir istorijų nedaug, tad kelioms iš parodų – Tomo Daukšos instaliacijai „Laimės švieselės“ ir Vytauto Kašubos „Žmogus misterija“ – kviečiu pasiimti šį išgalvotą pasakojimą ir pasivaikščioti vaizduotės koridoriais, kuriems čia kaip niekada atsiveria daug erdvės.
Viktorija Mištautaitė
Elektros tinklais ateina Čiurlionis
Dovilės Bilkštienės tapybos paroda „Kasdienybė, tiesiog“ galerijoje „Meno niša“
Kasdienybė – vienas gražiausių, tiksliau, vienas kūrybiškiausių žodžių. Juk kūrybinis procesas vyksta ne tik tada, kai rankoje teptukas, molis, medis ar mikliai spaudžiami klaviatūros mygtukai, o, matyt, ir tada, kai mintys laisvai sau klajoja žiūrėdamos pro langą, nešdamos šiukšles į konteinerį, rašydamos natas ant elektros laidų penklinės ar skaičiuodamos kieme flamingus. Paraleliniuose pasauliuose žvilgsniai sugaudo skubančio miesto vizualinę taršą bei senamiesčio stogus, kurie reflektuoja visas saulės patekėjimo, nusileidimo fazes ir kaskart priverčia mus aikčioti. Viskas nusėda ant odos, apsigaubia sapnais ir kažkur tarp riebaluotų pirštų, valant ant švaraus kilimo išpiltą jogurtą, gimsta kūryba. Ir ji yra šventa.
Viktorija Mištautaitė
Neįvardintos patirtys
Dominyko Sidorovo paveikslas „Kėdė! Pabaisa!“
Susipažinkite, o dar geriau – šiek tiek atsitraukite, nes iš didžiaformačio paveikslo su jumis garsiai sveikinasi, o galbūt net rėkia Dominyko Sidorovo tapybos pasaulio būtybė. Gimusi, matyt, iš kasdieninės (o gal ir nuobodžios) aplinkos stebėjimo, auklėta tvarumo ir empatijos principais, šiandien ji tvirtai susiformavusi – „Kėdė. Pabaisa“.
