Déjà vu horizontas

Ankstyvas sniegas, tirpstančios horizonte, įrėmintas ir sukarpytas, tarp linijų, virš ežero, užsilikęs, apie vidurdienį, besivyniojantis palei liniją, čiurkšlė žalioje tuštumoje ir minčių kratinys. Viena vertus, tai pavieniai žodžių junginiai (paveikslų pavadinimai), kita vertus – akimirkos, atsiveriančios mums sustojus. Tie reti sąmonės blyksniai, kai lėtumas virsta stebuklingumu. Ir taip, jau šeštąjį kartą galerijoje „Vartai“, tapybos alchemikas – menininkas Linas Jusionis, plaukiančias plokštumas, ištirpusias tarpusavyje spalvas ir objektus panardinęs į miražo vienį, pristato parodoje „Horizonto kilpa“.

„Kai nuo visko atsiriboji – meti žvilgsnį į horizontą“, – per parodos atidarymą sakė Jusionis. O kūrėjo žvilgsnis į tolį sufokusuotas, nors ir greitis (vidinis aktyvumas) alsuoja šalia. Iš inercijos spaudžiant stabdžio pedalą, matyt, kažkur susiformuoja kilpa. Būtent ji čia tampa tarpininke tarp žiūrovo ir perkonstruotos realybės erdvės, formuojamos stipriai įrėžtos linijos ritmo (grotos, tvoros, teniso tinklo) ir atsirandančio atsitiktinio, nesureikšminto elemento iš kasdienybės. Taip sukuriamas gluminantis (pasipriešinantis) atotrūkis. Pavyzdžiui, rausvai morkinėje spalvų dykynėje atsiradusi statybos konstrukcija ar nakties žalumoje siauru teptuku pavaizduotas vandens čiaupas. Visumos dvelksmas toks stiprus, kad net interjeriškuose kvadratėliuose atsirandantys ornamentai ar skeveldros atrodo pažįstami. Déjà vu, bet kelintą gyvenimo kilpą gyvename ir per kelintą horizontą ritamės?

Jei sudėtume visus pusiaudienius į vieną, tikriausiai gautume padriką patirčių ir spalvų kratinį, kurio montažo autoriais taptume patys. Tapytojo rega, tikro gyvenimo alkis ir savitas, prigimtinis polėkis formuoti savo suvokiamybės plokščius landšaftus leidžia vieną tokių vidurdienių pamatyti kūrinyje. Nors greičiausiai tai laiko nuoroda į kokią nors peizažinę situaciją tuo paros metu, kai saulė danguje pasiekia aukščiausią tašką. Vis dėlto šis paveikslas „Apie vidurdienį“ išsiskiria iš kitų kūrėjo darbų. Tapytojui būdingame gamtiškume (kuris dažniausiai darbuose būna itin skulptūriškas arba fragmentiškas) atsiranda pratekėjimas (pvz., nekontroliuojamo kontūro), tyras it kalnų upelis.

Ir taip drobių paviršiai tvinkčioja: minkšta materija dengia sunkią, ažūriškumas – atodrėkį, o neapčiuopiami (svetimkūniai) objektai puikiai „įsistato“ į nebūtinai jiems priklausančią erdvę. Paveikslus reikia patirti, o ne tik į juos žiūrėti (taip manė impresionistai). Persisluoksniavęs potėpio vienos spalvos ištirpimas kitoje sukuria intymią ateities nuojautą. Tik tas susideformavęs, padrikomis dalimis išsiskaidęs, įrėmintas ar sukarpytas rytojus nebeatrodo toks labai jau tolimas. Baime persmelkęs kūną, išderinęs vidinius mechanizmus ir ryšį su gamta. Gal todėl Lino Jusionio darbai yra tokie aktualūs ir mėgstami (it koks kokybės sertifikatas) lankytojų, nes surinktus miškų horizontus dailininkas geba paversti teniso kortų meditacija.

O kas atsitinka mums sustojus? „Dienos pabaigoje sėdžiu ir dairausi aplinkui, laukdamas. Tačiau iš tiesų nieko nelaukiu. Tai – laukimas kaip būsena. Išties nieko reikšmingo negali nutikti. Tai vidinė jausena, ir aplinkinio pasaulio vertinimas. Žvilgsnis vėl krypsta į horizontą, užkliūdamas už kažko nereikšmingo. Tiek judesys, tiek vaizdas kartojasi tarsi kilpa“, – atsako anotaciniame tekste Jusionis. Ir vėl déjà vu.

Paroda veikia iki balandžio 14 d.