Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“ ir Mildos Drazdauskaitės
paroda „Damos ir bobulės“
Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.








Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“ Kauno fotografijos galerijoje
Niekada nebuvau San Fransiske. O ir tikrai nebuvau ten 8-ajame ar 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tikrai ir nebepabuvosiu. Bandžiau ten nusikelti būdama Kaune. Nors nežinau, ar fotografijos galerijoje veikianti Jimo Goldbergo paroda „Rich and poor“ (iš angl. „Turtingieji ir vargšai“) mane ten sugebėjo nukelti. Fotografijos, pirmiausia išleistos kaip knyga, čia įgauna parodos formatą ir ne tik nukelia į tuometinį Amerikos didmiestį, bet intymiai atskleidžia keliasdešimties žmonių asmenybes. Atėjusi pažindinausi ne su miestu, o per kelias akimirkas, sukoncentravusi žvilgsnį, vis iš naujo patyriau ne vieno sudėtingo gyvenimo istoriją mieste, kuriame, kaip ir visur, daug atskirties, įvairovės, skirtingų patirčių, individualumo.
Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“
Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.
Pokalbis su menininke Aurelija Bulaukaite
Aurelija Bulaukaitė – menininkė iš Vilniaus, jungianti tradicines meno formas su skaitmeniškumu. Šiuo metu menininkė tiria nuomonės formuotojo (angl. influencer) fenomeną, studijuodama šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat A. Bulaukaitė buvo viena iš „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų.
Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu
Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.
Paroda „Šonta. Iš archyvų“
Ką Šonta veikia Naujininkuose? Nedideliame bute įsikūrusioje erdvėje „išgirsti“ vyksta Augusto Čičelio, Viktorijos Kolbešnikovos ir Adomo Narkevičiaus kuruojama Virgilijaus Šontos fotografijų paroda. Maža erdvė netrukdo atskleisti ne tik aktualias temas, bet ir renkamo queer archyvo dalį. O pati namų atmosfera tampa lyg nuoroda į vieną iš fotografo serijų „Mokykla – mano namai“ pavadinimą. Tačiau šiuose namuose apgyvendinami ne tik Šontos darbai, bet ir iš jų gimstančios mintys apie laisvę ir tapatybę.








Domo Mykolo Malinausko skulptūros paroda „Future Wonderland“
Ar dažnai paskęstame gražių prisiminimų jūrose? Gal kartais norisi sugrįžti atgal ir išgyventi praeities, o ypač vaikystės, atsiminimus iš naujo? Tačiau laiko mašina neišrasta, sugrįžti nebegalime. O gal vis dėlto pavyks?







Aistės Kirvelytės tapybos paroda „Veiksniai ir padariniai“
Dažniausiai kelionė po dviejų pagrindinių erdvių grafikos centro galeriją prasideda iš dešinės į kairę, nors pavadinimas ir byloja kitaip. Tačiau šįkart iš kelio išsukti kvietė ne tik galerijos pavadinimas, bet ir jau kažkieno paliktos praviros kairės durys. Tikėjausi nepasiklysti tarp tapytojos Aistės Kirvelytės „Veiksnių ir padarinių“.
Paroda „Garso ir tylos autografai“ „Prospekto“ galerijoje
Kaip vizualiai perteikti muziką? Tikriausiai aiškiausias atsakymas į šį klausimą – natos, penklinė, partitūra. Tačiau „Prospekto“ galerijoje vykstančioje grupinėje parodoje „Garso ir tylos autografai“ menininkai (Antonas Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Lukas Atas ir Gytis Skudžinskas) atsisako praktiškiausio, įprasto muzikos dėmenų (ar, greičiau, techniško muzikos dėmens) vaizdavimo. Parodoje bandoma per vizualiojo meno prizmę užfiksuoti muziką jungiant jos patyrimo ir kūrimo procesus.








Paroda „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“
Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.








