Judrios rankos kuria ar griauna

Dažniausiai kelionė po dviejų pagrindinių erdvių grafikos centro galeriją prasideda iš dešinės į kairę, nors pavadinimas ir byloja kitaip. Tačiau šįkart iš kelio išsukti kvietė ne tik galerijos pavadinimas, bet ir jau kažkieno paliktos praviros kairės durys. Tikėjausi nepasiklysti tarp tapytojos Aistės Kirvelytės „Veiksnių ir padarinių“.

Visgi, vos plačiau pravėrusi duris ir įkišusi nosį, atsiduriu gana keistoje erdvėje. Čia prieš akis ant didžiulės drobės keturis kartus padaugintas diušaniškas, o vyresnei kartai – sovietinis pisuaras. Tik tie pisuarai jau gerokai apskaldyti. O ir erdvė, kurioje jie kabo, primena griuvėsius: jei apdaužyta ir griūvanti siena šiam kartui yra per drovus simbolis, tualete įterptos kolonos tikriausiai įtikins, jog stovime viduryje suirutės. Ausyse nuaidi kūrinio pavadinimas: „Ir vėl remontas“ – tik nežinau, ar nusivylimas šiame aide sklinda dėl to, kad jo ir vėl reikia, ar dėl to, kad dėl jo vėl bus triukšmaujama...

Priešais ir aplink minėtą tualeto fragmentą mane apsupa virpančių ir kirbančių delnų aibė. Prieš pisuarus esanti delnų serija lyg ironiškai pratęsia mintį apie sanitarines erdves ir primena per pastaruosius metus suaktualėjusį detalų rankų plovimosi ritualą. Nors ignoruojant šias kiek vulgarokas interpretacijas, tos didžiaformatės rankos glumina ir trikdo – nesuprantu man rodomos gestų kalbos: ar Michelangelo „Adomo sukūrimo“ fragmentą primenantys pirštai byloja apie ko nors atsiradimą, ar grūmojantys kumščiai ir judrūs pirštai lems kažkieno griūtį? Rankos laimina ar prakeikia? Meldžia ar raiko? Galbūt tie milžiniški delnai man sukėlė klaustrofobiją, o gal visgi nerimauju nukrypusi nuo siūlyto kelio – suku dešinėn.

Čia nerimastingumas ir griūtis nesibaigia. Namų fragmentas vaizduojamas lyg iš nuoplaišų sudėliotas tapybinis koliažas (o gal tas vaizdinys jau spėjo būti apdraskytas ankstėliau sutiktų neaiškiai judrių rankų?). Netoliese vėl susitinku su žinomomis vizualiojo meno citatomis. Paveiksle „Vieną gražią dieną“ tęsiasi bevardės namų erdvės fragmentas, o ant vaizduojamo užkloto įsikūrę net keli Muncho rėksniai. Popartiškai multiplikuojami garsių kūrinių fragmentai prabyla (o gal tik man asocijuojasi?) apie namų dekorą vis dažniau keičiantį pagrįstą nerimą. Apie tai man užsimena ir šalia jų šmėžuojanti sunkiai apibrėžiama tamsi figūra. Nerimastingumas tęsiasi ir tamsos pripildytoje metališkoje erdvėje, iš kurios išnyra žalia siaubūniška figūra („Jie yra visur“), galbūt jau iš anksto nujautusi ir bylojusi apie sąmyšį.

Galiausiai vėl susitinkame su neaiškumus kėlusiais rankų mostais. Milžiniška ranka iš pradžių perspėja, o paskui ir „po(lit)etiškai“ (paveikslo pavadinimas „Po(lit)etika“ apima keletą žodžių, atskleidžiančių sudėtingą problemą, kuriai, ko gero, trūko diskusijų) nugriauna aikštėje stovėjusį Mikėno Petrą Cvirką. O gal ta ranka nori jį krentantį pagauti? Didžiuliai pirštai atrodo grėsmingiau už krytį ir, regis, kažkaip lengvai krentantį Cvirką. Galgi jis dar vaizduojamas ne galutinai krentantis, o paskutinį sykį įšokantis į lapkritines samanas. Mano nerimastingą kelionę po šią parodą būtent ir užbaigia ta dar ne taip seniai įvykusi griūtis, nes jau pati, ko gero, krentu į prisiminimus (minėtos Agnės Gintalaitės ir Eglės Grėbliauskaitės kurtos) pjesės, kurios neteko pamatyti...

Tačiau išeidama iš parodos suprantu tris dalykus:

1. Eidama pro tas praviras duris, visgi nepasiklydau. O ir šie tapytojos darbai labai tiko galerijai – Vilniaus grafikos meno centrui, kadangi fragmentai lyg antspaudai vis pasikartojo Kirvelytės paveiksluose, nors ir pasakojo skirtingas istorijas.

2. Kelerius metus kurtos parodos motyvai ir keliamos emocijos keistai pataiko į dabarties atmosferą.

3. Neišsiaiškinau, ar rankos griauna, ar kuria. Turiu apklausti Jus!

Paroda veikia iki balandžio 2 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)