7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tiek pat skaitmeninė, kiek ir reali

Pokalbis su menininke Aurelija Bulaukaite

Marija Martinaitytė
Nr. 21 (1428), 2022-05-27
Tarp disciplinų
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“

Aurelija Bulaukaitė – menininkė iš Vilniaus, jungianti tradicines meno formas su skaitmeniškumu. Šiuo metu menininkė tiria nuomonės formuotojo (angl. influencer) fenomeną, studijuodama šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat A. Bulaukaitė buvo viena iš „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų.

 

Ar tavo dabartinę veiklą būtų galima apibrėžti kaip performatyvų meninį tyrimą? Kaip nuo tapybos priėjai prie tokio kūrybos būdo?

Taip, aš irgi taip pat įvardinčiau. Tapyboje jaučiau saviraiškos ir ekspresijos stygių. Nors mano tapyba gali būti apibūdinama kaip ekspresionistinė, norėjau ją kažkaip suskaitmeninti. Aš ir pati esu tiek pat skaitmeninė, kiek ir gyva. Pradėjau kurti videodarbus, vienas iš jų – videoperformansas (pavadinimu „Universe perspective“), kai filmavau savo kompiuterio ekrano darbalaukį (angl. desktop). Ir tai atspindėjo, ką aš veikiu virtualiam pasaulyje, kokia mano kasdienybė virtualybėje. Nors performansas ir buvo surežisuotas, visgi turėjo labai daug dokumentalumo.

Mano tapybos darbai irgi tam tikra prasme visą laiką buvo performansas, neparodantis performanso atlikėjo, o tik tą galutinį rezultatą. O dabar skaitmeniniuose performansuose ir tiesiog virtualioje realybėje aš ir pati matausi, pati kuriu artimesnį ryšį su žiūrovu. Toks pačios savęs ir sukurto identiteto matomumas suteikia daugiau artumo, atvirumo.

 

Ar pačiai nebūna sunku nepaklysti tarp socialiniuose tinkluose kuriamo personažo ir savęs? Kaip nusibrėži ribas? Gal ta riba išnyksta?

Kartais atrodo, kad ta riba tikrai išnyksta. Nes kai taip įsigyveni į kūrinį, ji turi kažkaip išnykti. Labai dažnai menininkai gyvena sava kūryba, į ją nežiūri iš tolo. Kai ta riba išnyksta, net atrodo, kad ne aš valdau kūrinį, o jis mane. Galbūt aš ir pati tampu savo kūriniu.

 

Kaip susidomėjai pačiu nuomonės formuotojo fenomenu, kaip nusprendei, kad jis vertas meninio tyrimo? Ar tai buvo staigi spontaniška mintis, ar prie jos priėjai po truputį?

Viskas prasidėjo nuo „Tiktoko“ (viena iš socialinių medijų). Ten, kaip ir daugumoje socialinių medijų, labai dažnai ir daug kalbama, kaip tapti geru, sėkmingu influenceriu. Ir „Tiktokas“ tampa to priemone. Mane labiausiai ir užkabino tas siekis ne įamžinti savo kasdienybę, asmeninius išgyvenimus, o bandymai įgauti influencerio titulą, kurį būtent ir suteikia ten gaunamas dėmesys.

Paskui mane pradėjo dominti kitos įvairios internetinės platformos. Pastebėjau, kaip virtualioje erdvėje viskas iš nuotraukų persikėlė į videoformatą, kuris lyg tampa dominuojančiu „ateities“ formatu. Pagalvojau, kaip ir videoformatas, išplisti visose platformose.

Aišku, čia svarbu paminėti ir mane įkvėpusią menininkę Amalią Ulman –  ji apsimetė aktore, susikurdama netikrą instagramo paskyrą. Net ir jos draugai buvo patikėję, kad ji aktorė, besidaranti plastines operacijas ir visus kitus jos skelbiamus dalykus. Man taip pat pasirodė įdomu, kiek stipriai įmanoma apmulkinti žiūrovą, nes internete labai daug netikrumo, bet kartu kai pats įtiki, tai atrodo labai nuoširdu. Kai viešai rodai savo veidą, niekas nepagalvoja, kad galėtum meluot.

Pradėjau kurti vaizdo tinklaraščius (angl. vlog), nes sumaniau melagystės ir netikrumo idėją internete išbandyti. Mano atspirties taškas ir pirmas nekaltas melas buvo tai, jog aš esu iš Niujorko. Nors ten buvo labai nemažai ir tiesos – mele atsiranda ir realybės, kuriasi fikcinė dokumentika, pasimeti, kas tiesa, o kas melas. Ir man patinka tas žaidimas su aklu pasitikėjimu.

Didžiausiu sprogmeniu visame nuomonės formuotojų platformų tyrinėjimo procese tapo „OnlyFans“ (internetinė platforma, paremta tik prenumeratoriams matomu vaizdiniu turiniu). Sulaukiau labai daug įvairių nuomonių. Bet manau, jog, kaip ir Grace Woodward yra pasakiusi, naujos socialinės platformos, kaip „OnlyFans“, tampa feministinės ir anksčiau erotiniu laikytas turinys tampa apmokamu kūrybiniu darbu.

Po vieno savo įrašo, kuriame pajuokavau, kad jeigu išsiskyriau su vaikinu, jau turiu susikurti „OnlyFans“ paskyrą, sulaukusi nemažai palaikymo ir paskatinimo iš fotomenininkų draugų, būtent tai ir padariau. Ir po mėnesio bandymų, kaip tapti ta nuomonės formuotoja, man pavyko patekti tarp žiūrimiausių 17 procentų, nors nekėliau jokių nuogybių, kuriomis būtent ir garsėja šioji platforma. Galima save labai bendrai ir abstrakčiai pristatyti ir išsireklamuoti. Žmonės, tiksliai nežinodami, kokį turinį keli į savo paskyrą, už pinigus prenumeruos prieigą prie tavo profilio. Per tą nebūtinai realistišką savęs pristatymą ir užsidirbi dėmesį, statusą ir pinigų.

 

Minėjai Amalią Ulman ir tai, jog ji savo apgavyste socialinėse medijose įtikino net žmones iš savo artimos aplinkos. Ar tau pasitaikė tokių atvejų, ar pavyko apgauti?

Buvo ir, atrodo, iki šiol yra tikinčių.

 

Tavo dabartinėje veikloje labai svarbus vaidmuo tenka kūnui. Ar darbuose jis yra ginklas kovoti su socialinėmis normomis ir įsitikinimais, ar kažkiek jį mistifikuoji ir pati?

Man labai patiko mano skaitomoje Legacy Russell knygoje „Glitch Feminism“ rasta mintis, jog skaitmeninė erdvė yra vieta, kur gali sukurti neapibrėžiamą, nebinarišką kūną. Mane domina, kad ten išsitrina ribos, tu gali būti bet kuo, atsiranda daugiau lygių galimybių.

Taip, nebijau seksualumo ir kūno aspektų, geriau būtų, kad jie būtų mažiau laikomi tabu. Net jeigu ir pasirinkčiau fiksuoti nuogybes, tai neturėtų būti laikoma kažkuo keistu ar nepriimtinu, nes toks būtų mano pasirinkimas ir kūrybinis braižas. Bet ir dabar, kai nerodau savo nuogo kūno, jaučiu tam tikrą bendruomeninį teismą, vien dėl platformos, kurią pasirinkau tirti ir naudotis, konotacijų.

Pats kūnas man tikrai labai labai svarbus, nes juo pasakau labai daug, net ir nekalbėdama. Kūnas tampa kūrybos įrankiu, be kūniškumo neįsivaizduoju savo kūrybos. Kaip ir minėjau, turiu ir pati tapti savo kūriniu ar jo dalimi. Mano performansai neapsiriboja tik socialinių medijų erdvėmis, nes planuoju kūną panaudoti ir kitose meninėse veiklose, kuriose pasikartos ir mistiškumo aspektas bei angelų vaizdiniai.

 

Dažnai jungi virtualumo ir dvasingumo estetiką. Kuo tave traukia tiek tokia apskaičiuota ir sukonstruota, tiek tokia nenuspėjama (pseudomokslu laikoma) temos?

Nemažai laiko jau domiuosi astrologija, dvasingumu. Dažnai visi su tuo susiję dalykai ateina per žodžius. Bet pradėjau domėtis ir kvantine fizika, viskas pradėjo susivesti į skaičius. Teologas Emanuelis Swedenborgas rašė, kad net ir Biblijos paaiškinime skaičiai turi labai daug reikšmės, kartais daugiau nei žodžių ir sakinių dėlionė. Paskui ir pati pradėjau pastebėti labai daug skaičių (datos, laikas...), pradėjau juos dėlioti. Galiausiai supratau, kad dvasingumas yra į žodžius įvilktos, mistifikuotos apskaičiuotos formulės. O ir pati intuicija labai dažnai yra tiesiog analitinis mąstymas – tokiu atveju ir matematikai gal yra šamanai.

 

Tau pačiai labai svarbios socialinės problemos ir aktyvizmas mene. Kaip aktyvizmas pereina į internetinę erdvę? Ar tai artėja prie performatyvumo ir dezinformacijos pavojaus, ar visgi tikiesi, kad tai išlieka geriausiu būdu padėti skleisti žinią?

Būčiau kritiška tam nesustojančiam informacijos srautui ir pertekliui. Pavyzdžiui, kai dėl Ukrainoje vykstančio karo padidėjo informacijos sklaida ir dalinimasis socialiniuose tinkluose, man irgi, kaip ir tikriausiai daugumai, buvo labai svarbu paskleisti žinią apie žiaurius įvykius bei informuoti draugus iš užsienio, kur žiniasklaidos susidomėjimas buvo gana menkas. Tačiau atsirado ir pliusų, ir minusų. Nors buvo galima greitai paskleisti žinią ar užblokuoti kažkokį melagingą srautą, šaltinį, taip darant, pakankamai neįsigilinus, labai lengva tapti dezinformatoriumi. Bet visur yra tas yin ir yang. Labai retai kažkas yra tik blogas ar tik geras, yra visokių aspektų.

 

Ar galėtum atskleisti ką nors apie savo ateities planus? Ar jau bandai įsivaizduoti, kaip atrodys tavo galutinis tyrimo apie internetinę erdvę ir influencerius meninis projektas?

Geriausias šio tyrimo rezultatas ir būtų tapimas garsia nuomonės formuotoja. Norėčiau suprasti, kodėl dėmesio troškimas yra taip smerkiamas ir nupiginimas. Vis daugiau vaikų mokyklose nori tapti garsenybėmis, tai tampa kaip profesija. Man pačiai įdomu, kiek sugebėčiau su savo netikra asmenybe. Norėčiau, kad atsirastų netgi daugiau klausimų nei atsakymų.

Pats tyrimas ir meninis projektas, žinoma, išeis ir iš socialinių medijų ribų. Spalio mėnesį rengsiu parodą KKKC parodų rūmuose, kuri bus susijusi su mano tyrimais, bet jie jau bus perkeliami iš virtualybės į realybę.

 

Ačiū už pokalbį!

Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“
Aurelija Bulaukaitė, kadras iš videoperformanso „Universe perspective“