Autorius: Marija Martinaitytė
Marija Martinaitytė
Nusivilkti kūną
Žygimanto Kudirkos instaliacija „Totalus svetimumas“
Kur besisuksi, ten nepasitenkinimas. Savimi, išvaizda, kūnu. O kas nutiktų, jei kūno neliktų? Būtent to paklausia menininkas Žygimantas Kudirka savo instaliacija „Totalus svetimumas“ (angl. Total Alienation), kur bendram naudojimui licencijuojamos standartinės nuotraukos (angl. Stock images) bei įvairūs vaizdo įrašai aproprijuojami ir, papildyti garso įrašais, susijungia į mokumentiką, anonsuojančią spekuliatyvią ateitį, kuri galbūt mūsų laukia.
Marija Martinaitytė
Tiek pat skaitmeninė, kiek ir reali
Pokalbis su menininke Aurelija Bulaukaite
Aurelija Bulaukaitė – menininkė iš Vilniaus, jungianti tradicines meno formas su skaitmeniškumu. Šiuo metu menininkė tiria nuomonės formuotojo (angl. influencer) fenomeną, studijuodama šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat A. Bulaukaitė buvo viena iš „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų.
Marija Martinaitytė
Iš salos į salą
Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu
Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.
Marija Martinaitytė
Laisvė laisvei (ne)trukdo
Paroda „Šonta. Iš archyvų“
Ką Šonta veikia Naujininkuose? Nedideliame bute įsikūrusioje erdvėje „išgirsti“ vyksta Augusto Čičelio, Viktorijos Kolbešnikovos ir Adomo Narkevičiaus kuruojama Virgilijaus Šontos fotografijų paroda. Maža erdvė netrukdo atskleisti ne tik aktualias temas, bet ir renkamo queer archyvo dalį. O pati namų atmosfera tampa lyg nuoroda į vieną iš fotografo serijų „Mokykla – mano namai“ pavadinimą. Tačiau šiuose namuose apgyvendinami ne tik Šontos darbai, bet ir iš jų gimstančios mintys apie laisvę ir tapatybę.
Marija Martinaitytė
Nostalgijos archeologija ir vaikystės fosilijos
Domo Mykolo Malinausko skulptūros paroda „Future Wonderland“
Ar dažnai paskęstame gražių prisiminimų jūrose? Gal kartais norisi sugrįžti atgal ir išgyventi praeities, o ypač vaikystės, atsiminimus iš naujo? Tačiau laiko mašina neišrasta, sugrįžti nebegalime. O gal vis dėlto pavyks?
Marija Martinaitytė
Judrios rankos kuria ar griauna
Aistės Kirvelytės tapybos paroda „Veiksniai ir padariniai“
Dažniausiai kelionė po dviejų pagrindinių erdvių grafikos centro galeriją prasideda iš dešinės į kairę, nors pavadinimas ir byloja kitaip. Tačiau šįkart iš kelio išsukti kvietė ne tik galerijos pavadinimas, bet ir jau kažkieno paliktos praviros kairės durys. Tikėjausi nepasiklysti tarp tapytojos Aistės Kirvelytės „Veiksnių ir padarinių“.
Marija Martinaitytė
Garsas, įstrigęs vaizde
Paroda „Garso ir tylos autografai“ „Prospekto“ galerijoje
Kaip vizualiai perteikti muziką? Tikriausiai aiškiausias atsakymas į šį klausimą – natos, penklinė, partitūra. Tačiau „Prospekto“ galerijoje vykstančioje grupinėje parodoje „Garso ir tylos autografai“ menininkai (Antonas Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Lukas Atas ir Gytis Skudžinskas) atsisako praktiškiausio, įprasto muzikos dėmenų (ar, greičiau, techniško muzikos dėmens) vaizdavimo. Parodoje bandoma per vizualiojo meno prizmę užfiksuoti muziką jungiant jos patyrimo ir kūrimo procesus.
Marija Martinaitytė
Fluxus popiežius mirė! Jo žaidimai teka toliau...
Paroda „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“
Praeidama pamačiau už lango repetuojančius solistus – koncertas pas Meką? Pasirodo, Jono Meko vizualiųjų menų centre rengtasi Laimos Kreivytės kuruojamos parodos „Jurgis Mačiūnas. Fluxus biografika“ atidarymui. Jurgis Mačiūnas miręs klausosi Monteverdžio operų arijų, tarp kurių – ir Mačiūno mėgstamiausioji „Zefiro torna“ (it. „Zefyras grįžta“). Tokios mažosios iškilmės surengtos ne šiaip sau, o tiek fluxus judėjimo 60 metų, tiek paties pono Fluxus (angl. Mr. Fluxus) Jurgio Mačiūno 90 metų proga. Bet paroda neprisidengia perdėtai rimtu iškilmingumo šydu, o liepia numesti šių nemažų skaičių nulius ir pasijuokti.
Marija Martinaitytė
Iš atgaivintų archyvų aidintys žvilgsniai
Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“
Gėlės scenoje ar prie jos įprastai atsiranda tik po pasirodymų. Salėje, kurioje vyks Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jau guli laukinių gėlių šūsnis – joje galima įžvelgti nuorodas ir į kūrinį įkvėpusios menininkės Veronikos Šleivytės meilę gėlėms, ir į kartu su gėlėmis karikatūriškai asocijuojamą moteriškumą. Prasidėjus vyksmui gėlės lėtai išdalinamos žiūrovams, daugiausia žiūrovėms.
Marija Martinaitytė
Perverčiau tavo netvarkingą albumą, radau ne man siųstus atvirlaiškius...
Arūno Kulikausko personalinė paroda „Dvylika metų laikų“
Nemėgai kuistis po netvarkingus senelių namų užkampius, ieškodamas (ne)pažįstamų veidų, vietų, gal daiktų... nuotraukose, rastose keisčiausiose dėžutėse, albumėliuose, net sąsiuviniuose? Neatrodė, kad įmestas į šį keistą nepažįstamą pasaulį per tavo paties neišgyventas, o kažkieno kito (pažįstamo, gal ir ne) atsitiktinai ar planuotai užfiksuotas akimirkas bandai suprasti aplinką ar save? O gal jauteisi ne visai jaukiai pervertinėdamas kitų vaizdinius dienoraščius, skaitydamas ne tau adresuotus vizualiuosius laiškus ir apžiūrinėdamas kitų ne tokius jau atvirus atvirlaiškius su palinkėjimų nuotrupomis? Vis tiek negalėjai atitraukti akių?! Bet dabar jau nebegrįžti ir neieškai prieš tave praūžusių ir ne visada dramatiškų gyvenimų dokumentų?
