Nostalgijos archeologija ir vaikystės fosilijos

Ar dažnai paskęstame gražių prisiminimų jūrose? Gal kartais norisi sugrįžti atgal ir išgyventi praeities, o ypač vaikystės, atsiminimus iš naujo? Tačiau laiko mašina neišrasta, sugrįžti nebegalime. O gal vis dėlto pavyks?

Parodoje „Future Wonderland“ („Ateities stebuklų šalis“, kuratorės Ugnė Brazytė ir Emilija Statinaitė) Domo Mykolo Malinausko darbai galerijos „Tsekh“ erdvėse sukuria tą minėtai kelionei reikalingą laiko mašiną. Tik ji nukelia ne į praeitį, o į neaiškų laiko tarpą, lyg įstrigusį tarp dabarties ir ateities.

Jau ir dabar vaikystės žaislai bei iš praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio atvykę fikciniai herojai spėja tapti ne visiems pažįstamais ar tiesiog pamirštamais archeologinių tyrinėjimų objektais. Kasetės, vandens šautuvai ir žaidimų konsolės fosilizuojasi, o iš pokemonų lieka tik dinozaurus primenantys griaučiai, nors Pikačiu ir Bulbasauras dar vaizduojami kovojantys (o prieš perskaitant lengvas kūrinio medžiagas išduodančias etiketes prie darbų, jie atrodo be galo sunkūs kaip ir ši kova). Tokie fikciniai veikėjai ir jų valdymo priemonės (šiuo atveju vaizdo žaidimų konsolės) įgauna jau sunykusį materialų kūną ir taip tampa savarankiškais gana keistos, bet tikrai daugumai dar pažįstamos istorijos veikėjais.

Mums vis dar veiksminga dabartis ir jos detalės taip pat vaizduojamos sustingusios, pasenusios ir nugrimzdusios į praeitį – „Coca-Cola“ skardinės, sportiniai bateliai ir fotoaparatai spėjo tapti senienomis ir iš naujo surastomis iškasenomis. Kasdienybėje mums dar aktualūs daiktai tikriausiai pavirs tik nutolusiais praeities simboliais, su kuriais iš naujo bandys supažindinti nostalgiškas kartotes vis perpasakojanti popkultūra. Įdomu, kaip (o gal reiktų klausti ar?) mūsų dabartis bus bandoma prikelti įvairiomis cikliškai besikartojančiomis tendencijomis?

Ši kelionė laiku į ateities archeologijos muziejų, kuriame eksponuojami įvairūs užšaldytos vaikystės momentai, kaip spėjote suprasti, nėra tokie vienpusiškai svajokliški. Per labai nostalgišką ir su mūsų vidiniais vaikais bežaidžiančią tematiką atskleidžiamas žmogaus laikinumas, su gamtos pajėgomis neproporcinga tampanti poreikių kaita. Iš karto kyla klausimas, ar šioje parodoje simuliuojamame archeologijos muziejuje ateities lankytoja (-as) žiūrės į eksponatais pavirtusius vaikystės simbolius kaip į mielų jausmų pripildytą laiko kapsulę, ar kaip į Žemę žudančios vartotojiškos kultūros šiukšles. Norisi tikėtis, kad iki šio muziejaus atidarymo spėsime pagerinti savo reputaciją.

Visgi žavi toks gražus tikėjimas kultūra, kuri užaugino. Parodoje tyrinėjamas virtualus vaizdo žaidimų ir animacinių filmukų pasaulis autoriui atvėrė duris į nepažįstamą ir ankstesnėms kartoms labiau uždarytą pasaulį. Tačiau sunkoka patikėti parodos anotacijoje minimu 10-ojo dešimtmečio populiariosios kultūros gebėjimu kovoti su rasizmu. Nedrįsčiau taip įvardinti fikcinių veikėjų iš įvairesnių kultūrų įsileidimo į tą žavų linksmybėms sukurtą pasaulį – juk ir lig šiolei marginalizuojamų grupių asmenų pasirodymas viešumoje priimtinas iki tol, kol kuriamos pramogos ir droviai nesiskundžiama ne visada suteikiamomis lygiomis teisėmis tikrame pasaulyje.

Parodoje eksponuojamus kūrinius norisi paimti į rankas ir liesti. Galbūt, geriau juos patyrinėjus, pavyks iš fosilijų atkurti pradines formas ir prisikasti iki tos paprastos, naivios, padykusios vaikystės? Galbūt pojūčiuose egzistavusi gerovė materializuosis kaip šioje parodoje rodomi atsiminimai ir taps tikrove...

Paroda veikia iki balandžio 9 d.

Galerija „Tsekh“ (Vytenio g. 6, Vilnius)