Perverčiau tavo netvarkingą albumą, radau ne man siųstus atvirlaiškius...
Arūno Kulikausko personalinė paroda „Dvylika metų laikų“
Nemėgai kuistis po netvarkingus senelių namų užkampius, ieškodamas (ne)pažįstamų veidų, vietų, gal daiktų... nuotraukose, rastose keisčiausiose dėžutėse, albumėliuose, net sąsiuviniuose? Neatrodė, kad įmestas į šį keistą nepažįstamą pasaulį per tavo paties neišgyventas, o kažkieno kito (pažįstamo, gal ir ne) atsitiktinai ar planuotai užfiksuotas akimirkas bandai suprasti aplinką ar save? O gal jauteisi ne visai jaukiai pervertinėdamas kitų vaizdinius dienoraščius, skaitydamas ne tau adresuotus vizualiuosius laiškus ir apžiūrinėdamas kitų ne tokius jau atvirus atvirlaiškius su palinkėjimų nuotrupomis? Vis tiek negalėjai atitraukti akių?! Bet dabar jau nebegrįžti ir neieškai prieš tave praūžusių ir ne visada dramatiškų gyvenimų dokumentų?
O aš grįžau. Skaityti svetimų nepažįstamo žmogaus atsiminimų. Bet jo albumo man nereikėjo atversti, visa erdvė – tarsi dar ne visai užbaigtas sąsiuvinis, aplipdytas lyg nedidukais atvirukais iš polaroidinių nuotraukų – nors nežinau, ar tas sąsiuvinis tikrai neužbaigtas. Ne pirmąkart šiandien šioje vietoje yra kažkas slepiama ar dviprasmiška – pavadinimą Fotograf jo LER lyg ir turėjau išsišifruoti. O ir šifruodama šalia dar radau senus, nebeaktualius, sunkiau perskaitomus įrašus, kurie, kaip ne iki galo nutrintas, nuslėpti bandomas sakinys dienoraštyje, o gal kaip tik lyg nuo per dažno vartymo apsitrynęs knygos, albumo ar užrašų puslapis, priminė apie kažkieno kito jau prabėgusį gyvenimo etapą.
Kai ne viskas pasakoma, nutylėjimai labiausiai ir sudomina. Kai kurie skaitomo dienoraščio įrašai buvo datuoti, priskirti vietai, o į kai kuriuos žvelgdama galėjau tik spėlioti. Kieno tas žaislinis savadarbis zebras? Kas ši moteris – nuo judesio išblukusiu veidu, ant lovos sėdinti su katinu? Kokios čia vietovės vaizdinys? Gal net pats autorius nežino ar neprisimena? Tikras dienoraštis ar asmeninis laiškas sau, kurio kitas gal ir neturi iki galo suprasti. Kurio gal ir pats ARŪNAS, su kuriuo galima susipažinti tik iš kelių išblukusių kaukėtų autoportretų, mirtinai bandančių išgąsdinti, nebeskaitys dar kartą, nes nebenori, nes nebeprisimins, nes nebesvarbu ar nuobodu.
O lakoniškai, tarsi ženkliškai aprašyti įrašai iš pirmo žvilgsnio per daug nieko man irgi nepasakė. Nors toliau žvalgydamasi pastebėjau laikui bėgant kintančias (ne)pažįstamas vietas – tarsi jose vykusių paieškų ar kelionių dokumentacijas, nors ir nechronologiškai išdėliotas. Tiesi laiko tėkmė čia, ko gero, ne pati svarbiausia – atsiminimai fragmentiški. Kodėl to fragmentiškumo neiliustruoti tuose asmeninio gyvenimo atvirukų rinkiniuose?
Ta galybė vietų galėtų būti dichotomiškai kelissyk perskelta perpus – miestas ir kaimas, Lietuva ir Amerika, namai ir šventovė. Tie supriešinimai buvo netyčia atskirti ir fiziškai – kiemas „Kew Gardens“ Niujorke ir sudegęs miškas Smiltynėje atsiribojo vienas nuo kito ne tik laiko ir atstumo atkarpomis, bet ir baltos sienos įtrūkiu tarp jų. Tačiau tos skiriamybės vėl susijungė tam tikromis viena kitos imitacijomis – žalumos motyvai viename didžiausių pasaulio miestų kaip koks pseudogamtiškas vaizdas bando suvaidinti tą, nuo kurio atsiskiria.
Turiu atsiskirti ir aš nuo šio tuštumoje paslėpto, bet mano surasto slapto dienoraščio. Tikiuosi mirtinoje tyloje mindama garsiai girgždančias grindis išeiti nepastebėta ir dar nugriebti viena atviruką, ant kurio ir užrašysiu šitą laišką tau.
Paroda veikia iki lapkričio 20 d.
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4, Vilnius)
