Autorius: Santa Lingevičiūtė
Santa Lingevičiūtė
Kai cepelinai virškinami lengvai
Nauji filmai – „Gardutė“
Pietų Korėjos meistras Hong Sang-soo savo studentams nuolat primena vengti pernelyg plačių ir tolimų temų, nes pusiaukelėje gali paaiškėti, kad nuklysta nuo pagrindinio kelio. Šio patarimo pavyzdžiu, kai kuriama apie tai, kas artima ir pažįstama, galima pavadinti Eglės Vertelytės komediją „Gardutė“. Nors režisierė teigė kūrusi istoriją galvodama apie lietuvišką publiką ir aktualijas, filmas buvo atrinktas į Kotbuso kino festivalį, vėliau parodytas Korke ir Talino „Juodosiose naktyse“. Kotbuso festivalis nuo pat gyvavimo pradžios orientavosi į kokybišką Rytų Europos kiną, bandydamas ne tik parodyti arthauzinius šio regiono filmus, bet ir perteikti platesnį kontekstą, įtraukdamas kuo įvairesnius žanrus, filmus, skirtus plačiajai auditorijai, jei jų turinys ir forma atrodydavo originalūs.
Santa Lingevičiūtė
Nuo amžinojo sakralumo iki laikino žemiškumo
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Šių metų „Scanorama“ pristatė keturias ilgametražes lietuviškas premjeras: visi filmai dokumentiniai, kai kurie – bendros gamybos. Apmaudu, kad kai kurių filmų premjeros ir pristatymai vyko tuo pat metu skirtinguose kino teatruose. Štai kino kritikams teko egzistencinė dilema: rinktis Vitos Marios Drygas filmą „Pavojaus zona“ („Danger Zone“, Lenkija) ir po jo vykusią be galo gyvą diskusiją ar Lietuvos ir Latvijos bendros gamybos filmą „Paskutinis rokenrolas“ („Art Born In Agony“, rež. Elizabete Gricmane, Ramunė Rakauskaitė) – lietuvišką festivalio premjerą.
Santa Lingevičiūtė
Milijardieriai irgi verkia, arba kalta aplinka
Nauji filmai – „Mokinys“
Šiandien geriausia produkto reklama – iš oro sukeltas skandalas, skatinantis visuomenę ir įvairiausius influencerius šurmuliuoti internetinėje realybėje. Apskritai, regis, gyvename nuo skandalo iki skandalo. Net nebesvarbu, ar produktas kokybiškas, niekam tai neįdomu, svarbiausia – drumsti ir taip seklius vandenis. Štai naujausias Ali Abbasi filmas „Mokinys“ („The Apprentice“, Kanada, Danija, Airija, 2024), kurio premjera įvyko Kanuose, – dvigubai skandalingas: pirmiausia dėl pasirinkto herojaus, antra – dėl esą teisinių trukdžių ir grasinimų prieš filmui pasirodant.
Santa Lingevičiūtė
Coppolos sapnas
Nauji filmai – „Megalopolis“
Kalbėdamas apie kiną ir konkrečiai savo filmus, Francis Fordas Coppola užsiminė, kad laikas yra jo kino objektas. Taip, kine manipuliuoti laiku galima kaip tik nori, tačiau realybėje jis niekam nepavaldus. Regis, legendinis aštuoniasdešimt penkerių režisierius nuoširdžiai tiki, kad naujausias jo filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024) yra magnum opus, deja, tuo abejoja tikrai ne vienas. Pasak Coppolos, šis megaepas, kuriuo tikėjo tik jis vienas, atkartos „Šių dienų apokalipsės“ likimą (1979) – bus žiūrimas ir permąstomas vis iš naujo, kol taps klasika. Tik kyla klausimas, ar galima dukart įžengti į tą pačią gyvenimo upę. Laikas parodys.
Santa Lingevičiūtė
Dramos prie mirties patalo
Nauji filmai – „Trys jo dukterys“
Lietuviškoje „Netflix“ versijoje kokybiškų filmų ieškoti tenka kaip adatos šieno kupetoje, nors mokame už šią paslaugą kaip ir visas civilizuotas pasaulis. Pernai metų „Netflixo“ pasididžiavimu tapo Amerikos nepriklausomo kino kūrėjo Azazelio Jacobso drama „Trys jo dukterys“ („His Three Daughters“, JAV, 2023). Sužavėjęs Toronto kino festivalio žiūrovus, paprastiems mirtingiesiems jis tapo prieinamas tik šiemet.
Santa Lingevičiūtė
Kinematografinis tvarumas
Nauji filmai – „Meilė, melas, kraujas“
Kino ciklai keičiasi, srovės banguoja nuolat. Kai, regis, nieko naujo sugalvoti nebeįmanoma – grįžtama prie ankstesnių bangų. Štai pastaraisiais metais vėl (ir ypač) išpopuliarėjo „naujasis nuaras“ (neo-noir), kurio tikslas, matyt, dekonstruoti fatališkos moters įvaizdį, maža to, pakeičiant ir jos orientaciją. Tokie filmai grįžta ir į didžiųjų festivalių konkursines programas, o vienas tokių – britės Rose Glass „Meilė, melas, kraujas“ („Love Lies Bleeding“, D. Britanija, JAV, 2024), pretendavęs į Berlinalės „Teddy“ apdovanojimą. Kartu tai režisierės meilės laiškas B klasės kinui, nors jame ir vaidina pasaulinės žvaigždės.
Santa Lingevičiūtė
Pasiklydęs laike
Nauji filmai – „Substancija“
Kanų laureatai į kino sales pradėjo vilioti vis daugiau Lietuvos žiūrovų, o kur dar internetuose skelbiami aukšti filmų reitingai. Vienas tokių – režisierės Coralie Fargeat „Substancija“ („The Substance“, Prancūzija, D. Britanija, 2024), Kanuose apdovanotas už scenarijų. Žiūrint filmą neapleido jausmas, kad scenarijus sutilpo į maždaug vieną A4 formato lapą. Tai nė kiek nestebintų – šiandien juk viskas turi būti pateikta kuo aiškiau, trumpiau, patraukliau, blizgiau, skandalingiau.
Santa Lingevičiūtė
Kai žiūrėti tiesiog jauku
Nauji serialai – „Žmogžudystės viename name“
Retai serialui apibūdinti pavartosi žodį „jaukus“. Tačiau „Hulu“ serialas „Žmogžudystės viename name“ („Only Murders in the Building“, JAV, nuo 2021) – būtent toks. Galbūt todėl, kad geriausi bičiuliai – neįprastas trio: visad rimto veido milenialsė Meibl (Selena Gomez), kurią, aišku, kaip ir pridera tokio amžiaus žmogui, kamuoja įvairiausios psichologinės problemos, praeities traumos, ji nuolat bamba, ją vargina visi, net ir pats gyvenimas; maždaug į septintą (o gal ir aštuntą) dešimtį įžengęs Čarlzas (Steve Martin), prigesusi buvusio garsaus serialo „Brazzos“ žvaigždė, ir kadaise garsus tokio pat amžiaus Brodvėjaus režisierius Oliveris (Martin Short).
Santa Lingevičiūtė
Be veido ir tapatybės
Apie pasibaigusį Karlovi Varų kino festivalį
Tarptautinis Karlovi Varų festivalis – vienas seniausių Europoje. Sovietmečiu jis tapo atsvara didiesiems ne imperijos festivaliams – Venecijai ir Kanams. Pirmajame festivalyje dalyvavo tokios garsios kino asmenybės kaip Laurence’as Olivier ir Jeanas Cocteau. Daugeliui sovietmečiu kūrusių režisierių patekti į šį prestižinį festivalį buvo didžiulis įvertinimas, tačiau subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Čekoslovakijai Karlovi Varų festivalis pamažu ėmė prarasti savo veidą ir tapatybę, kol galiausiai jų išvis neteko.
Santa Lingevičiūtė
Pašėlęs Maksas gyvas
Nauji filmai – „Furioza: Pašėlusio Makso saga“
George’o Millerio gerbėjai naujo „Pašėlusio Makso“ laukia labiau nei „Kopos“, „Žvaigždžių karų“ ar net Bondo kartu sudėjus. Juos labai suprantu net aš. Pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė dar 1979 metais. Po filmo premjeros pasipylė kritiški straipsniai, esą tai nyki amerikietiškų veiksmo filmų imitacija. Tačiau, anot filmo šalininkų, plačius Australijos horizontus ir greitkelius Milleris pavertė postapokaliptiniu antiutopiniu pasauliu be jokių specialiųjų efektų. Kartu prasidėjo ir viena populiariausių „Pašėlusio Makso“ istorijų.
