Autorius: Santa Lingevičiūtė

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Trumpas apokaliptinių filmų gidas

COVID-19 kontekste, skaitydamas šių dienų realijas, kai žmonės masiškai perka tualetinį popierų, ginklus, palieka lauke naminius gyvūnus, net žudosi, nes yra infekuoti, prisimeni Albert’o Camus frazę, rodos, iš „Kryčio“: „Nelauk Paskutinio teismo, jis vyksta kasdien.“

Kad ir kaip ten būtų, laikinumo akivaizdoje, kurdami apokaliptinius scenarijus, bandome ieškoti žmogiškosios prasmės ar istorinių pokyčių. Apokalipsė – tarytum laiko bomba, konspiracijos teorija, bandymas mirtį nugalėti smurtu. Smurtu žmogaus prieš žmogų, juk kataklizmų ir Kito baimė mūsų gyvavimo istorijoje privedė prie protu sunkiai suvokiamų dalykų: nuo kryžiaus karų ir nacizmo iki įvairiausių sektų ir kultų. O ir dabartinis užsikrėtusiųjų stigmatizavimas gali priartėti prie praeities tragedijų.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Importinis jaunikis“, „Vestuvės“

Pastaruoju metu viena dažniausių lietuviškų komedijų temų – vestuvės. Taip, šios – tikrai opi problema, juk, kaip sakoma, santuoka įvelka meilę į naktinius marškinius. Šįkart apžvelgsime du filmus: Simono Aškelavičiaus „Importinį jaunikį“, sukurtą pagal importinį scenarijų, ir Vyganto Bachmackij „Vestuves“, neseniai pasirodžiusias jau ir legaliose internetinėse platformose. Pirma mintis, šovusi į galvą, kad į vieną sudėjus abiejų filmų pliusus būtų įšėjęs visai padorus kūrinys. Abiejuose filmuose gausu eklektikos, ir nebūtinai skoningos, tačiau jau bandoma derinti komerciškumą ir meną (bent jau antruoju atveju).

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Partizanas“, „El Padre Medico“

Šiuolaikinių herojų Lietuvoje pilna. Net nežinodami apie jų didvyriškumą, galime prasilenkti su jais gatvėje, pirkti parduotuvėje tą patį pieną, sėdėti šalia viešajame transporte, naudotis tuo pačiu viešuoju tualetu... Tačiau dar dažniau jie matomi. Jie pilni inovatyvių idėjų, patrauklūs, pilietiški, sveikatingi, puikiai planuojantys laiką, ekologiški ir labai teisingi.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant laureatus

Pirmieji „Oskarų“ apdovanojimai surengti 1929 metais. Tada geriausio filmo apdovanojimą pasidalijo du filmai: „Sparnai“ („Wings“, rež. William A. Wellman, 1927) ir emigravusio į Holivudą garsiojo vokiečių ekspresionisto F.W. Murnau „Saulėtekis“ („Sunrise“, 1927). Pirmasis maudėsi techninių pasiekimų šlovės spinduliuose, antrasis buvo alegoriškesnis, intymesnis ir, aišku, subtilesnis.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Pakalbėkime apie vyrus, konkrečiau, apie aktorius, nominuotus „Oskarui“ už pirmaplanį vaidmenį. Visi jie (maždaug) žavūs, bet statulėlę gaus tik vienas.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Tęsiame pasakojimą apie „Oskarus“. Šįkart pasvarstysime apie geriausius moterų aktorių vaidmenis. Praėję metai ir vėl buvo nesėkmingi afroamerikiečiams. Tikrai apmaudu, kad „už borto“ liko Jordanas Peele’as su filmu „Mes“ („Us“, JAV, Japonija, 2019) ir jame vaidinanti nuostabioji Lupita Nyong’o. Teisingai sako ne kartą minėtas „The New Yorker“ kino kritikas Josephas Brody, kad, priešingai nei pirmajame filme „Pradink“ (2017), kuriame aiškiai formuluojami teiginiai apie rasių politiką, „Mes“ apie afroamerikiečių šeimos patirtis kalba taip, jog ima braškėti socialinis komfortas. Filmo „Mes“ ignoravimą Brody pavadino tikra gėda.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Šįkart aptarsime kandidatus į „Oskarą“ užsienio filmo kategorijoje, kur akivaizdžiai viršų ima socialinės dramos. Tamaros Kotevskos ir Ljubomiro Stefanovo „Medaus šalį“ aprašėme ankstesniame tekste, mat ji nominuota „Oskarui“ ir kaip geriausias dokumentinis filmas. Vis dėlto mus domina ir šio filmo sėkmės fenomenas. Regis, Vakarų pasaulis tik dabar atranda poetinę dokumentiką. „Medaus šalis“ pateko ir tarp geriausių britų žurnalo „Sight & Sound“ penkiasdešimties metų filmų. Jo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, ten filmas buvo apdovanotas net trimis prizais.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Europos kino akademijos apdovanojimai

Europos kino akademijos apdovanojimams jau einant į pabaigą, Werneris Herzogas, priimdamas statulėlę už gyvenimo nuopelnus, iškėlė Europos vertybių vėliavą: kalbėjo apie europietišką solidarumą ir Europos Sąjungą, kaip sėkmingą taikos projektą. Kalba skambėjo gana kontrastingai. Ypač stebint visos ceremonijos metu vyravusią „dar vienų absurdiškų metų absurdiškame pasaulyje“ nuotaiką.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Europos Parlamento LUX apdovanojimai

Europos Parlamento LUX apdovanojimai rengiami nuo 2007-ųjų. Į juos, pasak organizatorių, pretenduoja filmai, kurstantys debatus Europos bendruomenėje. Į atranką patenka europietiški filmai, verčiantys susimąstyti apie šiandienes socialines ir politines problemas, kad taip būtų kuriama stipresnė Europos tapatybė, kurios šūkis – Europos tradicijų įvairovė.