7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vyriškasis „Oskaras“

Aptariant kandidatus

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Kinas
„Santuokos istorija“
„Santuokos istorija“

Pakalbėkime apie vyrus, konkrečiau, apie aktorius, nominuotus „Oskarui“ už pirmaplanį vaidmenį. Visi jie (maždaug) žavūs, bet statulėlę gaus tik vienas.

 

Pradėkime nuo Adamo Driverio. Nors karjerą jis pradėjo ne taip ir seniai, regis, niekas neabejoja, kad tai vienas įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinių aktorių. Tai suprato net Akademija, nors tikriausiai subtilius Driverio ar Antonio Banderaso vaidmenis nustelbs Joaquino Phoenixo fanfaros, bet apie tai kiek vėliau.

 

Driveris jau yra dirbęs su solidžiais režisieriais: Martinu Scorsese, Jimu Jarmuschu, Stevenu Soderberghu, broliais Coenais, Terry Gilliamu ir Spike’u Lee. Už žydo policininko, kuris infiltravosi į Kukluksklaną, vaidmenį Lee filme „Juodaodis iš Kukluksklano“ pernai Driveris taip pat buvo nominuotas „Oskarui“. Scorsese Driverį vadina vienu geriausių (jeigu ne geriausiu) savo kartos aktorių, o Soderberghas yra pasakęs: „Jo fiziškumas, kalbėjimo ritmas – netikėti ir labai organiški. Neatrodo, kad jis vaidintų. Jis atrodo kaip iš kitos planetos.“ Dėl aktoriaus „neįprasto įprastumo“, kaip tai įvardijo Jarmuschas, organiškumo, mįslingo flegmatiškumo ir prieštaringumo sunku nuo jo atitraukti akis – ar jis vaidintų Kailo Reno „Žvaigždžių karuose“ (2015), ar poeziją rašantį autobuso vairuotoją „Patersone“ (2016).

 

Driverio vaidmuo Noah Baumbacho „Santuokos istorijoje“ („Marriage Story“, D. Britanija, JAV, 2019) gali atrodyti kaip savotiška jo vaidmenų kulminacija – aktorius bene pirmą kartą gauna tradiciniu požiūriu „rimtą“ draminį vaidmenį. Filme jis vaidina žavų ir talentingą Niujorko teatro režisierių Čarlį, visiškai atsidavusį savo amatui. Tačiau, kaip ir daugelis menininkų, Čarlis gana egocentriškas ir nesavikritiškas, nesuvokiantis, kaip jo šešėlyje gali jaustis artimieji. Kartu jis yra mylintis tėvas, ir nesunku suprasti, kodėl Scarlett Johansson herojė jį įsimylėjo, kaip sakoma filme, per kelias minutes ir kodėl vėliau nusprendė skirtis. Didžiumą „Santuokos istorijos“ būtent ir apima Čarlio bandymas susivokti susiklosčius naujoms aplinkybėms. Jam prireiks nemažai laiko suprasti, kad jis nėra visa ko centras ir niekas daugiau nebebus taip, kaip buvo, susitaikyti su netektimi. Driveris filme kuria emociškai stiprų, daugiasluoksnį personažą, su kuriuo daugelis lengvai gali susitapatinti. Jo Čarlis tikrai nėra tipiškas genijus, su pasimėgavimu siurbiantis aplinkinių energiją. Reikėtų prisiminti, kad aktorius ne ką mažiau įdomus Akademijos apeitoje Jimo Jarmuscho siaubo komedijoje „Mirusieji nemiršta“(„The Dead Don’t Die“, JAV, Švedija, 2019), kurioje Driveris turi progų pademonstruoti ne tik komiko gabumus, bet ir brechtiškos distancijos įvaldymą. Reikia tikėtis, kad tokių progų pasitaikys daugiau.

 

Tikriausiai nieko nenustebino, kad tarp geriausio aktoriaus nominantų pateko ir Leonardo DiCaprio už Riko Daltono vaidmenį Quentino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time... in Hollywood“) – režisieriaus meilės laiške savo vaikystės Los Andželui ir Holivudo aukso amžiui. Galima sakyti, DiCaprio filme vaidina visišką savo priešingybę – gana vidutinišką televizijos vesternų aktorių, kuriam taip ir nepavyko prasimušti, o 7-ajam dešimtmečiui einant į pabaigą apskritai nerandančio sau vietos kintančiame Holivudo kraštovaizdyje, todėl jam net tenka filmuotis „spagečių vesternuose“. Kaip sakė pats DiCaprio, Rikas tam tikra prasme jaučiasi pasiekęs savo „galiojimo datą“ ir jam labai savęs gaila. Jis taip pat turi problemų dėl alkoholio (paties aktoriaus sugalvotas akcentas) ir pradeda suvokti savo mirtingumą... Akivaizdu, kad aktorius kapstė giliai, iš paskutiniųjų bandydamas dramatizuoti personažo vidinius išgyvenimus bei įtampą. Ir reikia pripažinti, kad DiCaprio kuria personažą sau įprastame registre, su visa savo aktorinio meistriškumo energija.

 

Bet kol užsiėmęs savigrauža DiCaprio Rikas tragikomiškai verkšlena, būtent Brado Pitto suvaidintas Riko kaskadininkas, dubleris ir, galima sakyti, auklė Klifas valdo žiūrovų dėmesį. Ir tai daro taip lengvai ir elegantiškai, su žaisminga ironiška šypsenėle, kad Akademijai turėtų būti tiesiog gėda neįteikti Pittui „Oskaro“ bent už antraplanį vaidmenį. Pitto Klifas juokingas, lakoniškas ir tiesiog kietas, tikras senųjų vesternų vyriškumo įsikūnijimas. Klifą taip pat gaubia praeities šešėlis, nes manoma, kad jis galėjo nužudyti savo žmoną. Tuo ir pasinaudoja aktorius, žaisdamas su žiūrovais: tai jis žavus, auksinės širdies bičiulis, tai mįslingas ir paniręs į save. Pittas filme dar kartą pademonstravo komedinį talentą, puikų humoro jausmą (tereikia prisiminti jo bukaprotį kūno rengybos trenerį Čadą Coenų „Perskaityk ir sudegink“). Apskritai Klifas tarsi prisodrintas ankstesnių Pitto vaidmenų atšvaitų – nuo gražuolio su kaubojaus skrybėle „Telmoje ir Luizoje“ (1991) ir narkomano „Tikroje meilėje“ (1993) iki amžiaus vidurio krizę patirančių vyrų fantazijų įkūnijimo Davido Fincherio „Kovos klube“ (1999). Na, o pats aktorius juokavo, kad Klifo – vyruko, kuris apsvaigsta, nusirenginėja ir nesutaria su žmona, vaidmuo buvo „sudėtingas“, tikras išbandymas. Vis dėlto gaila, kad tiek Jameso Gray’aus filmas „Ad Astra“, tiek Pitto vaidmuo jame – vienas santūriausių ir sukaupčiausių aktoriaus karjeroje – taip ir liko nepastebėti. Kur kas labiau Akademija linkusi nominuoti tradicinius ir konservatyvius buddy filmus – ar jie būtų apie lenktynininkus, ar apie popiežius.

 

Būtent toks brazilo Fernando Meirelleso filmas „Du popiežiai“ („The Two Popes“, D. Britanija, Italija, 2019), pelnęs dvi „Oskaro“ nominacijas už aktorių darbą. Filme pasakojama apie apsikeitimą valdžia tarp dviejų popiežių – dogmatiško Benedikto XVI (Anthony Hopkins) ir reformatoriumi laikomo Pranciškaus (Jonathan Pryce). Svarbiausia filme – slaptas Benedikto XVI (Josepho Ratzingerio) ir tuomečio Argentinos kardinolo Jorge’s Mario Bergoglio susitikimas, per kurį pirmasis įtikina antrąjį tapti jo įpėdiniu, nes Vatikaną krečia skandalai, o pats Ratzingeris „nebegirdi Dievo balso“. Toks susitikimas tikriausiai niekada nevyko, tačiau scenaristas Anthony McCartenas, pastaraisiais metais vieną po kito kepantis tvarkingus biografinius filmus („Visko teorija“, „Tamsiausia valanda“, „Bohemijos rapsodija“), jį naudoja kaip priemonę dialogui apie Bažnyčios ateitį kurti. Vis dėlto filme nėra bent pajudinami rimtesni klausimai, tik parodoma, kad Bergoglio yra šiek tiek laisvesnių pažiūrų nei Ratzingeris, ir tik užsimenama apie kunigų pedofiliją. Kai vienoje scenoje Ratzingeris pradeda pasakoti vieno atvejo detales, iškalbingai dingsta garsas.

 

Pryce’as filme, kaip ir pridera „žmonių popiežiui“, – geraširdis, simpatiškas, aiškiai perskaitomos veido išraiškos. Tačiau būtent Hopkinsas, tarsi ir pasitraukdamas į antrą planą, tyliai kuria vieną geriausių savo pastarųjų metų vaidmenų. Jis murma ir šnabžda, dūsauja ir nervingai prieštarauja savo oponentui, taip Benediktą XVI iš numanomo piktadario paversdamas beveik tragiška figūra su nuostabiu teoriniu protu, „pririštu“ prie nerimastingos sielos. Turbūt aktoriui nereikėjo daug stengtis, kai esama tokios patirties kuriant Hanibalo Lekterio vaidmenį... Bet Pryce’o Bergoglio filme atvirai heroizuojamas: pasitelkiant klasikinę krikščionišką ikonografiją ir bet kokias abejones, kylančias dėl jo praeities, bandant numaldyti patetiškais flashback’ais. Taip ne tik pasireiškia režisieriaus nepasitikėjimas aktoriumi, bet ir šiam pakišama koja, nes personažas suplokštinamas. „Du popiežiai“ tarsi suponuoja, kad mums turėtų patikti Pranciškus, tačiau būtent Benediktas bus tas, kuris užsiliks mintyse.

 

Užtat piktus mūsų liežuvius, bet jautrias širdis užkariavo Antonio Banderaso suvaidintas režisierius Salvadoras Pedro Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y Gloria“)... Pateiksime argumentus, kodėl šis aktorius nusipelnė „Oskaro“. Banderasas sugebėjo perkelti į ekraną vidinį Almodóvaro pasaulį ir savo personažą pavertė gyvu žmogumi, daug tikresniu nei daugelis mūsų realiame gyvenime. Tokį vaidmenį gali sukurti tik aktorius, pats turintis vidinių angelų bei demonų, mokantis ne tik gyventi savo gyvenimą, bet ir stebėti jį iš šono. Žiūrėti į jo personažą ekrane – lyg skaityti gerą knygą. Šis vaidmuo – tai tiesa, trapumas, kurį ir norėjo parodyti Pedro. Po patirto infarkto Banderasas sakė tapęs daug liūdnesnis – žiūrėdamas filmą ar skaitydamas poeziją lengvai apsiverkiąs. Būtent to trapumo ir pažeidžiamumo prašė Almodóvaras, nes, anot Banderaso, puikiai jautė, ką išgyvena aktorius. Režisierius liepė pamiršti Holivude „įgytą“ balsą bei kūno transformacijas ir tiesiog būti Antonio Banderasu, tad aktorius vaidmenį ne kūrė, o jį gyveno. Tačiau vaidmuo ne autobiografinis, o autofikcinis, tad neverta spėlioti, kur prasideda ir baigiasi tiesa bei fikcija.

 

Almodóvaras ir Banderasas tapo brandesni, išmintingesni, o tokie žmonės, priešingai dabartiniam jaunystės kultui, daug gražesni. Ir pagaliau DiCaprio, Driveris bei Phoenixas kitais ir dar kitais metais rinks nominacijas bei statulėles, o Banderaso vaidmuo šįkart tikrai stipresnis.

 

Bet, kad ir kaip būtų apmaudu, statulėlę turbūt gaus Joaquinas Phoenixas už vaidmenį filme „Džokeris“... Apie filmą ir aktorių jau tiek prirašyta, kad nebesinori plėstis. Aktorius be galo talentingas, tačiau tai ne stipriausias jo vaidmuo, juolab kad panašų tipą jis sukūrė Lynne Ramsay filme „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017), bet tada į Akademijos radarą kažkodėl nepateko. Na, Toddas Phillipsas daug klusnesis Holivudo auklėtinis. Kažkur teko skaityti frazę: „Pasakyk, ką geri, pasakysiu, kokią rašai poeziją.“ Spėjame, kad Phillipsas geria dabar labai vertinamus „smūčius“. Jo Džokerio atspirties taškas buvo tiesiog isteriškas juokas. Tad Phoenixui tiek ir tereikėjo: išmokti isteriškai ir nevaldomai kvatoti, šokti tualete ir ant laiptų, numesti svorio. Šiuos elementus iš filmo ir prisimename, tačiau kas iš to?.. Mintis kilo tik viena: greitai ir drastiškai mesti svorį – kenksminga sveikatai, tad viliamės, kad Phoenixas jos nesusigadins.

 

Piktos kino kritikės Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitės

„Santuokos istorija“
„Santuokos istorija“
„Vieną kartą Holivude“
„Vieną kartą Holivude“
„Du popiežiai“
„Du popiežiai“
„Skausmas ir šlovė“
„Skausmas ir šlovė“
„Džokeris“
„Džokeris“