7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nekokybiška įvairovė

Europos Parlamento LUX apdovanojimai

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Kinas
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“

Europos Parlamento LUX apdovanojimai rengiami nuo 2007-ųjų. Į juos, pasak organizatorių, pretenduoja filmai, kurstantys debatus Europos bendruomenėje. Į atranką patenka europietiški filmai, verčiantys susimąstyti apie šiandienes socialines ir politines problemas, kad taip būtų kuriama stipresnė Europos tapatybė, kurios šūkis – Europos tradicijų įvairovė.

 

Gražiai skambančios idėjos vis dėlto lieka idėjomis, mat, be aktualių temų, filmai retai kada pasižymi kokybe. Prieš aptardami tris šių metų kandidatus, pažvelkime į ankstesnius laimėtojus. Pirmaisiais metais atranka teikė vilčių, o laimėtojų filmai įkyriai nepiršo, ką ir kaip žiūrovas turi suprasti. Pavyzdžiui, Fatiho Akino „Rojaus pakrašty“ (2007) ar brolių Dardenne’ų „Lornos tylėjimas“ (2008). Tarp nominuotųjų atsirado vietos tokiems režisieriams kaip Cristianas Mungiu, Manuelis de Oliveira ar Claire Denis ir jos „35 taurelėms romo“. Tačiau laikui bėgant LUX apdovanojimai pradėjo išsikvėpti, kaip dažnai nutinka pirminėms optimizmo kupinoms idėjoms. Nominuotųjų trejetuke vis dažniau atsirasdavo vidutiniškų ir net labai prastų filmų. Gal apdovanojimai tiesiog atspindi dabartines kino kūrimo tendencijas – jį kuria, kas tik gali, o išgirstami tik garsiausiai rėkiantieji? Prisiminkime kad ir tokius ašaringus, užtat įkyriai emociškai žiūrovus atakuojančius kūrinius kaip „Lūžęs gyvenimo ratas“ (rež. Felix Van Groeniingen, 2013), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, 2015) ar filmą „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell, 2017), nukonkuravusį nuostabų Robino Campillo filmą „120 dūžių per minutę“, o Jano P. Matuszynskio „Paskutinė šeima“ ar Akio Kaurismäkio „Kita vilties pusė“ tarp pretendentų net nepateko...

 

Laurus šiais metais susižėrė Teonos Strugos Mitevskos filmas „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i’ e Petrunija“), vadinamas feministine satyra ir vertinamas „kaip reikšmingas indėlis į feministinę kovą su konservatyviomis visuomenėmis“. Filmo herojė – 32-ejų moteris, su tėvais gyvenanti mažame Makedonijos Štipo mieste, humanitarė, niekada savo gyvenime nedirbusi. Grįždama iš dar vieno nenusisekusio darbo pokalbio ji spontaniškai nusprendžia dalyvauti Bažnyčios organizuojamose varžybose, kuriose reikia kuo greičiau pasiekti į vandenį mestą kryžių, ir, žinoma, jas laimi. Pasirodžiusi vyriškame rituale bei peržengusi simbolines lyčių ribas, moteris užsitraukia viso miestelio ir net motinos nemalonę. Filme Makedonija vaizduojama kaip sustingusi valstybė, kurią sudaro hierarchijų sistema, grindžiama tradicijomis ir papročiais. Vis dėlto filmo socialinė kritika gana „išplaukusi“. Pavyzdžiui, kunigo pozicija čia nuolat keičiasi: vieną minutę jis palaiko Petruniją, o kitą – jau lupa kryžių iš moters rankų. Jo požiūris filme svyruoja tikrai ne todėl, kad parodytų bent kokias abejones ar niuansus, veikiau filmo kūrėjai tiesiog nesusitvarko su dramaturgija. Policijos vadas taip pat psichologiškai nepastovus, o filmo herojė Petrunija – gana pasyvi. Jos maišto aktą labiau paskatino momentinis impulsas, o ne intencijos. Vėliau ji taip pat nesiims jokių ryžtingesnių veiksmų, tiesiog lauks, kol viską išspręs vyrai. Viena vertus, tai galima vertinti kaip moters ribojimo visuomenėje kritiką, tačiau viskas labiau panėšėja į praleistą galimybę išplėtoti personažą. Tą patį galima pasakyti ir apie feministiškai sąmoningesnę, net karingai nusiteikusią žurnalistę Slavicą, tapusią tiesiog parodija (ją iš kampo į kampą stumdo tiek filmo personažai, tiek režisierė – filmo pabaigoje ji tiesiog kažkur dingsta). Tad kyla klausimas: apie kokį feminizmą ir kieno satyrą mes kalbame?

 

Kito filmo kandidato „Neišspręsta Hammarskjöldo byla“ („Cold Case Hammarskjöld“) režisierius Madsas Brüggeris vadinamas dokumentininku pokštininku. Mačiusiesiems ankstesnius jo filmus „Raudonoji koplyčia“ (2009) apie „nuotykius“ Šiaurės Korėjoje ar „Ambasadorių“ (2011), kurio veiksmas nukelia į Centrinės Afrikos Respubliką, rimto tyrimo nevertėtų tikėtis ir šįkart. Veikiau akylai pasvarstyti, kas yra faktai, o kas tik spėlionės. Taip ir neaišku, kodėl toks dokumentikos klounas išvis pateko tarp kandidatų į prizą. Gal tam pačiam Europos Parlamentui labiau imponuoja, kai apie siaubingus dalykus šnekama ganėtinai paviršutiniškai ir neva su humoru? Primename, kad Dagas Hammarskjöldas buvo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, tačiau 1961 m. lėktuvas, kuriuo jis skrido į Kongą derėtis dėl šalį ištikusios krizės, sudužo. Žuvo visi. Lėktuvo katastrofos aplinkybės iki šios dienos miglotos, mat sekretorius daugeliui šalių, įskaitant JAV ir Didžiąją Britaniją, buvo nepatogus.

 

Tačiau Brüggeriui JT sekretorius, rodos, visai nerūpi. Kaip ir ankstesniuose filmuose, dėmesio centre – jis pats. Tad apie lėktuvo katastrofą nesužinosite nieko daugiau, nei jau žinojote ir taip: Hammarskjöldo žūtis buvo arba viena didžiausių neišaiškintų paslapčių, arba pati idiotiškiausia konspiracijos teorija. Sprendžiant iš to, kaip dėliojama filmo medžiaga, režisierius linksta link antrosios versijos. Iš palaidos balos jis bando kapstytis lėkštomis improvizacijomis, „filmo filme“ kūrimu ir savo paties stambiais planais, įsikūnydamas į vieną didžiausių Pietų Afrikos niekšų – galbūt net fiktyvią (nes niekuo filme tikėti negalima) asmenybę, galbūt prisidėjusią prie JT sekretoriaus žūties. Apsirengęs baltai ir įdarbinęs dvi juodaodes sekretores, Brüggeris tikrai ne vienos žvaigždutės viešbučių kambariuose diktuoja joms savo filmo scenarijų. Čia, suprask, ypatingai kvailiems žiūrovams jis bando paaiškinti, kas yra baltaodžių, ir dar vyrų, viršenybė... Tad filmui antroje pusėje „surimtėjus“ ir atsiradus liudininkui, pasakojančiam apie ŽI viruso naudojimą prieš juodaodžių rasę kaip biologinį ginklą apartheido metais, viskas skamba mažų mažiausiai kaip pasaka. Suprastume, jei būtų kuriama mockumentary stiliumi, bet ir tam filmas per skystas. Tad kam reikalingas toks savimyliškas bandymas nerimtai žaisti rimtus žaidimus? Kuo filmas pasirodė svarbus EP?

 

Trečias filmas – ispanų režisieriaus Rodrigo Sorogoyeno dinamiškas politinis trileris „Karalystė“ („El reino“) – nesistengia šokti aukščiau bambos ir bando žaisti pagal žanro reikalavimus. Ankstesnis režisieriaus filmas „Tegelbsti mus Dievas“ net kažkuo priminė Davido Fincherio „Septynis“, kuriame veiksmas ir psichologizmas eina išvien. Naujojo filmo tema gali būti artima ir lietuviams, sekusiems atgarsio sulaukusią bylą, kurioje figūravo ne tik „MG Baltic“, bet ir tuometis Liberalų sąjūdžio vadovas bei pati prezidentė. Pasirodo, korupcija universali, nes ir Sorogoyenas rėmėsi tikra istorija. „Karalystėje“ pasakojama apie politiko savireabilitacijos kovą, kai informatorius paviešina jo Europos Sąjungos pinigų plovimo machinacijas. Manuelis, kurį tiesiogine ir perkeltine prasme prakaituodamas vaidina Antonio de la Torre, supranta, kad vienintelis būdas išsigelbėti – tai atskleisti plataus masto korupcijos tinklą, apimantį visas politines partijas, verslą ir žiniasklaidą. Jis įsitikinęs, kad nėra blogesnis nei visi kiti. Liūdniausia, kad tai gali būti tiesa.

 

Piktos kino kritikės

„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Dievas yra, jos vardas Petrunija“
„Karalystė“
„Karalystė“