Autorius: Santa Lingevičiūtė

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Apie Europos kino akademijos nominuotus filmus

Šią savaitę internete, regis, labiausiai aptarinėjimas Lietuvos kalėdinių eglučių įžiebimas ir svarstoma, kuri iš jų sulauks daugiausia covid’ų, o praeitą internetas lūžo nuo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos intrigų. Apie jas nieko nerašysime, mat reginys buvo skirtas vienam tradiciniam „Forum Cinemas“ žiūrovui, kurį būtų galima apibūdinti maždaug taip: rupšnojantis spragėsius, nepaleidžiantis iš rankų naujausio modelio išmanaus telefono, turintis viską, ką per reklamines renginio pauzes, ilgesnes už patį renginį, reklamavo; toks „prie medinio bajerio“, kurį supranta tik tokie kaip jis pats, užtat laiko save tikrais kino ekspertais.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kino kritikės

Kai visas pasaulis gyvena dramatiškos tragedijos nuotaikomis, pjaunasi tarpusavy ne tik valstybės, bet ir tų valstybių piliečiai, o neapykantą skambiomis, nieko gero nežadančiomis antraštėmis vis pakursto žiniasklaida, norisi nuo visko užsidaryti net ir savo valia. „Scanorama“ iš pradžių lyg ir teikė vilčių, kad po truputį galime grįžti prie tradicinio kino žiūrėjimo salėje, tačiau viltis – kvailių motina: teko vėl keltis į virtualią erdvę ir žiūrėti filmus kompiuterio ekrane. Antrasis karantinas po truputį veda link „Moterų ties nervų krizės riba“ siužeto, todėl „Scanoramos“ programoje ieškojome filmų, kuriuose kuo mažiau rėkimo, radikalumo, įžūlumo, o kartu ieškojome ir laiko patikrintų režisierių kūrybos.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kino kritikės

Tyliai ir nedrąsiai belaukdamos „Scanoramos“, toliau žiūrime serialus ir filmus namie. Juolab kad jie kartais pasiūlo platesnį žvilgsnį į realybę nei nacionalinės televizijos. Štai, regis, kas dabar jau ne pirmą savaitę vyksta Lenkijoje, čia niekam neįdomu. Ar veikiau – neparanku apie tai informuoti, mat Lenkija yra mūsų strateginė partnerė.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kino kritikės

Šiomis neramiomis dienomis žiūrėti kiną internete tampa norma. Anksčiau daugiau laiko praleisdavome kino salėje, dabar tai – retenybė, juolab kad ir vargšai kino teatrai neturi ko įdomaus pasiūlyti... O ir kino festivaliai jau keliasi į internetines platformas, nes suvokia, kad bent taip gali ir patenkinti didesnę dalį žiūrovų lūkesčių, ir parodyti, ką buvo suplanavę.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ką pamatė piktos kritikės

Savo noru grįžusios po tikrai užtarnautų proto atostogų Islandijoje, pasijutome visiškai atitrūkusios nuo lietuviško (ir ne tik) kino konteksto. Su Lietuva vasarą mus siejo tik isteriškos nacionalinių žinių portalų antraštės apie pandemiją. Nė kiek nenustebsime, jei masiškai pasipils filmai šia tema. Bet mes ne apie ateitį, o apie tai, ką grįžus pavyko pamatyti kino teatruose, kurių repertuaras dabar, pripažinkime, skurdokas. Net ir tų, kurie taip giriasi atidarę naują padalinį Paupyje. Šio kadaise kino „butiku“ vadinto kino teatro repertuaras tapo maža „Forum Cinemas“ replika.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Įdomiausi praėjusių metų serialai

Jau aną savaitę rašėme, kad šiuolaikiniai serialai kokybe nenusileidžia kino filmams, tačiau juos žiūrėdamos suvokėme (ir tikrai ne pirmą kartą), kad jie atima begalę laiko, juk po vienos serijos negalima nepažiūrėti ir kitos, ir dar kitos... Kol galiausiai dirstelime į laikrodį, rodantį trečią ar ketvirtą valandą ryto. Tad kodėl taip sunku jiems atsispirti?

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Įdomiausi praėjusių metų serialai

Atsiimdama Nobelio premiją rašytoja Olga Tokarczuk teigė, kad naujojo tūkstantmečio pradžia neabejotinai priklauso serialams, kurie ardo tradicinę naratyvo konstrukciją ir siūlo naujas pasakojimo formas, atliepiančias ištęstą, padriką pasaulio ritmą ir chaotišką jo komunikaciją. Dabartiniai serialai nebėra skirti tik namų šeimininkėms. Juos kuria garsūs režisieriai, vaidina A klasės aktoriai, scenaristai – taip pat aukščiausio kalibro.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Apie laidą „Čia kinas“

Kad nacionalinis Lietuvos transliuotojas nustums kultūrą į kažkelintą planą, darėsi aišku jau tada, kai nuspręsta kultūros kanalo pavadinimą pakeisti į „LRT Plius“. Kilo aršios kalbos „kultūrščikų“ ratuose, tad dėl šventos ramybės buvo surengta diskusija, kurią vedė net ir su žurnalistine kultūra nieko bendro neturintis Edmundas Jakilaitis. Jei neapgauna atmintis, diskusija buvo transliuojama pačiu prasčiausiu metu, rodos, vėlokai vakare, per Žolinę. Tai irgi vadovybės požiūris į kanalo ir kultūros svarbą apskritai.

Santa Lingevičiūtė

Anot britų žurnalo „Sight & Sound“, 2019-aisiais būta nerimo, kad stigs autorinio kino, tačiau šie metai leidžia kiek atsipūsti. Tad žurnalo autoriai sudarė dešimtuką savo laukiamiausių filmų – tų, kurie dar nebuvo pristatyti festivaliuose. Nenuostabu, juk šie kol kas taip pat atšaukti. O dabar, stebint atsigaunantį (arba atsigavimo išsireikalavusį) verslą, pranašiškai skamba ne taip ir seniai Vaido Jauniškio užduotas klausimas: kas įvyks pirmiau – pakils pirmas lėktuvas su šimtu penkiasdešimčia keleivių, ar atsidarys šimto vietų kino salė?

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Ateitis – tai dabartis kitaip

Šiuolaikinių antiutopinių veiksmo projektų – nors vežimu vežk. Žiūrovai „Bado žaidynių“ („The Hunger Games“), „Divergentės“ (2014), „Insurgentės“ (2015) ir pan. laukia kaip naujos „Žvaigždžių karų“ dalies.

Tik skirtumas tas, kad George’as Lucasas užsiaugino žiūrovą, pavargusį nuo negatyviai vaizduojamos realybės ar ateities. Anot režisieriaus, jau visa karta augo ne su pasakomis, o vykstančių maištų, riaušių ir karų kontekste. Tad jiems reikėjo sukurti fantastinę galaktiką, kurioje gėris visada nugalės blogį. O štai anksčiau išvardytos franšizės tokia pozityvia ateitimi nė nekvepia. Maža to, tokie filmai nesiūlo nei paguodos, nei išeities.