Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Mariupolis“

Mariupolio zoologijos sodas. Už grotų – du liūtai. Kamerai statiškai filmuojant, į aikštelę šalia narvo nutupia baltas balandis, po akimirkos – kitas. Vienas iš liūtų nervingai pasimuisto. Ši scena man tapo metafora šiaip jau visai nemetaforiškame Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija, 2016).

Liūtai – tai valdžia, grėsmė ir pavojus. Balandžiai – banalu, bet taika, viltis ir pats gyvenimas. Kalbant tiesiogiai, žvėrys – Rusija, balandžiai – Mariupolis ir jo žmonės. Metafora galėjo ir negimti, jei balandžiai nebūtų įskridę į kadrą. Tačiau dokumentikoje daug ko neįmanoma nuspėti. Kaip dažnai negali nuspėti, ką pamatys ir kokias išvadas pasidarys žiūrovas. Ypač tokiame nieko atvirai neteigiančiame filme kaip „Mariupolis“. Tačiau faktas, kad režisierius neiškirpo kadro su liūtais ir balandžiais, verčia manyti, kad tam jis ir buvo skirtas – metaforai.

Tiesa, liūtai įkalinti už grotų. Taip, kaip Rusija ir jos veiksmai visą filmą „įkalinti“ už kadro rėmų, t.y. nerodomi. Girdime, kaip kažkur griaudžia pabūklai, žmonės kalba apie dingusius šeimos narius, radijas praneša apie žuvusiuosius, patys Mariupolio gyventojai užtaisinėja automatus, kareiviai dalyvauja pratybose. Tačiau karas jau buvo. Liko jo padarytos žaizdos, nuojauta, kad viskas gali pasikartoti, ir kasdienybė, kuri ir yra režisieriaus dėmesio centre.

Gediminas Kukta

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Kultūros renginių gausa rudenį verčia jaustis, švelniai tariant, nejaukiai. Jie lipa vienas ant kito, stumdosi pasikinkę įtaigias viešųjų ryšių kampanijas ir – netiesiogiai, bet visgi – konkuruoja dėl tikslinio žiūrovo. Kuris, o tai jau organizatorių galvos skausmas, dažniausiai yra vienas – vidurinės klasės vilnietis. Pakankamai uždirbantis, smalsus ir, žinoma, besidomintis kinu, teatru, opera, daile. 

Ir štai šitame kultūriniame hipodrome tau tėra trys galimybės. Pirma, bandyti spėti visur, kas, greitai supranti, fiziškai neįmanoma. Antra, pasirinkti vieną renginį (festivalį, koncertų ciklą) ir, nesidairant į kitus, savaitę jame lankytis. Trečia, spjauti į kultūrą, užsidaryti namuose ir visą vakarą žiūrėti į baltas lubas, kurios po ilgos darbo dienos, praleistos priešais kompiuterio ekraną, nėra toks jau prastas pasirinkimas: ramina ir akis, ir sąmonę.

Yra ir ketvirtoji galimybė, mažiausiai priklausanti nuo tavęs. Rudeninis peršalimas. Tuomet tūnoti tarp keturių sienų esi priverstas. Ir tau mažiausiai rūpi, koks ten festivalis ką tik baigėsi, koks įpusėjo, o koks dar tik artėja. Tu sergi – kultūra palauks.

Gediminas Kukta

Prasideda Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Festivalis išaugo šortus. Dešimtuosius metus jis pasitinka nauju pavadinimu. Nuo šiol tai – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis (VTTFF). Jokio painiojimo su studentiškais kino bandymais. Jokių mažybinių priesagų (trumpukai, trumpučiai, trumpuliai). Jokio pagranduko sindromo. „Trumpi, bet filmai“ – taip sako festivalis.

Tiesa, požiūrį, kad trumpo metražo kinas tėra jaunų kūrėjų žaidimų aikštelė, pakeisti ne taip paprasta. Lietuvoje – ypač. Tokiam vertinimui meškos paslaugą, žinoma, padarė ir šalyje vykstantys kiti kino festivaliai, savo programose be didesnės atrankos rodantys viską. Į vieną krūvą jie maišo ir pripažintų režisierių darbus, ir mėgėjiškus pafilmavimus su nepamatuota pretenzija vadintis kinu, ir pirmuosius studentiškus kino etiudus. Bet šį kartą ne apie tai.

Dešimtasis festivalis surinko programą, kurioje ne tik naujausi ir geriausi šių ir praėjusių metų trumpi filmai, iki šiol sėkmingai skinantys prizus tarptautiniuose kino forumuose, bet ir specialiosios anksčiau sukurtų filmų programos, kuriose trumpa kino forma atsiskleidžia kaip ribų neturinti įdomių ir drąsių eksperimentų erdvė. Pirmiausia kalbu apie išskirtinę lietuvių menininko Deimanto Narkevičiaus ir britų eksperimentinio kino ir videomeno autoriaus Johno Smitho darbų programą. Nors sovietinį palikimą, praeities sąmonę ir šiandienos savimonę bei nostalgijos formas nagrinėjanti lietuvio kūryba Vilniuje rodyta ne sykį, daliai žiūrovų, tikiu, ji bus atradimas. O struktūrinio ir naratyvinio kino idėjas jungiantys Smitho kūriniai Lietuvos kino ekranus pasieks pirmą kartą. Daugelio šalių meno galerijose ir festivaliuose demonstruoti menininko eksperimentiniai darbai atskleis kino, kaip medijos, galimybes, jėgą ir grožį.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Prarastoji upė“

 Vienas iš keistesnių vaikystės užsiėmimų būdavo kopijuoti gražius paveikslėlius iš iliustruotų knygų arba komiksų. Pasiimdavai baltą lapą, uždėdavai ant jo juodą kalkinį popierių, o ant šio – knygos puslapį su iliustracija, kurią kruopščiai apvedžiodavai pieštuku. Ant tuščio lapo nuo kalkinio popieriaus atsispausdavo neryškūs kontūrai. Tavo sąsiuvinyje puikuodavosi kad ir netobulas, tačiau kur kas geresnis piešinys nei tas, kurį būtum bandęs nupiešti pats. Tuomet likdavo pasiimti spalvotus flomasterius ir suteikti tuščioms formoms turinį – nuspalvinti jas. Kai savo triūsą didžiuodamasis nešdavai parodyti tėvams, jų klausimas paprastai būdavo: ar pats nupiešei? Džiaugsmas išgaruodavo akimirksniu – esi tik kopijuotojas.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Trečias žmogus“

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Nauja draugė“

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Sen Loranas. Stilius – tai aš“

Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus. Tuo nė per nago juodymą neabejoja Bertrand’as Bonello. Tačiau jis buvo, žinoma, dar ir žmogus. Todėl režisierius dizainerį rodo silpną, depresuotą, godų ir pasileidusį. Žodžiu, su visais paslydimais (ne tik ant podiumo). Bonello kuria portretą. Jis žino, ko reikia, kad portretas būtų spalvingas. Asmenybės neužteks. Reikia ir jos gyvenamo laiko dvasios. Viso to bus, nes jei nebūtų, tai koks čia portretas. Bet vienas interneto komentatorius taikliai pasakė: Saint-Laurent’as – ne Gandhis. Todėl dvi su puse valandos stebėti, kaip vargšas dizaineris išgyvena asmeninę ir kūrybos krizę, o finale triumfuoja ir miršta (tai atsitinka skirtinguose laikotarpiuose), labai užtrunka. Neužtruktų, jei režisieriui pavyktų sukurti įsimintiną ir žmogaus, ir laikotarpio paveikslą. Deja, didingai nepavyksta. Po seanso prisimeni tik raukšlę Gaspard’o Ullielio skruoste. O jei įtempi atmintį – dar baltus ir raudonus skaičius per visą ekraną, žyminčius svarbius dizainerio gyvenimo ir karjeros metus. Bet kurdamas kūrėjo mitą režisierius akivaizdžiai stengėsi. Taip akivaizdžiai, kad net nesmagu.

Gediminas Kukta

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Monako princesė“

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Didysis meistras“

Dešimtasis Wong Kar-wai filmas „Didysis meistras“ („The Grandmaster“, Honkongas, Kinija, 2013) panašus į vėlyvuosius režisieriaus darbus – melancholišką „Meilės laukimą“, futuristinį ir nostalgija persmelktą „2046“ bei kritikų ir žiūrovų nepalankiai sutiktas ir fiasko patyrusias priešpaskutines „Mano vaivorų naktis“. Tai itin preciziški, prisodrinti spalvų, estetiški ir plastiški kūriniai. Juose nėra – arba yra kur kas mažiau – improvizacijos, asociatyvaus montažo ir eksperimentavimo dramaturgija, kuriais pasižymėjo ankstyvieji ir, reikia pripažinti, originaliausi režisieriaus filmai „Laimingi kartu“, „Čiončingo ekspresas“, „Laukinės dienos“.