Autorius: Gediminas Kukta
Gediminas Kukta
Žanro diktatūra
Nauji filmai – „Vestuvių čempionatas“
Ispanų režisierius Danielis Sánchezas Arévalo „Vestuvių čempionate“ („La gran familia española“, Ispanija, 2013) pasakoja ne vieną kartą kituose filmuose, dažniausiai – Holivudo, matytą istoriją. Didelę gražią šeimą į vieną vietą suburia koks nors įvykis. Vestuvės, laidotuvės, jubiliejus, krikštynos – progos gali varijuoti. Kurį laiką viskas klojasi ramiai, taikiai ir pagal planą. Tačiau greitai pradeda aiškėti, kad už pavyzdingos šeimos fasado dedasi nelabai gražūs dalykai. Prasiveržia namiškių nuoskaudos, pyktis, pavydas, neapykanta, slopinti troškimai ar aistros, į dienos šviesą iškyla ilgai slėptos paslaptys ir melagystės. Šventė visiems tampa dideliu išbandymu. Sukrečiančiu terapijos seansu, po kurio nebebūna taip, kaip buvo anksčiau, arba atvirkščiai – viskas grįžta į senas, tik šiek tiek kitaip nušviestas vėžes. Tačiau svarbiausia, namiškiai (dar kartą) supranta, kad gyvenime svarbiausias dalykas – šeima. Tokią fundamentalią, bet dažnai iki saldaus sentimentalumo supaprastintą ištarmę mums bando įrodyti holivudinės romantinės komedijos.
Gediminas Kukta
Gyventi ir degti
Nauji filmai – „Violeta“
Pokario Prancūzijos provincija. Kambariu atokiame name dalijasi Violeta ir Morisas. Kad išgyventų, ji vagiliauja ir verčiasi nelegalia prekyba, jis rašo. Gyvenimas kartu yra lyg priedanga abiem: homoseksualiam Morisui, vienišai Violetai. Jie tik draugai, nors Violeta ir siekia fizinio artumo, nori būti mylima. Per vieną barnį Morisas ima rėkti, kad geriau ji rašytų: tai bus naudinga visiems. Užsispyrusi Violeta griebia užrašų knygutę, išbėga į lauką, atsisėda po medžiu ir pradeda skrebenti plunksna. Apie motiną, kuri niekada nelaikė jos už rankos. Tai bus pradžia – Violetos kūrybinio kelio ir dar didesnių kančių. Netrukus Morisas pabėgs. Likusi viena Violeta patrauks į Paryžių. Čia į jos rankas pateks Simone de Beauvoir knyga...
Gediminas Kukta
Atideginkim poeziją!
Poezijos festivaliui „TARP“ pasibaigus
Praėjusiais metais kvietęs pasinerti į miesto šamanų regėjimus, šiemet festivalis
Gediminas Kukta
Amerikos splinas
Nauji filmai – „Kazino apiplėšimas“
Absurdiški filmų pavadinimų vertimai į lietuvių kalbą, deja, jau nebestebina. Imi net abejoti, ar platintojai apskritai peržiūri filmus, ar apsiriboja tik trumpais užsienietiškais „sinopsiais“ ir „treileriais“, kurie neretai tik klaidina. Naujausią gimusio Naujojoje Zelandijoje, bet kuriančio JAV režisieriaus Andrew Dominiko juostą „Killing Them Softly“ išversti į „Kazino apiplėšimą“ (JAV, 2012) reikia nemažai kvailumo. Lietuviškai pavadinimas platintojams turbūt skamba pernelyg „švelniai“ ir nieko nepasako apie žanrą. Šių laikų eiliniam žiūrovui, nesivarginančiam skaityti nei aprašymų, nei plačiau pasidomėti filmu prieš einant į kino teatrą, pavadinimas turi būti suprantamas, sufleruoti „pagrindinę mintį“, kitaip sakant – tiesmukas. O jei taip nesinorėjo to poetiško pavadinimo, tiesą sakant, apie filmą ir jo atmosferą pasakančio daug daugiau nei naujai sugalvotasis, kodėl netiko „Kogano sandėris“? Juk taip vadinamas amerikiečių rašytojo, advokato ir žurnalisto George’o V. Higginso romanas, pagal kurį filmas ir sukurtas. Logiškas paaiškinimas, matyt, vienintelis: savo tiksline auditorija platinimo kompanijos laiko paauglius, „Oušeno“ trilogijos ir panašių veiksmo filmų gerbėjus. Tokiems reikia lengvo masalo. Tačiau šiuo atveju ir jie apgaunami
Gediminas Kukta
Kinematografinis Mindaugo trienalės „anabasis”
Prieš dvi savaites pasibaigusi 11-oji Baltijos tarptautinio meno trienalė, šiais metais pavadinta Mindaugo vardu, dėmesį skyrė ne tik performanso menui, bet ir kinui. Buvo parodyta 8 filmų programa „Cinema of the Self“, kurios centre, kaip teigė organizatoriai, – asmenybės, savasties, tapatybės ir savęs kūrimo temos. Filmai buvo rodomi per trienalę duris žiūrovams atvėrusioje ŠMC kino salėje. Ji, tikėkimės, taps svetinga erdve filmams, mūsų kino festivalius aplenkiantiems dėl „nežiūroviškų“ temų, sudėtingesnės formos ieškojimų ar tarpdiscipliniškumo. Tokie darbai kino festivaliuose dažnai rodomi specialiose paralelinėse programose, kur susikerta kino, parodų, performansų, instaliacijų, videomeno ribos. Kur žiūrovas nebūtinai kviečiamas į salės tamsą, kad „išgyventų“ kiną.
Nuo pilnametražių iki vos penkiolikos minučių darbų, nuo dokumentikos iki hiperfikcijos, nuo subjektyvios žiūros iki nešališko žvilgsnio, nuo dabarties akimirkos fiksavimo iki nostalgiškų found footage vaizdų – tokia buvo programa. Jos pavadinimas sufleruoja asmeniškumą, tad ir mano įspūdžiai bus gana subjektyvūs ir fragmentiški. Nepretenduoju į visų filmų analizę ir apibendrinimus. Sustosiu prie filmų, kurie vis dar nepasimiršta (nebūtinai gerąja prasme).
