Autorius: Gediminas Kukta
Gediminas Kukta
Tarp normos ir nukrypimo: filmai, kurie klausia
Artėja 11-asis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis
Išmaniųjų telefonų, „Facebook“, „Instagram“ ir „Snapchat“ laikais bet koks nufilmuotas vaizdas tapo savaime suprantamas. Jis mums nebekelia klausimų apie reprezentaciją. Vis mažiau vargina vaizdo ir realybės santykio apmąstymais. Net kameros atrodo jaukesnės – jas į save ir kitus atsukame beveik kasdien.
Šiandien, kad taptum režisieriumi, užtenka turėti mobilųjį telefoną, vaizdą apdorojančias programėles ir šiek tiek įžūlumo. Pastarasis tam, kad prasiskintum kelią pro interneto šabakštynus ir surastum savo auditoriją. Jei ši pasirodys per maža, padės specialieji tarptautiniai kino festivaliai, kurie rodo tik išmaniaisiais telefonais kurtus filmus arba tokiems filmams skiria atskiras programas. Jei pasiseks, gausi dėmesio. Jei dar labiau pasiseks, – laimėsi pinigų protingesniam telefonui.
Ši mūsų realybė kaip niekada komplikuoja tai, ką vis dar vadiname kinu. Ką jau kalbėti apie vadinamąsias mažąsias kino formas – trumpametražius filmus. Pastarieji dėl begalinės vaizdų griūties, man rodos, dabar kaip niekad kompromituojami ir sulaukia nepelnyto skepticizmo.
Gediminas Kukta
Nekaltos imitacijos
Trumpos kino recenzijos
Nostalgija – pavojingas dalykas. Ji prarijo amerikietį Damieną Chazelle’ą. Jam to net nežinant, nes, duodu ranką nukirsti, režisierius tikėjosi, jog kuria „naująją klasiką“ (taip „Kalifornijos svajas“ jau spėjo pavadinti ne vienas užsienio kino kritikas). Kuria originalų hommage, kuris dvelkia nostalgija tam, ko mes, pragmatiškoji šiuolaikinė karta, neva nebevertiname. Ką ten nevertiname! Mes gi net nebežinome, kas tas klasikinis miuziklas, klasikinis džiazas, pagaliau – klasikiniai jausmai.
Tačiau bekurdamas Chazelle’as ėmė ir prisitrynė pūslių. Kruopščiai išdailino estetiką, rinko spalvas ir faktūras, sustatė šokių numerius, citavo daug 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio filmų, tačiau nuo savęs taip nieko ir nepridėjo. Todėl miuziklas su moterų ir vyrų numylėtiniu Ryanu Goslingu bei Emma Stone (už ką jai „Volpi“ taurė Venecijoje?) labiausiai (nu)stebins tuos, kuriems kino istorija prasideda kažkur 1990-aisiais ir kurie šiandien kine ieško kažko gražaus, estetiškai paveikaus ir kvapą gniaužiančio. Kažko, apie ką išėję iš salės galėtų pasakyti, man rodos, dabartinę jaunąją kartą bene geriausiai apibūdinantį žodį – vau!
Gediminas Kukta
Vienu sakiniu: švęsk šeimą
Trumposios kino recenzijos
Pamenu, pykau, kad britas Davidas Yates’as paskutines „Hario Poterio“ dalis pavertė eiline prėska juoda koše, kurią vieni pateisino tuo, jog, suprask, Haris bręsta, todėl ir filmai turi darytis rimtesni, tamsesni, su daugiau siaubo elementų, labiau „suaugėliški“, bet šiaip ar taip, aišku viena – su šiuo režisieriumi pasikeitė poteriados estetika, kurią jis ir toliau sėkmingai daugina mažojo burtininko priešistorėje „Fantastiniai gyvūnai...“, – pasakoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kurioje gėriui atstovauja iš Stepheno Hawkingo vaidmens vis dar neišsivaduojantis Eddie Redmayne’as su palyda, o blogiui – Colinas Farrellas, nelabai susigaudantis, kaip jis čia atsidūrė ir pagal kokias taisykles reikia žaisti, taip pat kylanti žvaigždė Ezra Milleris, apie kurio kevinišką žvilgsnį, tikiu, dar bus progų pakalbėti ir ateityje.
Gediminas Kukta
Išteisinti negalima nuteisti
„Scanoramos“ premjeros
„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.
Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.
Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.
Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.
Gediminas Kukta
Patogios recenzijos
Dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ įspūdžiai
Važiuodamas iš kino teatro autobusu namo, stebėjau, kaip šalia stovinti mergina atstūmė vaikino jai ištiestą išmaniojo telefono ekraną ir vos sulaikydama žiovulį vangiai atsiduso: „Per ilgas tas straipsnis, neskaitysiu.“ Tą pačią minutę apsisprendžiau – apie „Nepatogų kiną“ rašysiu patogias, vieno sakinio recenzijas.
Gediminas Kukta
Tie, kurių nėra
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui (VDFF) pasibaigus
Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.
Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.
Gediminas Kukta
Almodóvaras toks, koks yra
Nauji filmai – „Chuljeta“
Žiūrėti naujausią Pedro Almodóvaro filmą „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, 2016) – tai lyg susitikti su senu draugu po ilgų nesimatymo metų. Jo veido bruožai tie patys, tačiau į kaktą įsirėžusi kažin kokia mąslumo raukšlė, o lūpų kampučius, kuriuose anksčiau plevendavo šypsenėlė, virpina nuovargio nervas. Kalba jo lyg ir nepasikeitusi, tačiau po kurio laiko ausis pagauna liūdesio ir melancholijos gaidą. Ji išduoda, kad per tuos nebendravimo metus draugas išgyveno ne patį laimingiausią savo gyvenimo etapą. Tapo tylesnis, ramesnis, dar labiau susitaikęs su pasauliu.
O kai pokalbis įpusėja ir po truputį pradeda sugrįžti senos draugystės skonis, supranti svarbiausią dalyką – draugas prarado humoro jausmą, dėl kurio šitiek metų jį mylėjai ir vertinai. Tačiau argi nesakoma, kad po laikotarpio, kai daug juokeisi (paskutinis režisieriaus filmas „Aš tokia susijaudinusi“), ateina liūdesio ir ašarų metas. Panašu, jog kurdamas „Chuljetą“ Almodóvaras norėjo sugrįžti prie žanro, kurį pažįsta geriausiai, – melodramos. Grynos, jausmingos ir pilnos sentimentalumo, kurį, juk žinome, jis visuomet sugeba kilstelėti virš banalumo, į tikrojo meno šviesą.
Gediminas Kukta
Žiūroviški jausmų žemėlapiai
Nauji filmai – „Mustangės“ ir „Trumanas“
Čikagos, Glazgo, Melburno, Sevilijos, Stokholmo, Tesalonikų ir Valjadolido kino festivaliuose turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“ („Mustang“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, 2015) laimėjo žiūrovų simpatijų prizus. Šalia šių apdovanojimų per praėjusius metus ir šių metų pradžią filmas susišlavė dar daugiau nei 20 kino apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Tarp jų – ir „Oskaro“. Filmas tapo festivalių favoritu. Jis buvo laukiamas, apie jį kalbėta, auditorija jį puikiai sutiko.
Simpatijų prizus laimintys filmai mane visada verčia svarstyti – kas juose yra tokio, kas jaudina auditoriją? Kas yra tas universalus elementas, su kuriuo tapatinamasi? Apskritai, ar festivalių žiūrimiausiuose filmuose įmanoma rasti kokių nors bendrų vardiklių? Manau, taip.
Tokie kūriniai žiūrovams nesiūlo pernelyg daug mąstyti. Už juos tai padaro pats kūrėjas. O žiūrovas dažnai gauna kiek supaprastintą realybės versiją, kurioje jau aiškiai nubrėžtas savotiškas „jausmų žemėlapis“, kuris aiškiai, minučių tikslumu nurodo, kaip publika turėtų pasijusti vienu ar kitu metu – kur susigraudinti, kur nusijuokti, kur piktintis. Tokiame žemėlapyje dažnai aiškiai atskirta, kas yra balta, o kas – juoda. Žiūrovui turi būti lengva orientuotis, jo neapsunkina kažin kokia „pilka“ spalva.
Gediminas Kukta
Blogas mokinys
Nauji filmai – „Kieti bičai“
Los Andželas, kaip, beje, ir Niujorkas ar Las Vegasas, per visą kino istoriją „užsiaugino“ savo herojus ir antiherojus, atpažįstamas situacijas ir mitus. Keisti nusikaltimai, juos narpliojantys privatūs detektyvai, pornografijos verslas, legendomis apipinta tamsioji Holivudo pusė, spalvingi vakarėliai (dažniausiai dideliame name ant kalvos, su lauko baseinu ir milijoninio miesto šviesų panorama), narkotikai, policininkai ir korumpuotos valdžios viršūnėlės.
Šis nuodėmių miestui būdingas temų, motyvų ir jau vizualinėmis klišėmis tapusių vaizdų kondensatas atsikartoja ir „Kietuose bičuose“ („The Nice Guys“, JAV, 2016). 8-ąjį dešimtmetį stilizuojanti istorija apie smulkius reikaliukus už pinigus tvarkantį Džeksoną (Russell Crowe) ir nevykėlį privatų detektyvą Holandą (Ryan Gosling), kurių keliai susitinka abiem pradėjus domėtis viena keistomis aplinkybėmis dingusia mergina Amelija, tiesiog sprogsta nuo to, ką apie Los Andželą žinome, girdėjome ir matėme kine.
Panašu, kad prieš imdamasis kurti filmą amerikiečių režisierius Shane’as Blackas dar kartą pažiūrėjo begalę trilerių ir dramų, kur veiksmas vyksta Holivudo kalvų papėdėje. Pažiūrėjo ir išmoko atmintinai. Pagirtina – kino istoriją išmanyti reikia. Tačiau geras mokinys yra tas, kuris ne aklai pakartoja mokytojų mintis, bet jas interpretuoja, jomis abejoja ir galiausiai imasi kurti savo viziją. Kaip supratote, Blackas nėra geras mokinys.
Gediminas Kukta
Kas įvyko 2015 metų liepos 20 dieną Vilniuje?
Pokalbis su Deimantu Narkevičiumi
„Tai buvo nepagarbos menui, dailės istorijai – nors ir nepatogiai – apraiška.“ Taip apie Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą sako menininkas, Nacionalinės premijos laureatas Deimantas Narkevičius. Šį procesą kūrėjas užfiksavo naujame savo darbe „20.07.2015“. Pirmą kartą – 3D formatu.
Gegužės pradžioje filmas buvo pristatytas Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje – seniausiame ir prestižiškiausiame mažųjų kino formų festivalyje pasaulyje. Ten „20.07.2015“ įvertintas Specialiuoju žiuri paminėjimu.
