Kinas
„Betmenas“ („The Batman“), rež. Matt Reeves, JAV
Būkim teisingi. Tai, ką su Betmenu nuveikė Christopheris Nolanas, buvo išties revoliucinga, o vėliau buvo tik bandymai tą pakartoti ar savaip pratęsti. Turiu omeny – dabar dauguma režisierių, kurie imasi istorijų apie superherojus, nori, kad šie būtų ne šiaip komiksiniai kovotojai už gėrį (pasiilgau Timo Burtono Betmeno), bet dar ir išgyventų gilias psichologines dramas, o pasaulis, kuriame jie veiktų, būtų toks tamsus ir žiaurus, kad tėvams vestis vaikus į tokius filmus taptų nebeįmanoma, jei nenori sužaloti jų psichikos.
Akivaizdu, kad Nolano trilogija („Betmenas: pradžia“, „Tamsos riteris“, „Tamsos riterio sugrįžimas“) šio superherojaus istoriją, jei taip galima pasakyti, sužmogino. Parodė, kad po šikšnosparnio kauke ir juodu apsiaustu slypi ne tiesiog keršto ir teisingumo mašina, bet vaikystės traumą patyręs ir su ja tvarkytis bandantis žmogus. Naujiems laikams reikėjo naujo Betmeno. Tą puikiai suprato ir su jėga įgyvendino Nolanas. O štai Matto Reeveso „Betmenas“, kad ir koks vizualiai pritrenkiantis atrodytų, turinio prasme niekur toliau nepasistūmėja. Jis ima Nolano formulę, įlieja į ją daugiau juodumo, pykčio ir lietaus, o tada viską ištęsia iki trijų valandų.
Tiesa, vienas netikėtas siužeto posūkis yra. Bet kadangi apie jį jau buvo galima perskaityti sinopsyje, nenusidėsiu atskleisdamas. Pasirodo, blogio šaknys Gotamo mieste glūdi ne kur kitur, o paties Briuso Veino-Betmeno (Robert Pattinson) šeimos praeityje: superherojaus tėvas, kurį šis visą gyvenimą idealizavo, yra susitepęs. Taigi Betmenas stoja į kovą ne tik su priešais išorėje, bet ir su demonais savo viduje. Tą jau matėme pas Nolaną, bet Reevesas, sakytume, leidžiasi kiek giliau. Tirština spalvas.
Tik tos spalvos tokios niūrios, kad žiūrėdamas naująjį „Betmeną“ visą laiką mąsčiau, kur yra ta riba, kurią komiksų ekranizuotojai pasiekę sakys: viskas, toliau jau nebe mūsų teritorija, palikim ją psichologinių trilerių ar siaubo filmų kūrėjams. Kada jau bus per tamsu, per žiauru ir pernelyg beviltiška?
„Spencer“, rež. Pablo Larraín, D. Britanija, Vokietija, JAV, Čilė
Tai dar vienas Čilės režisieriaus biografinis filmas apie stiprią XX a. moterį – dievaitę. Pirmasis „Žaklina“ („Jackie“, 2016) pasakojo apie Jacqueline Kennedy pirmąsias dienas po vyro nužudymo, o naujasis rodo Dianos Frances Spencer, arba kitaip princesės Dianos (Kristen Stewart), tris Kalėdų švenčių dienas sužinojus apie princo Charleso (Jack Farthing) neištikimybę.
Abiejuose – emociškai sudėtingi moterų gyvenimo etapai. Abiejuose – kamerinė erdvė, Baltieji rūmai ir Sandringamo rūmai Norfolko grafystėje. Abiejuose – fragmentuotas pasakojimas, kuris, panašu, turi atliepti suaižėjusią herojų sąmonę, bet dėl tokio sprendimo nukenčia tai, ką pavadintume įsijautimu į istoriją ir jos išgyvenimu. Abiejuose – niuansuota, bet vietomis kiek per teatrališka vaidyba.
Tačiau labiausiai naujajame filme erzino netgi ne tai, o metaforos, kurias Larraínas pasitelkė. Jos man pasirodė per akivaizdžios ir per tiesmukos. Rūmai, į kuriuos renkasi karališkoji šeima, nuo pradžių rodomi kaip karo laukas, o vėliau tampa princesės Dianos narvu su užsiūtomis užuolaidomis ir vieline tvora. Baidyklė, kurią Diana pamato važiuodama į rūmus ir kuri aprengta sena jos tėvo striuke, ne tik tampa idiliškos praeities, į kurią ji vis nori sugrįžti, bet ir kiek prikišama jos dabartinės vietos karališkojoje šeimoje metafora. O tiesioginis Dianos sugretinimas su Ana Bolein, antrąja karaliaus Henriko VIII žmona ir pirmąja Anglijos istorijoje nukirsdinta karaliene, apskritai visą istoriją stumteli į antrarūšės kostiuminės dramos pusę.
Šį lengvai perskaitomą metaforinį pasakojimą gali išteisinti nebent pradinis titras: pasakėčia, įkvėpta tikros tragedijos. Ne pasaka, ne legenda, bet pasakėčia. O šis žanras, kaip žinome, nepasižymi sudėtinga simbolika, turi aiškų alegorinį pamatą ir finalinį moralą. Koks „Spencer“ moralas? Jis galėtų skambėti taip: klausyk savo širdies ir tavęs niekas negalės įsprausti į rėmus.
