Autorius: Gediminas Kukta

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

„Ikaras. Mieteko Košo legenda“ („Ikar. Legenda Mietka Kosza“), rež. Maciej Pieprzyca, Lenkija

Kadangi tai biografinis filmas apie garsų muzikantą, galime numanyti, kad jame bus epizodų iš vaikystės, matysime pirmuosius koncertus ankštuose baruose vos keliems klausytojams, tada stebėsime bandymus prasimušti į didžiąją sceną, atsiras sandorį siūlantys geradarys, vėliau ateis pripažinimas, sėkmė, moterų dėmesys, galiausiai išvysime ritimąsi žemyn ir, jeigu menininko gyvenimas baigėsi tragiškai, lemtingą finalą. Pabaigoje, žinoma, juodas fonas su faktais.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Antebellum: išrinktoji“

Internautai piktinasi, kad režisieriai žadėjo siaubą (net ant plakato buvo užrašyta), bet ekrane – nieko panašaus. Neišsipildę žiūrovų lūkesčiai, žinoma, nesmagus dalykas, bet dar nesmagiau, kad mažai kam užkliuvo paviršutiniškas kūrėjų požiūris į rasizmo temą, o dar tiksliau – primityvios paralelės tarp JAV praeities ir dabarties. Ir būtent tai – tikrasis su šiuo filmu susijęs siaubas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

 

„Šarlis Aznavūras“ („Le regard de Charles“), rež. Marc di Domenico, Charles Aznavour, Prancūzija

Tai nėra vienas iš tų dokumenių filmų apie garsias asmenybes, kuriuos įdomu žiūrėti nebent tik ištikimiems tų asmenybių gerbėjams. Nors dainininką ir aktorių Charles’į Aznavourą geriausiai žinau iš François Truffaut juostos „Šaukite į pianistą“ (1960), o galvoje skamba tik daina „Emmenez-moi“, tai nesutrukdė žiūrint į ekraną jausti kažką panašaus į malonumą. 

Gediminas Kukta

70-osios Berlinalės dienoraštis

Filmų daug, laiko rašyti mažai, todėl norisi stabtelti tik prie tų, kurie iš tiesų patiko arba sukėlė minčių. Vienas tokių – Lietuvoje nemažai gerbėjų turinčio vokiečio Christiano Petzoldo „Undinė“ („Undine“) iš konkursinės programos.

Prieš dvejus metus „Tranzite“ režisierius Antrojo pasaulinio karo laiku parašytą Annos Seghers romano siužetą perkėlė į šių dienų Marselį, o naujajame filme graikų mitologijos įkvėptas legendas apie undines interpretuoja dabarties Berlyne.

Gediminas Kukta

70-osios Berlinalės dienoraštis

Šiemet Berlinalei – 70. Nauji vadovai, naujos programos, sumažėjęs filmų skaičius, dėl paaiškėjusios nacistinės pirmojo festivalio vadovo Alfredo Bauerio praeities panaikintas jo vardu pavadintas apdovanojimas, teiktas už kine atveriamas naujas perspektyvas: štai ir atvėrė. Dėl inertiškumo ir senamadiškumo pelnytai kritikuotas festivalis pasitinka naujovėmis. Ar lūkesčiai bus pateisinti, parodys ateinančios dienos. 

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

„Nuostabi epocha“ („La Belle Époque“), rež. Nicolas Bedos, Prancūzija

Kiekvienas esame pasvajoję bent dienai nusikelti į praeitį. Pažiūrėti, kaip gyveno antikos žmonės, patirti Liudviko XIV dvaro didybę, žvilgtelėti į Viktorijos laikų Angliją ar, pavyzdžiui, pavaikščioti tarpukario Kauno gatvėmis. Ką jau ten – užtektų grįžti į vaikystę ir dar kartą išgyventi gražiausias jos akimirkas.

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Daktaras Miegas“

Tai ne šiaip kokio filmo, o „Švytėjimo“ (1980), pelnytai geriausiu siaubo filmu kino istorijoje tituluojamo kūrinio, tęsinys. Šis faktas įpareigoja. Netgi, sakyčiau, gąsdina.

Bet tik ne Mike’ą Flanaganą. Šis režisierius, patirties įgavęs televizijoje ir vėliau sukūręs kelis siaubo filmus, kurių vien pavadinimai – „Ouija: blogio pradas“, „Sapnų demonai“, „Okulus“ –atsiduoda nuobodžiais šviesotamsos efektais ir kvailais krūpčiojimais kino salės kėdėje, užduoties perkelti į ekraną 2016-aisiais pasirodžiusį Stepheno Kingo „Švytėjimo“ tęsinį imasi stulbinamai drąsiai. Ir tai puiku: kūrėjai turi visišką teisę kurti tęsinius, net jei šie retai kada būna geri.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

„Džokeris“ („Joker“), rež. Todd Phillips, Kanada, JAV

Rugsėjį „Džokeris“ laimėjo garbingiausią Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ – ir jį iškart apgaubė prieštaringo kūrinio aura.

Gediminas Kukta

„Daryk, ką moki geriausiai, Džonai“, – vienoje scenoje sako bosas. „Ką?“ – akmeniniu veidu perklausia Keanu Reeveso Vikas, lyg prieš tai dviejose dalyse nebūtų daręs vis to paties – žudęs. „Medžiok“, –atsako bosas, ir po kelių minučių Džonas Vikas ant žemės pakloja du autobusus nuo galvos iki kojų ginkluotų karių. Kliaudamasis tik pistoletu ir raumenimis. Sunku nesijuokti. 

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

1872 m. profesorius Jamesas Murray’us (Melas Gibsonas) ėmėsi ambicingo projekto – parengti Oksfordo anglų kalbos žodyną. Sizifišką darbą turėjo palengvinti angliškai kalbantys piliečiai, kurių paprašyta siųsti profesoriui žodžius bei nurodyti šaltinį, iš kur jie buvo paimti. Vieną dieną mokslininkas sulaukė net dešimties tūkstančių žodžių su išsamiais paaiškinimais ir citatomis iš JAV karo veterano daktaro W.C. Minoro (Sean Penn), tuo metu pamišėlių namuose kalėjusio žudiko. Tiesa, šio fakto profesorius iš pradžių nežinojo, priešingai nei mes, žiūrovai. Su Minoru susipažįstame nuo pirmųjų kadrų, kai vyras per klaidą nužudo žmogų, teisme yra paskelbiamas nepakaltinamu ir išsiunčiamas, trumpai tariant, į beprotnamį.