Kinas
Prieš pat karantiną kino teatruose dar spėjau pamatyti du repertuarinius ir kelis „Scanoramos“ filmus. Apie pastaruosius (tiesa, vieną žiūrėtą jau virtualioje kino festivalio salėje) – po sakinį.
„Raganos“ („The Witches“), rež. Robert Zemeckis, JAV, Meksika, Kanada
Pritaikykime lyginamąjį metodą. Šiandien jau vaikų kino klasika tapusiose brito Nicolaso Roego „Raganose“ (1990) veiksmas vyksta Anglijoje, o naujoje versijoje nusikeliame į XX a. 7-ojo dešimtmečio Alabamą. Senojoje versijoje pagrindinis herojus berniukas yra baltaodis, o dabar tiek jis, tiek jo močiutė (Octavia Spencer) – juodaodžiai. Ankstesniame filme įvairios kūniškos raganų tranformacijos buvo kuriamos rankomis, grimas net nominuotas BAFTA apdovanojimui, o dabar neapsieita be kompiuterio. Anksčiau dar galėjai jausti kūrėjų išmonę, o dabar – tik norą patikti, stebinti, apžavėti.
Ką toks palyginimas duoda? Padeda suprasti pasikeitusius kino gamybos procesus, kino technologijų raidą ir kontekstą, į kurį ateina naujasis filmas. Žinoma, nemačiusiems Roego filmo tokie palyginimai – bala nematė, o jaunieji žiūrovai, ko gero, apskritai nesusimąstys, kad specialieji efektai kadaise buvo kuriami ne pelės klavišo paspaudimu, bet žirklėmis, klijais, dažais, dar kažkuo.
Aišku, Zemeckį galima tik pagirti už tai, kad savo filme jis siekia įvairovės (diversity), kurios stoka Holivudą kompromitavo ne vienus metus, bei už tai, kad filme turi ką veikti net tėveliai, pavyzdžiui, tam tikras scenas galintys suprasti ir kaip komentarą apie juodaodžių segregaciją to meto pietinėse valstijose.
Tačiau apmaudu viena: amerikietis perskaitė tik pirmąjį vaikų rašytojo Roaldo Dahlo knygos „Raganos“, pagal kurią abu filmai ir sukurti, lygmenį. Kitaip tariant, akcentavo tik magiją, fantazijas, visokius iš raganų ausų rūkstančius violetinius dūmelius, atsiknojusius žandikaulius, ištįsusias galūnes, plikas galvas. Sproginėjimus, virtimus ir dužimus. Vyriausiąją raganą vaidinančios Anne Hathaway urzgimus ir slavišką akcentą.
Prie gilesnės knygos ištarmės taip ir neprisikasta. O be gyvenimiškų pamokų (nepainioti su didaktika), man regis, neįmanoma jokia gera literatūra ir kinas vaikams. Juk knygoje, be linksmų raganysčių, Dahlui buvo svarbu prabilti ir apie vaiko ryšį su tėvais arba jo nebuvimą. Todėl istorijoje ir veikia herojus našlaitis, vėliau susipažįstantis su berniuku, kurio kiekvieną žingsnį, priešingai, tėvai kontroliuoja. Ne todėl, kad sūnus jiems nuoširdžiai rūpėtų, bet kad įtilptų į „pavyzdingo vaiko“ rėmą. Todėl šiam berniukui pavirtus peliuku tėvai jo kaipmat atsisako, nes niekada ir nemylėjo. O štai pagrindinio herojaus močiutė, šiam pavirtus graužiku, anūką ir toliau globoja. Nesvarbu, kad šis su uodega.
Štai tokių paprastų, bet prasmingų minčių apie meilę, empatiją, galiausiai – apie draugystę naujosiose „Raganose“ man ir pritrūko. Penkios IMDb žvaigždutės rodo, kad turbūt ne man vienam.
„Persų kalbos pamokos“ („Persian Lessons“), rež. Vadim Perelman, Rusija, Vokietija, Baltarusija
Kai įžanginiame juodame fone pamatai gamybos kampanijos pavadinimą „Belarusfilm“, o paskui eilę slaviškų kūrybinės komandos pavardžių, sunku į filmo pradžioje rodomą peizažą – spygliuočių mišką – žiūrėti kaip į 1942-ųjų Prancūziją, o ne kaip į Baltarusiją, kurioje ši istorinė drama ir buvo gaminama (ne kuriama).
Dar sunkiau nuraminti savo mintis matant, kaip būrys į koncentracijos stovyklą atvežtų žydų bėginėja su ryšuliais dešinėn kairėn, o tau prieš akis – vis tiek tik tuntas statistų, kuriems aktorių atrankos komanda sumokėjo maksimum po 50 eurų. Štai toks tas europietišką kiną apėmusios koprodukcijos žavesys ir skurdas.
Bet šalin skepsį. Pasakojama istorija – išties įdomi, o žinant, kad dar ir „įkvėpta tikrų įvykių“, lieka tik konstatuoti, jog kinui į gyvenimo scenarijus nėra ko lygiuotis.
1942-ieji, Prancūzija. Belgų kilmės žydą Žilį, sprunkantį į Šveicariją, sučiumpa naciai. Jam gresia egzekucija, tačiau paskutinę minutę vaikinas išsigelbėja apsimesdamas persu iš Irano. Atokvėpio minutė trunka vos kelias akimirkas, nes, patekęs į koncentracijos stovyklą, Žilis turi mokyti farsi kalbos nacių pareigūną – stovyklos virtuvės šefą Klausą, kuris svajoja po karo atidaryti restoraną Teherane. Bet kaip išmokyti kalbos, kurios pats nemoki?
Štai čia ir glūdi visa filmo įtampa ir drama, kurią talentingai atskleidžia du geri aktoriai – argentinietis Nahuelis Pérezas Biscayartas („120 dūžių per minutę“) ir europietiško kino žvaigždė Larsas Eidingeris, kurio ryškiausiems vaidmenims išvardinti neužtektų ir geros pastraipos. Būtent jų susitikimus prieblandoje skendinčiame kabinete stebėti ir įdomiausia, o visi antraplaniai aktoriai, nors ir atlieka pasakojimui reikšmingas funkcijas, taip ir lieka tik vardais scenarijaus lapuose.
Juk negali nuoširdžiai nesijaudinti, kai Žilis turi ne tik išgalvoti savąją kalbą, bet ir kiekvieną pamoką atsiminti vis daugiau jos žodžių. Juk negali nesulaikyti kvapo, kai sumanęs savąją žodžių sudarymo sistemą Žilis vieną kartą ima ir suklysta. Arba kai į stovyklą atvežamas persų kilmės britas, atrodytų, dar kelios akimirkos, ir demaskuosiantis apsimetėlį. Istorija priverčia būti įsitraukusiam ir nenurimti. Nesvarbu, jei puikiai supranti, kada ir kaip spaudomi emociniai mygtukai.
Ir vis dėlto – tai ne tik žydo Žilio, bet ir nacio Klauso drama. Tiesa, režisieriaus praskleista tik vos vos. Kai pamokoms įpusėjus Klausas ima deklamuoti, jo manymu, farsi kalba parašytus savo kūrybos eilėraščius apie debesis, o vėliau prabyla apie skurdžią vaikystę ir nuolat kentėtą badą, prieš akis atsiveria ne tik blogio įsikūnijimas, bet ir nelaimingas suluošintos dvasios žmogus, kokių tarp SS karininkų buvo šimtai, nes tik tokius sistema apdairiai ir rinkdavosi. Dėl šių jautrių atsivėrimo minučių gali atleisti ir visą butaforiją, nuo kurios kenčia kas antras istorinis filmas.
„Scanorama“: vienu sakiniu
„Prakaituok!“, rež. Magnus von Horn
Po gana užsitęsusios ir nuobodžios filmo ekspozicijos, per kurią pristatoma pagrindinė herojė (fitneso influencerė), jos gyvenamoji aplinka bei kasdienybė, režisierius, rodės, taip ir liks tik moralistas, kuriam socialinės medijos tėra tuštybė ir veidmainystė, tačiau vėliau, laimė, jis ima žvelgti šiek tiek plačiau (nebūtinai giliau) ir bando suprasti, kur slypi herojės troškimo būti tobulai priežastys (epizodas su šeima): štai šis ir dar keli dramaturgiškai apgalvoti epizodai ir ištraukia filmą iš „vienos minties“, o heroję leidžia pamatyti visai kitoje šviesoje.
„Enfant Terrible“, rež. Oskar Roehler
Sprendimas istoriją apie vieną garsiausių Naujojo vokiečių kino režisierių Rainerį Wernerį Fassbinderį papasakoti tarp jokio sąlyčio su realybe neturinčių teatro dekoracijų, kur durys ir langai nupaišyti juodais dažais, o į herojų veidus plieskia prožektoriai, atrodo reikšmingas ne tik formaliai, nes intertekstiškai nurodo į paskutinę, tokią pat teatrališką, enfant terrible kino fantaziją „Kerelis“ („Querelle“, 1982), bet ir turinio atžvilgiu, nes verčia galvoti apie šio režisieriaus gyvenimą kaip vieną didelę sceną, juk per 37 karjeros metus nufilmavus daugiau nei 40 filmų tikriausiai kitaip ir būti negali: viskas yra teatras, viskas yra kino aikštelė.
„Pradžia“, rež. Dea Kulumbegashvili
Iki šiol bandau sau atsakyti į klausimą, ar ši debiutinė kartvelų režisierės drama yra išties intelektualus ir išskirtinis autorinis kinas, ar vis dėlto šiuolaikinių kino madų – tiek tematinių (religija vs tikėjimas, smurtas, susvetimėjimas), tiek formalių (statiški kadrai, objektyvi kamera, garso sprendimai) – vaikymasis, nors galbūt yra ir trečias kelias, kuris kuriamą pasaulį ir kino kalbą paaiškintų kokiomis nors įtakomis ar prasmingu linktelėjimu, pavyzdžiui, Michaeliui Haneke’i (užsienio kritikai iškart suskubo imtis panašių lyginimų) arba meksikiečiui Carlosui Reygadasui, kurio šešėlis šmėkšteli į metafizinį lygmenį išvedančiame finale, o pavardė – titruose, prie filmo prodiuserių.
„Nelaimė būti gimusiam“, rež. Sandra Wollner
„Kontroversiška“ ši egzistencinė sci-fi drama gali būti tiems, kurie ištvėrė tik pirmąją jos pusę, arba tiems, kurie apskritai mėgsta pirmiausia viskuo piktintis, o tik paskui (geriausiu atveju) pagalvoti, nors, negaliu neigti, scenos, kai suaugęs vyras maudosi baseine su vienuolikmete androide Eli, dalijasi su ja lova bei rengia ją suknelėmis, išties gali provokuoti ir kelti jau paties kūrinio ribas peržengiančius etinius ir moralinius klausimus, bet kai filmas persirita į antrąją pusę, tampa akivaizdu, kad austrų režisierė mums nori papasakoti kur kas daugiau nei tik lolitišką istoriją: apie sudėtingesnį, nei mums gali pasirodyti, technologijų santykį su mūsų sąmone, pasąmone ir atmintimi, apie vaiduoklišką vienatvę ir apie šilumos siekį – kol kas tai vienas įsimintinesnių „Scanoramos“ filmų.
