Dailė
Lietuvos dailės muziejaus, kuris ne taip seniai tapo Lietuvos nacionaliniu dailės muziejumi, padalinyje prie Vilnelės ir Neries santakos (Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje) veikia paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, kurią savo vaikui anonsavau kaip „einam pažiūrėti lobių“. Iškart sutiko ir nenusivylė. Muziejaus rimtis kaip kontrastas iš karantino išsiplėšusioms parko minioms sukaustė paslaptimi, mus pasitiko kariškiai. Galima buvo pasijusti it pasienyje, tik pareigūnai pasirodė šventiškai malonūs. Nors jų akys šypsojosi, vis tiek visus vertė pasitempti. Iš svilinančio sekmadienio pakliuvome į tamsą, kur atskiruose langeliuose žėri auksas. Monumentalaus stoto vyras įnirtingai telefonu fotografavo eksponatus, jam nesisekė slėpti jaudulio. Žvilgtelėjau į kariškius, ar šiems nekyla įtarimų kaip man. Norėjau pasakyti, kad kokybiškų nuotraukų ir dar su išsamesniais aprašymais yra muziejaus tinklalapyje, bet supratau, kad vyriškis tokiu būdu „žiūri“, kad tai yra susiję su beviltiška pastanga suturėti laiką ir atmintį, kuri amžiais susideda su naujais dirgikliais.
Galiu patvirtinti, kad atsidūrus priešais kelių tūkstančių metų senumo žmogaus rankų darbą šiurpas nueina. Vienodai paveikia tai, kad jį supranti, ir kartu nė velnio nesupranti. Istorikų pasakojimai, radimo faktai, kapo išdėstymas, ir net žinia, kad papuošalas buvo aukšto rango moters su nukirstomis plaštakomis kape, jokio tikrumo nesuteikia. Tūkstančiai metų reiškia tokią pat paklaidą. Užtai vaizduotei žynio lazdos antgalis su visa kosmologija, delfinas krištolo kūnu, skulptūrėlės, reikšmių ir karatų sodrūs papuošalai yra lobių skrynia. Vaizdai liejasi tolyn ir platyn kaip sapne.
Paroda ne tokia ir didelė, nors psichologiškai atrodė, kad bus daug didesnė, nes atidaryme dalyvavo visas politinis korpusas, projektui vadovavo pats muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, o parodos pavadinimas aprėpia daug amžių ir kultūrų. Tačiau šimtais metų trukusias civilizacijas pristato vos po kelis eksponatus, Maidaną – pora (skydas ir šalmas), jei neklystu. Ir visgi apimtis lygiai tokia, kokios reikia, kad įsimintum kiekvieną eksponatą, kad nuo kiekvieno spėtų išsivynioti vaizduotės kurstoma istorija. Bendras pasakojimas primena, kad pasaulis keitėsi ne kartą, o mūsų beveik kaimynų kovas kursto tas pats laisvės troškimas.
Paroda pasirodė pasakiška – grįsta mito, pasakojimo, draugystės per pasakojimą puoselėjimu. Manau, istorijos tyrinėjimams eksponatų nuotraukos ir vėliau labai pravers ieškant analogijų ar ką nors grindžiant, tačiau renginys pirmiausia yra patirtis, kai gali atsidurti akistatoje su savo mažumo ir gyvenimo laiko trumpumo faktu. Porą mėnesių visus ekranus užtvindžiusios kaukės trumpam nutolsta, tampa istorijos tėkmės akimirkų akimirka, o mūsų pasaulis, palyginti su ginklais žvangančia senove, ima atrodyti itin saugus.
Ir tokią akistatos akimirką darosi dar aiškiau, kad mūsų laikų kultūra kenčia ne nuo kultūros trūkumo, o nuo žiūrėtojų trūkumo. Yra daug rodančiųjų, net labai kokybiškai, tačiau matančiųjų, gebančiųjų regėti maža, gal jie net sutelpa tame pačiame rate. Tokie susitikimai paryškina žinojimą, kad virtualybė yra žiauriai redukuota, paviršutiniška, atsitiktinai tekanti. Dar kartą prisižadi naudoti ją tik sąmoningai. Bet čia turbūt kaltas ir paprastos tikrovės ilgesys.
Paroda veikia iki liepos 12 d.
