7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Su triksterio komponentais

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus vadovu Arūnu Gelūnu

Monika Krikštopaitytė
Nr. 21 (1342), 2020-05-29
Dailė
Arūnas Gelūnas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas. G. Grigėnaitės nuotr.

Su garbiu pašnekovu susitikome gegužės 18 d. – Tarptautinę muziejų dieną. Iškart buvo aišku, kad visko, kas svarbu ir įdomu, aptarti nespėsime, tad telkėmės į svarbiausius, per kiek daugiau nei metus vadovavimo nuveiktus darbus ir aktualijas.

 

Balandžio pabaigoje Jums buvo suteiktas Japonijos „Tekančios saulės ordinas su aukso ir sidabro žvaigžde“. Pasak Japonijos ambasados, tokio aukšto rango Japonijos vyriausybės apdovanojimu gali didžiuotis tik dešimt asmenų iš Lietuvos. Pirmiausia vardijami Jūsų, kaip buvusio kultūros ministro, ambasadoriaus prie UNESCO, Seimo nario, nuopelnai stiprinant Japonijos ir Lietuvos ryšius kultūros ir meno srityje bei skatinant parlamentinius abiejų šalių mainus. Tačiau svarbių įvardinimų yra kur kas daugiau, Jūs ir menininkas, ir filosofas, ir dėstytojas, ir dar daug tektų vardinti, o dabar ir LNDM vadovas. Sveikindama su šiuo garbingu apdovanojimu iškart prisimenu vieną iš smagiųjų Jūsų paskaitų Vilniaus dailės akademijoje, tiksliau, pasakojimą apie dvasinį japonų studentų, dirbsiančių banke, ugdymą. Viena iš užduočių buvo eiti pas žmones ir prašytis darbo, būtinai be atlygio. Iki šiol pamąstau, ką tai gali duoti. Jūsų sąlytis su Japonijos kultūra trunka ilgą laiką ir įvairiais lygmenimis, tačiau gal paminėtumėte kelis svarbius principus ar istorijas?

Man atrodo, kad ta istorija jaunam lietuviui turėjo pasirodyti šokiruojanti. Matau randantis šiokio tokio infantilumo, savęs gailėjimo ir noro pasilepinti. Nesu eidžistas, kuris sako, kad milenielsai yra ištižėliai ir jiems tik duok 1000 eurų, o jie sėdės ant sėdmaišio ir su laptopu darys tai, kas jiems malonu, – ne, taip jų nekarikatūrinu, nes mano asmeninė patirtis bendraujant su gerokai jaunesniais kolegomis yra veikiau priešinga, labai pozityvi. Bet tenka pripažinti, kad gyvenimo sąlygos bent jau daliai visuomenės yra palengvėjusios ir atsiranda tendencija norėti šiltnamio sąlygų neduodant labai daug. Pagrindinė dvasinių pratybų japoniškame banke mintis yra ta, kad didesnė tavo darbo pojūčių dalis bus neišvengiamas diskomfortas. Banke yra klientų įvairovė nuo sunkiai mažą šriftą įskaitančių senų žmonių iki arogantiškų turtuolių ir t.t. Tai ir buvo ruošimas diskomfortui, kurį bus gerokai lengviau ištverti, jei dvasiškai būsi pasiruošęs, peržengęs barjerą, kai gali daug pakelti ir susitelkti į tikslą. Johnas F. Kennedy yra pasakęs „neklausk, ką tau gali duoti Amerika, klausk, ką tu gali jai duoti“. Mes dažniau klausiam atvirkščiai. Tai šioje istorijoje darbdavių strategija yra ugdyti atsparumą, ištvermę. Kita užduotis buvo eiti ilgiausią kelią nesustojant, nevalgant ir t.t. Ar tai neprimena tos pačios „Maximos“ kasininkės, kurios pirkėjai neatjaučia, nors ji ne visada turi galimybę atgauti kvapą, net nueiti į tualetą? Ir visai nesvarbu, kokį darbą dirbi, kai turi motyvacinį užtaisą, yra lengviau, nes visi sulaukiam kritikos, norų iš aplinkos, o neretai ir tiesiog ant galvos nukrentančių krizinių situacijų. Jei neturi misijos pojūčio, greit palūši ir nueisi kita linkme, į saugesnę teritoriją. Gal skamba kudirkiškai, prometėjiškai, bet aš nežinau kito būdo: jei neturėsi kelrodės šviesos ar užsispyrimo.

 

Po ranka laikau dviejų kompanijų – „Kyocera“ ir KDDI – įkūrėjo Kazuo Inamori knygą „Gyvenimo filosofija“, japoniškai knygos pavadinimas skambėtų gal kiek kitaip – gyvenimo menas ar gyvenimo išmintis (filosofija yra labai vakarietiška sąvoka...). Ji apie tai, kaip motyvuoti save daryti tobulus daiktus, apie skaidrumą, apie lygybę su kitais – daugybė dalykų, kurie skamba kaip žiaurios banalybės, bet atvertęs kitą puslapį jau imi galvoti, kad tas žmogus yra vadybos ir gyvenimo išminties genijus. Ne veltui jis buvo pasitelktas gelbėti bankrutuojančių „Japan Airlines“ ir per dvejus metus išvedė jas iš krizės – jam tuo metu buvo beveik aštuoniasdešimt!

 

O pati susidūrimo su japonų kultūra pradžia buvo dar vaikystėje, kai būdamas šešerių perskaičiau vaikų rašytojos Miyoko Matsutani knygelę „Taro nuotykiai kalnų šalyje“, – ji mane tiesiog užbūrė! Atsimenu ir žurnalisto Romualdo Neimanto paskaitas Kaune apie Japoniją. Tada jo frazė, kad japonų darbo etika ir motyvacija tokia stipri, jog net darbas prie konvejerio gali būti dvasingas, mus su klasiokais labai prajuokino. Tuomet tarybinis socialistinis darbas prie konvejerio buvo baisiausias dehumanizavimas. Todėl man didžioji pamoka Japonijoje buvo darbas su kitais. Nuvažiavau ten kaip radikalus individualistas, nekenčiantis spaliukų, pionierių, komjaunuolių kolektyvizmo – bet kokių bendro veikimo formų. Bet japonai iš naujo pristatė bendradarbiavimą kaip harmonijos siekimo formą. Ši patirtis man absoliučiai svarbiausia iš Japonijos, be jos nebūčiau tapęs nei prorektoriumi, nei ministru, kur būtina dirbti drauge ir būtina tarnauti bendram tikslui, bet visas procesas toli gražu nėra rožėmis klotas...

 

Beje, pažiūrėjęs, kam siunčiau tekstą apie „Dvasinį ugdymą japonų banke“, adresatų (tuomet studentų) sąraše radau Oną Lozuraitytę, su kuria dabar dirbame prie muziejuje kuriamų parodų ir ekspozicijų. Neįtikėtini gyvenimo trajektorijų susikirtimai! Labai tikiu edukacija, tikiu, kad gražūs dalykai, kurie prasideda abstrakčioje erdvėje, pavyzdžiui, mokyklos klasėje ar universiteto auditorijoje, kur viskas tik repetuojama, vėliau pasiteisina „tikroje kovoje“, realiame gyvenime.

 

Ar esate numatęs netolimoje ateityje kokių nors projektų, susijusių su Japonija?

Taip, nuo pat pirmų darbo muziejuje dienų. Lietuvoje šiuo metu dirba puikus Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki ir jo žmona Yuko, kuri angažuota šalių kultūrų suartinimui, net išmoko groti kanklėmis ir dainuoti lietuvių liaudies dainas (su Žemyna Trinkūnaite). Su jais jau ne kartą esame kalbėję, daug minčių sukasi. Vienas konkretus planas – pasitelkti mūsų muziejaus ir kitų Lietuvos muziejų rinkiniuose esančias Ukiyoe spalvotas medžio graviūras (Edo laikotarpio populiarioji grafika) – vadinamuosius „Nepastovaus pasaulio atvaizdus“ ir rodyti jas vienoje parodoje su šiuolaikine anime ir manga, animacijos ir japoniškų komiksų vaizdiniais, kurie yra tarsi šios kasdienio gyvenimo vaizdavimo tradicijos pratęsimas šiais laikais. Prašėme ambasados tarpininkauti, kad padėtų gauti garsiausius, geriausių autorių kūrinius, būtų įdomu apžiūrėti ne tik jau atspausdintus komiksus ar įgyvendintus animacinius filmus, bet ir jų eskizus. Siekiame, kad išeitų stipri populiarios japonų kultūros paroda, kuri parodytų, kad nuo XVII a. iki dabar Japonijoje išsikristalizavo labai ryški vaizdavimo stilistika. Labai tikiuosi, kad gautas apdovanojimas pasitarnaus kaip pasitikėjimo garantas, parodys, kad tai nėra vienadienis kaprizas, o nuoširdi pastanga pristatyti Japonijos kultūros gelminius klodus.

 

Dar svajočiau atsivežti ryškiausių šiuolaikinių japonų tapytojų parodą, kur tapyba neretai perauga į instaliaciją. Bet jos šaknys irgi neretai glūdi tradicijoje, tapyboje mineraliniais pigmentais ant gruntuotos lentos. Japonijos šiuolaikinio meno parodą būtų sunkoka atsigabenti dėl didelių transportavimo išlaidų, be to, reikėtų labai daug abipusio pasitikėjimo. Jei toks projektas pavyktų, būtų švenčių šventė.

 

Praėjo metai, kai vadovaujate muziejui. Ryškiausiu įvykiu-misija tapo Radvilų rūmų korpuso renovacija. Kokiame ji etape?

Taip, šis muziejaus padalinys buvo nepelnytai užmirštas, o dabar – tarsi iš pelenų kylantis feniksas. Balandžio 2-ąją atėjus dirbti svarbiausia buvo viską pamatyti ir išklausyti, antras svarbus veiksmas, padedantis susigaudyti, kokia muziejaus situacija, – auditas. Dabar jau labai daug pamatyta, nemažai išklausyta, netgi pateiktos ir išsamios Kultūros ministerijos eksperčių atlikto audito išvados. O Radvilų rūmai net ir be didelio išklausymo ar auditavimo buvo tas padalinys, kurį atvėręs suakmenėji ir pajunti užšalusį laiką: baldai, eksponavimo būdai, pastato būklė pasirodė nacionaliniam muziejui absoliučiai netinkami. Tad teko priimti neišvengiamą radikalų sprendimą – uždaryti padalinį remontui. Pakeliui ir pinigų atsirado, ir labai gerų architektų: Lino Tuleikio ir Kęsto Vaišnoro komanda parengė galimybių studiją, pradėjome judėti į priekį. Beveik tuo pat metu netikėtai nudžiugino likimas, iš naujo suvedęs su Vladimiru Tarasovu, kuris padovanojo savo 50 metų kauptą meno kūrinių kolekciją. Ją pradėjo kaupti nuo tada, kai dar buvo visai jaunas džiazo muzikantas ir bendravo su už jį vyresniais dailininkais nuo Vilniaus iki Maskvos, nuo Odesos iki Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Kilo mintis, kad šią kolekciją galima įkurdinti keliose paremontuotose Radvilų rūmų salėse kaip rotuojančią nuolatinę ekspoziciją. Štai ant stalo stovi maketas, kur matyti Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūriniai sprendimai mano kuruojamai pirmai parodai iš Tarasovo kolekcijos. Parodą pavadinau „Protesto menas. Sovietmečio nepaklusnieji“. Atidarymas buvo numatytas gegužės 21 d., tačiau dėl karantino jis nusikėlė į spalio 8-ąją. Remontas, prasidėjęs kaip kiek „chuliganiška“ iniciatyva, po išsamių diskusijų su mūsų steigėju – Kultūros ministerija – išsirutuliojo iki didelės vertės valstybinio investicinio projekto. Šiandien mūsų muziejuje didelė komanda dirba prie būsimojo architektūrinio konkurso organizavimo, rengia diskusijas ir kūrybines dirbtuves, siekdama atsakyti į esminį klausimą: kaip visą tą kompleksą atgaivinti, išsaugant tai, kas yra paveldas, tačiau pritaikant pastatą modernioms muziejinėms reikmėms. Šiandien aišku bent tiek, kad penkias pastato sales užims Vladimiro Tarasovo „Draugų muziejus“, dalyje kitų bus modernaus ir šiuolaikinio meno keičiamos parodos, dar kitose – mūsų turimos puikios XVII–XIX a. Vakarų Europos tapybos ekspozicijos, įsikurs Nacionalinis Vito Luckaus fotografijos centras.

 

Jau suplanavome, kad pirmoji iš keičiamų parodų bus fantastiško irakiečių kilmės amerikiečių menininko Michaelo Rakowitzo paroda „Nematomo priešo neturėtų būti“ („The Invisible Enimy Should not Exist“) bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru. Labai daug apie tai reikėtų papasakoti, bet man pirmiausia imponuoja, kad jo paroda kvestionuoja muziejų kolonialistinį paveldą. Išplėštuose Radvilų rūmuose, kurie 1653 m. atverti, o 1655 m. jau maskvėnų išplėšti, tai puikiai rezonuoja su parodos idėja, kuri kalba apie tai, kad Vakarai net nežinodami prasmės ir reikšmės plėšė Mesopotamijos mozaikas ir vežė į savo sostines. Jo kūriniai padaryti iš įvairių atliekų, pakuočių – tad sykiu liečiama ir tvaraus išteklių naudojimo tema. Galima sakyti, kad Rakowitzas savaip atrakina Radvilų rūmus.

 

Šiuo atveju (kaip ir visais kitais) svarbiausia yra pasakojimas?

Daugelyje mano pasisakymų, anonsuojančių būsimąjį vadovavimą muziejui, žodis „naratyvas“ yra pats svarbiausias. Manau, kad muziejus be kūrybingo, įtraukiančio pasakojimo neturi ateities. Pavyzdžiui, visai tikėtina, kad tik gal vienas ar keli procentai žmonių iki galo yra įsisąmoninę, jog Pranciškus Smuglevičius – be galo įdomus ir vertingas Vilniaus meno mokyklos pradininkas, tačiau daugeliui jo drobės nesiskirs iš daugybės kitų. Todėl apie Smuglevičių būtina kūrybingai ir įtaigiai papasakoti.

 

Tad originalias sovietines grindis iš akmenų mozaikos Radvilų hole palikote irgi dėl pasakojimo?

Taip. Mano pirmoji intencija buvo jas šalinti kaip tikrą svetimkūnį, sovietizmo pėdsaką, bet pralaimėjau diskusiją su architektais. Grindys palaipsniui tapo gan skambiu konceptualiu elementu, iš jų fragmento Išora su Lozuraityte netgi sukūrė holo stalą! Tad netgi nieko radikaliai nekeičiant, negriaunant, vidus neatpažįstamai pasikeitė. Tai, ką darom, vadinu „muziejumi-kapsule“, nes mes tarsi įdedame į apgriuvusį kompleksą unikalią meno kapsulę su puikia kolekcija, apšvietimu ir žmogus užėjęs, tikėtina, teleportuosis į kitą kokybę. Žinoma, tikrosios permainos Radvilų rūmų dar laukia ateityje – po ilgų diskusijų su paveldosaugininkais, architektais ir visuomene.

 

Kodėl buvo svarbu pakeisti muziejaus pavadinimą?

Pavadinimo keitimo idėja ateina gal iš mano ministravimo laikotarpio, kai akcentavau, kad 9 nacionalinės kultūros institucijos yra tarsi Lietuvos kultūros brangakmeniai. Jei mes jau esame nacionalinio lygmens, atrodė, kad tai verta įrašyti į pavadinimą. Tai ypač svarbu tarptautinėje komunikacijoje – partneriams kyla mažiau klausimų (juokiasi). Juolab kad keičiame ir logotipą, ir dizainą, ir tinklalapį, visą stilių – tad pavadinimo keitimas tapo bendro šio atsinaujinimo vajaus dalimi.

 

Muziejus išties didelis – turi 9 ekspozicinius padalinius, 460 darbuotojų, 2 centrus (restauratoriai, skaitmenintojai). Mes tarpusavyje juokaujame, kad tai yra imperija. Bet tai reiškia ir daug visai nejuokingų rūpesčių. Kuriant įvaizdį vienas iš sunkumų yra tas, kad tokio pastato kaip Lietuvos nacionalinis dailės muziejus nėra. Yra Vilniaus paveikslų galerija, Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Palangos Gintaro muziejus, Vytauto Kasiulio muziejus ir kt. Kyla klausimas: o kokia bendra juos jungianti tapatybė? Pakeliui ir daugiau pakeitimų. Esama planų „perkrauti“ Vytauto Kasiulio muziejų ir padaryti jį Lietuvos išeivijos dailės muziejumi, nes puikių ir vertų pažinties iš Lietuvos kilusių pasaulio menininkų yra tikrai kur kas daugiau: Romas Viesulas, Albertas Veščiūnas, Vytautas Kazimieras Jonynas, Arbit Blatas, Rafaelis Chvolesas, Antanas Gailius ir daugelis kitų.

 

Kokių įžvalgų ir galbūt planų muziejui atnešė karantino laikotarpis?

Ypač džiugiai padirbėjome su tekstais. Veiklų kokybė – rašomų tekstų, knygų dizaino, parodos dizaino niuansavimo, kiti interjero sprendiniai – gerokai pakilo, nes nebereikėjo „verstis per galvą“ spaudžiamiems terminų. Savo paties įvadinį tekstą parodos katalogui, pristatančiam muziejų, parašiau ramiai, lėtai, nuosekliai. Kita vertus, karantino laikotarpiu labai paaštrėjo suvokimas, kokie kartais svarbūs pasidaro virtualūs meno komunikavimo būdai ir skaitmeninimas apskritai. Džiugu, kad turėjome pasirengę keletą puikių virtualių turų.

 

Pokalbyje su Nacionalinio muziejaus vadove Rūta Kačkute sakėte, kad LNDM irgi bus siekiama ieškoti pusiausvyros tarp vyrų ir moterų pasakojimo. Ar ši gairė vis dar aktuali Jūsų muziejui?

Absoliučiai aktuali. Iki šiol tokios artikuliuotos pastangos būta tik fragmentiškai, atskirais projektais. Tačiau įvairovės siekis aktualus ir kitais aspektais. Kas gi tas Vilnius, vis kalbam, kad jis daugialypis, daugiakultūris, o jei pažiūrėtume muziejinį pasakojimą, tai jis kol kas labiau lietuviškai lenkiškas. O kur žydiškas pasakojimas, karaimiškas, totoriškas? Į šį klausimą jautriau ėmiau gilintis ir sudarinėdamas šimto iškiliausių muziejaus autorių albumą, nes jokio visas muziejaus kolekcijas reprezentuojančio leidinio šiandien neturime. Kai nori subalansuoti vyriškus ir moteriškus balsus, patiri nemažai sunkumų, nes vyrų ir moterų kūrinių procentas fonduose smarkokai skiriasi.

 

Ar ketinate ką nors dėl to daryti? Pavyzdžiui, įsigyti daugiau menininkių kūrinių?

Įsigijimas yra atskiras skausmingas klausimas (visų pirma – dėl chroniškos resursų stokos), bet bent jau subalansuoti esamą naratyvą tikimės. Dar šiemet ketiname įsigyti puikios šiuolaikinės menininkės Emilijos Škarnulytės kūrinį.

 

Na, Radvilas atversite su Tarasovu ir Rakowitzu, ar galim tikėtis, kad kita paroda bus menininkės?

Tarasovo kolekcijoje yra gerų menininkių, ten ir Teresė Marija Rožanskaitė, ir Svetlana Kopystiansky. Aišku, dominuoja vyrai, nes kolekcija yra tiesiog „draugų muziejus“ – menininkai kūrinius Tarasovui dovanojo patys, nebuvo jokio sąmoningo „kolekcionavimo“. Mano didžiosios viltys sudėtos į tai, kad Aleksandros Kašubos fantastinė kolekcija virs muziejaus „konvertuojama valiuta“, nes kai parodžiau jos kūrinių nuotraukas keliems užsienio kuratoriams, jie tiesiog spontaniškai puolė fotografuoti. Nujaučiu, kad ji yra mūsų meninė „tiksinti bomba“. Kolegė Lolita Jablonskienė yra pasakojusi apie pastangas Vakaruose populiarinti Kazės Zimblytės kūrybą. Yra vilties, kad tai duos rezultatų. Stengsimės akcentuoti tuos balsus, kurie dėl kažkokių ideologinių ar tiesiog geopolitinių aplinkybių buvo nepelnytai neišgirsti ar per mažai išgirsti. Po išvykos į Izraelį gimė svajonė pristatyti ryškiausias šio laiko Izraelio menininkes: Michal Rovner, Sigalit Landau. Jos susijusios ir su Vilniaus istorija.

 

Dabar viešoje erdvėje daug diskutuojama apie valstybės paramos kultūrai pinigus (68,3 mln.), iš kurių didesnė dalis (43,3 mln.) skirta „statyboms“, o tiksliau – biudžetinių kultūros įstaigų „infrastruktūros atnaujinimui ir darbo vietoms palaikyti“. Galvojant apie apleistus muziejų pastatus, kurių priežiūros išlaidos ir vėl galėjo būti nurašytos pasiteisinant krize, šie pinigai atrodo labai reikalingi. Tačiau galima suprasti ir kūrėjus, industrijas, kurie kliaujasi tik savimi ir siekia išlikimo. Kaip Jūs vertinate valstybės sprendimus kultūrai kriziniu laikotarpiu? Man jie gana dviprasmiškai atrodo.

Mūsų muziejų džiugina infrastruktūrai gauti pinigai, nes daug darbuotojų žiemą net su paltais šąla savo kabinetuose nepakeistais langais, kur tik 12 laipsnių. Nušepusių ekspozicijų perkūrimas šiuolaikiniam įvairaus amžiaus žiūrovui irgi aktualus. Negali, žinoma, nekristi į akis ir tas faktas, kad gyvi žmonės ir jų likimai, išgyvenimo poreikiai tarsi susilaukia nepakankamo dėmesio. Bet neketinu būti teisėju, nes nematau pilno vaizdo. Keista, kad šioje situacijoje garsiausiai apie neteisybę šaukia pramogų verslo atstovai, kurie su kultūra apskritai vargiai sietini – jiems subsidijos turėtų būti skiriamos lygiai ta pačia tvarka kaip ir bet kuriam kitam verslui.

Nors „infrastruktūra ir remontas“ skamba labai grubiai, šiuolaikiniai lankytojai labai nemėgsta nuskurusių, neatnaujintų erdvių, tad tai tikrai nėra „pinigų kišimo į pastatus“ klausimas. Muziejus įsikūręs daugybėje gan nugyventų pastatų, kurių tik minimali dalis buvo statyti muziejinėms funkcijoms, Nacionalinė dailės galerija čia yra laiminga išimtis. Visi kiti esame įsikėlę į kažką: pastate, kur šiuo metu kalbamės, kur mano kabinetas (Bokšto g.), buvo poliklinika. Karštomis vasaros dienomis jaučiu vaistų kvapą, kuris įsigėręs net į sienas. Vilniaus paveikslų galerijos ekspozicijų erdvės įkurdintos buvusiuose Vilniaus universiteto profesorių butuose. Noras įrengti muziejų kaip muziejų – visai taurus tikslas, prie jo labai lėtai ir artėjame. Nematau nieko blogo, kad papildomi pinigai krizės metu pasieks architektus, dizainerius, elektrikus, tinkuotojus ir kitus specialistus – krizė visus juos vienaip ar kitaip paveikė. Į priekaištą, kad „argi dabar laikas?“ atkirsčiau, kad kultūrai niekuomet nebūna tinkamas laikas, per praėjusią – finansų – krizę ji buvo siaubingai nustekenta, o jokios subsidijos nebuvo net svarstomos. Kalbu atsakingai, nes tuo metu dirbau kultūros ministru.

 

Kai kalbame tokiomis jautriomis temomis, turime labai rinktis žodžius, jau ilgą laiką užimate aukštas pareigas, kur tai yra kasdienybė. Ar nesiilgite laikų, kai galėjote sau daugiau leisti? Iš studijų metų man Jūsų figūra atrodė tokia šiek tiek triksteriška.

Gintautas Mažeikis mane jau taip yra pavadinęs (juokiasi). Manau, triksteriška laisvė vis dar prieinama. Mano muziejaus samprata siejasi su triksteriška laikysena, nes norėtųsi, kad žaismo ir pramogos komponentas egzistuotų (šalia stipraus meninio naratyvo ir edukacijos).

 

Pamenu, galerijoje „Tulips&Roses“ buvote apsivilkęs sušaudytą (Salomėjos?) suknelę…

Buvo tokia meninė akcija su mano kursiokais menininkais Nomeda ir Gediminu Urbonais. Tuo metu dirbau VDA prorektoriumi, tad teko gerokai „perlipti per save“ (juokiasi).

 

Studentus šis reginys labai nudžiugino, gal muziejuje ne visi suprastų?

Buvo čia nuveikta švelniai triksteriškų veiksmų, surengėme darbuotojų kalėdinį vakarėlį, kurio muziejaus istorijoje nėra buvę. Tai buvo absoliuti jėga, kuria džiaugėsi visi, – viduramžiška karnavališka bakchanalija, kokios kiekvienas žmogus ilgisi. Prisiekiu, kad triksteriško komponento iš savo charakterio neeliminuosiu.

 

Kai galvojate apie savo auditorijas, kokios jos?

Kol kas tai yra labiau meno žinovai, išsitreniravę patirti meną, vyresnio amžiaus žmonės. Mano svajonė yra diversifikacija. Kad auditorijos būtų nuo 3 iki 103 metų. Ir darželinukai, sėdintys ant grindų, ir trečiojo amžiaus universiteto atstovai, atrandantys muziejuje tas temas, kurios jiems įdomios. Mes COVID-19 metu kaip tik pasirašėme naują strategiją, buvo laiko susidėlioti tai, kas per metus įvyko. Mano mėgstamiausia metų nuotrauka ta, kur susėdome ant grindų su pirmaklasiais, beje, labai sumaniais, prie LDK didikų portretų. Įsitikinau, kad juos galima atrakinti, pavyzdžiui, pasakant, kad kai kurie portretai panašūs į pono Byno nupieštus (tai vaikus gerai nuteikė ir jie iškart sukluso). Tada gali pasakoti, kaip ir kada dailininkai išmoko geriau piešti. Galvodami apie auditorijų plėtimą pasikvietėme bendradarbiauti jauną veržlią galeriją „The Rooster“ į Radvilų padalinio vidinį kiemą. Idėja kilo iš Leipcigo muziejaus pavyzdžio.

 

Jūs paminėjote pramogos komponentą. MO muziejus akcentuoja pramogą, dėl to, manau, subūrė tiesiog naują kultūros gerbėjų sluoksnį, tačiau dalis įprastos publikos atitolo. Kokia Jūsų muziejaus pramogos samprata?

Mes tą nutolusią auditoriją mielai perimsime. Kaip pavyzdį pateikčiau „klasikinę ir baugiai šventą“ parodą „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“, dar veikiančią Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Teisingai įžodinus, pakursčius vaizduotę, galima atrasti ir pramogos, ir rimtų dalykų. Svarbu, kad paroda nebūtų kažkokia akademinė procedūra, kurią gali atlikti tik tuo atveju, jei esi inicijuotas į kažkokius uždarus ritualus. Naratyvas yra panacėja, bet svarbu ir kaip papasakosi, ir kaip pats pažvelgsi į tai, ką nori papasakoti. Pramoga dar reiškia ir tai, kad mes tikrai kiekviename savo muziejuje turėsime kavines – juk jos nuo seno yra meninių diskusijų terpė!

 

Ačiū, lauksime gerų žinių.

Arūnas Gelūnas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas ir Vladimiras Tarasovas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas ir Vladimiras Tarasovas. G. Grigėnaitės nuotr.
Arūnas Gelūnas, Michael Rakowitz, Kęstutis Kuizinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Arūnas Gelūnas, Michael Rakowitz, Kęstutis Kuizinas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Arūnas Gelūnas su pirmokais parodoje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Arūnas Gelūnas su pirmokais parodoje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Architektūra: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, maketą pagamino: Monika Dvarionaitė ir Evelina Vasiliauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Architektūra: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, maketą pagamino: Monika Dvarionaitė ir Evelina Vasiliauskaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo