Laikų žvalgyba

Kam reikėjo solidaus autoriaus vardą įtvirtinusiam Gediminui Pranckūnui rengti parodą, beje, jau antrąkart, tokioje studentiškoje, „ne formato“ galerijoje kaip „Krematoriumas / Meno krosnys“ (Vilniaus dailės akademijos kieme, suodžiais aprūkytame rūsyje), kuri tuo ir gera, kad čia gali reikštis ne iki blizgesio sušukuoti reiškiniai? Dėl geros kompanijos? Vasarą čia šėlo Jurga Šarapova, širdis tvilkė Tibetui skirta paroda apie laisvę. O gal todėl, kad mūsų galerijose vyrauja (kuklesnius atbaidantis) pasisiūlymo paprotys, tarpinėse erdvėse mažiau streso. Į ši klausimą „kodėl“ vis dėlto geriau atsako parodos objektas – miesto (buvę) pakraščiai fotografijose. Tada ši galerija tinka, nes pati yra tarsi pakraštys, kur leidžiama per daug nesurimtėti. Bet Pranckūno paroda rimta ir technologiniu požiūriu, ir pranešimu, ir poveikiu.

Šis fotomenininkas visuomet telkė dėmesį į marginalijas (fotografavo nykstančius metalinius miesto elementus, vandens kolonėles), detales (bažnyčios kolonų, klauptų ir kt. briaunos, siluetai), pilkąsias zonas (šventoriaus pakraščiai, šviesa erdvėje, slenkstis). Daugiausia jo akylo dėmesio sulaukė Vilnius, nes fotografija šiam menininkui tarsi kasdienis buvimas. Ten, kur būna, ten akys ir kliūna, nors yra tyčia apkeliavęs įvairias (45) bažnyčias, kai kūrė ciklą „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ (2018). Anksčiau Pranckūno darbo vaisiais galėjo pasinaudoti ir istorikai, pavyzdžiui, susidomėję miestą naujinant pražuvusiomis detalėmis, o pastaraisiais metais tirpstančio laiko jausmo menininkas ieško nebe objektų portretuose, o stebėdamas erdvę. Nuo to, ką galima buvo pavadinti menine dokumentika, dar labiau tolstama į meno, poezijos ir filosofijos pusę. Iš dokumentikos telikę faktai ir kelios detalės.

Tačiau parodos kūriniai nuo žemės visai neatitrūko, jie nepretenduoja į grynąją abstrakciją ar šiaip gražias (pagautas), tik techniškai puikias nuotraukas. Šį kartą Pranckūnas stebi miesto pakraščius, kurie pagal dabartinės Vilniaus plėtros diapazoną yra beveik miesto centras, tačiau išsaugoję riboženklio savybių savo reikšminiu tuštumu. Tai gamtos ploteliai, tarsi pauzės tarp vieno ir kito laiko realijų ir urbanistinių įvykių (pvz., tarp seno pramoninio rajono ir naujo aplinkkelio viaduko). Pakeitus regos režimą, šiuos žaliuosius intarpus galima pamatyti ir kaip tyrą gamtą, kur lengva pasijusti esant už miesto.

Atrodo, kad menininką turinio požiūriu domino kintanti erdvės reikšmė. Todėl matyti ne tik archajiškai atrodanti kalvos ketera, žolynų miškas, susiliejantis su pušyno juosta, bet kyšteli ir lauko žibinto galva, prekybos centro vėliavos, daugiabučio siluetas ar kuolo, atsakingo už medelio tiesumą, vertikalė. Žiūrovas gali stumdyti savo suvokimo fokusą nuo miesto į užmiestį savarankiškai. Bet tas dvilypumas dilgina praėjusiu laiku, o gamta guodžia savo vešlumu, cikliškumo kurstoma viltimi. Gamta mieste apskritai džiugina, ypač šiais rūsčiais įsisavinimo laikais.

Rodoma vaizdų seka leidžia mintimis susikurtame žemėlapyje patirti senojo Vilniaus vaiduoklį. Jo kontūrai netikslūs, besimainantys, jo neįmanoma aprėpti kaip vienio, nes toks miestas per arti, per didelis laike ir erdvėje, šalia jo tegali suprast savo menkumą, tokį neproporcingą miesto reikšmei. Šis Vilnius – ne istorinis, bet turintis daug istorijų ir subjektyvių matymų. Jis tikresnis už istorinį.

Ne mažiau įtaigos Pranckūno fotografijose yra formos požiūriu. Naudotos senos 6 x 6 ir 6 x 9 analoginės kameros, nuotraukos spaustos pigmentine giclée technika. Žolynų plotai veikia kaip atskira forma, bet dėl fotografijos magijos ryškus gali būti ir kiekvienas stiebelis, lapelis. Taip nerėksmingas vaizdas tampa reginiu. Dar šiam autoriui būdingi keli planai, leidžiantys žvilgsniui patirti gelmę, bei rėminanti (dažniausiai augmenija) kompozicija. O čia man vėl kaip veikėjas pasirodo Vilnius, tiksliau, jo barokas, kai einant gatve už posūkio atsiveria vešlios formos, viduje – rėmintos gelmės. Tik fotografijose šie efektai pasireiškia itin subtiliai, lyg prasimuštų pro pasąmonę patys, net neprašyti.

Užfiksuotoje miesto gamtoje galima gėrėtis ir ornamentais. Apvalūs lapai ant sugulusios brūkšniais žolės, pušyno ritmas ir daubos ovalas. Kitaip tariant, menininką domina nereprezentatyvių vietų grožis ar paslaptis. Nuoseklus dėmesio telkimas ne į įvykių epicentrą, o į ramias, tylias, veik neregimas ir kitaip sunkiai sureikšminamas vietas kalba apie vertybes. Tokios vertybės žavi retumu ir prasmingumu. Jos yra ne apie nugalėjimą, o apie stebėjimą ir patyrimą. Imi net pavydėti menininkui įsiklausymo į aplinką.

Nors Pranckūno fotografijoje daug vaizdo ir turinio sluoksnių, ciklo idėja kaip visada labai išgryninta, pasiekiama ir nepretenzinga. Suvokęs jį jaudinančią mintį, menininkas panyra tarsi į meditaciją, kasdienio žiūrėjimo ritmą, lyg vienuolis kruopščiai atlieka klajonių ir analoginės fotografijos ritualus, džiaugdamasis kiekviena sėkme ir pasirengęs magijoje neišvengiamiems force major’ams. Šiuo atveju kūrybos procesas irgi labai susijęs su laiko patyrimu. Atrodo, kad Pranckūnas jį bando lėtinti ar bent jau patirti kuo giliau ir kuo atokiau nuo šurmulio.

Paroda veikia iki gruodžio 10 d.