Dailė
Antros lapkričio savaitės parodų atidarymai ant vienos smilgos suvėrė tris nepalyginamus autorius: a.a. Augustiną Savicką, Kęstutį Grigaliūną ir Rūtą Spelskytę. Tai trys skirtingos kartos, visiškai kitokios raiškos, interesai bei parodų formatai (retrospektyvinė, teminė ir disertacijos pagrindu). Tačiau visose teko pamąstyti apie kūrybos gausą. Kaip su ja elgiamasi ir ką ji gali reikšti. Šio keblaus reikalo imsiuosi chronologine tvarka, pagal vyresnybę.
Paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorius Vidas Poškus, parodos architektė Marija Repšytė).
Tai grandiozinė Augustino Savicko (1919–2012) retrospektyva, ja siekiama pristatyti svarbią Lietuvos dailės elito figūrą, kuri buvo ryški ir sovietmečiu (tapė, dėstė, sprendė, rašė), ir po to, įkuriant privačią mokyklą, buriant bendruomenę, dalinantis išmintimi ir kūrybos švente. Tapytojas ir dailėtyros mokslų daktaras čia atskleidžiamas pirmiausia kaip tapytojas, o tam pasitelkiamas dirbtuvės, kaip ypatingos vietos, stačiai atskiro pasaulio, įvaizdis. Repšytė pasistengė, kad dirbtuvės motyvas skleistųsi ne tiesiogiai, o konceptualiai – per parodos „baldų“ medžiagą (fanera, plytos), per eksponavimą – jos ryškus darbas labai įsimena.
Dirbtuvės idėja teisinama, ko gero, rekordinė kūrinių gausa: tapyba rodoma trimis, keturiais (kartais ir daugiau) aukštais, be jokių pertvarų (tai, sakė, reiškia laisvę), glaudžiant paveikslus vieną prie kito šonais ir nugaromis. Neįprastas eksponavimas palieka didelę dalį darbų be šviesos, jie tarsi taip ir lieka dirbtuvėje, nes juos apžiūrėti nėra paprasta. O Savickas, ir taip linkęs į tamsius tonus, visai sušešėlėja. Manau, kad perviršio ir nepakankamos šviesos keliami trūkumai yra labai rimti, tačiau ramiai pareikšti, kad paroda netikusi, neleidžia trys aplinkybės.
Svarbiuosius darbus, kurių didelėje Savicko retrospektyvoje tikėsiesi pamatyti, pamatai ir gali gerai apžiūrėti. Tai ir didieji figūriniai sovietmečio užsakominiai, ir gerai žinomas sūnaus portretas, skarota motina atsisukus (žmonės prisimena, kad ji, išvargusi nuo slapstymosi ir vargų prieš pasitraukiant iš gyvenimo, kaip tik tokia matyta paskutinį kartą) lyg vaiduoklis vis kartojasi per paveikslus, keli etapiniai peizažai, apsikabinę žmonės, dar šis tas būtino išstatyta grupėmis. Kitaip tariant, asmens istorija rutuliojasi mums prieš akis. Antra – yra įdomybių: iš dingusiųjų prikeltas siaubingas diplominis darbas, keli nebaigti darbai, padykę piešiniai dienoraščiuose, sienelė portretų iš beprotnamio („kaip ir priklauso genijui“). Ir svarbiausia aplinkybė – Repšytė minėjo, jog bandant aprėpti Savicko palikimą kilo įspūdis, kad jis yra masyvas, ir svarstyta, kaip elgtis, ar to neparodant Savickas vis dar bus Savickas.
Parodos sprendiniai rodo, kad Savickas mums pateikiamas kaip vientisa masė, leidžiant patirti jo kūrybos mastą it koralų rifą, tačiau paaukojant atskirų kūrinių teisę į buvimą pasauliu. Tai drąsu vertinant kaip elgesį su patriarchu, bet ekspoziciniu požiūriu – ne nauja, o jau tendencija tampanti strategija. Esu girdėjusi gyvų klasikų riaumojimą reaguojant į NDG atnaujintos ekspozicijos tirštį. Sutarimą tarp trokštančių atsižvelgti į kūrinio autonomiją (įvertinant jo sukūrimo kontekstą) ir padaryt kitaip, „išreikšti“ save ar savo / laikotarpio idėją, lengva rasti nebus. Turbūt paroda yra proga būtent šiai diskusijai. Tuo ji ir gera. Kita vertus, Savicko hiperproduktyvumas yra lengvinanti aplinkybė ekspozicijos konceptualumo rėmėjams.
Laimė, pageidaujantiems dailėtyrinio žvilgsnio ir griežtesnės atrankos su paroda (švenčiant Savicko 100 metų jubiliejų) pasirodė ir albumas „Esu Savickas. Ir man to užtenka“, jį sudarė Danutė Zovienė, išleido Savickų paveikslų galerija. Joje sudarytoja, peržvelgusi gausią bibliografiją ir atrinkusi kūrinius, ryškina pasakojimą apie prarasto rojaus paiešką, prasidėjusią su šeimos praradimu ir įgavusią rojaus sodų pavidalą kūriniuose. Man Savicko tapybos gausa ir jos pobūdis, mokėjimas laviruoti politine ir žmogiškąja prasmėmis straipsniuose kalbėjo ir apie stiprų išgyvenimo instinktą, nešusį ir saldžius, ir karčius vaisius.
Kęstučio Grigaliūno paroda „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“ galerijoje „Meno niša“
Jeigu kada nors tektų rengti panašios apimties Grigaliūno parodą, velnias koją nusilaužtų, kiek visko prikurta: grafika, tapyba, skulptūra, drožiniai ir jų visų hibridai, fluxus menai, judantys atrakcionai ir didžiuliai istoriniai vaizdoveikos tyrimai, meninės knygos, bendradarbiavimas su kitais autoriais ir t.t. Mastas ėmė aiškėti per VDA „Titanike“ veikusią parodą 2017 ir 2018 m. sandūroje. Dar aiškiau, kai pamatai personalinių parodų sąrašą – skaičius lipa per 100-ą. Bet kadangi Grigaliūnas meną naudoja vietoj kalbos, tai nieko nuostabaus... Ir jei priimame faktą, kad menininkas per savo kūrybinę biografiją kūrė ir plėtė savo žodyną, sakinių stilių, drožė žodžius, spaudė vaizdinius, kalė frazes, jo darbų lipdymas į naują „koralų rifą“ yra labai organiškas.
Taigi dabar veikianti paroda „Vyrų pasaulis arba pokalbiai mėnesienoje“, nors grubiai kalbant yra tarsi retrospektyvinė (vyrauja pastaraisiais dešimtmečiais kurti kūriniai), tikrasis kūrinys yra visuma, kuri yra naujas kūrinys. Joje prafiltruotas dėmesys vyro vaizdavimui, o prierašas „pokalbiai mėnesienoje“ suteikia intymumo, bet ne to, kurį žada žurnalai, mėgstantys veiksmažodžius „atsivėrė“, „prisipažino“, „atskleidė“, „išpažino“. Grigaliūno vyras yra visoks: tikintis viduramžiškais mitais (grafika), įsimylėjęs iki sielos gelmių (nuostabaus grožio rankų darbo knyga „Omaras Chajamas ir Šventas vynas“, 1992), gyvuliškai geidžiantis (skulptūra „Švyturys“, 1990), kažkoks neaiškus (cikle „Nuo aušros iki sutemų“, 2015), lekiantis vaivorykšte monstras („Kelionė į pragarą“, 2019) ir t.t. Čia ir vėl galima pasiskirstyti į dvi grupes: tų, kurie sakys, kad einama paviršiumi, pateiktas kažkoks asorti viena tema, kiti – kad vyrams jų metalinio įvaizdžio difuzija yra gyvybiškai reikalinga ir čia sąmoninga. Aš prisišliečiau prie antros grupės, nes Grigaliūnas, nors kūryboje būna ir ironiškas, ir niūrus, ir pašaipus, visada išlieka labai empatiškas. Iki skausmingų gelmių. Ir visi tie jo spalvingi darbai, kuriuos neretai linkstama klaidingai interpretuoti kaip poparto adeptus, yra kur kas daugiau ir visai kitkas – šimtas kontekstų.
Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas“ Vilniaus dailės akademijos parodų I a. salėje „Titanikas“
Paroda primena keistenybių kabinetą, gamtos mokslininko laboratoriją. Daiktai, dalykai, dalykėliai gražiai padėti ant rankomis nugludintų, kiekvienam atskirai padarytų lentynėlių. Patogiai, kad galėtum pauostyti, apžiūrėti, gerai apšviesta. Kiekvienas aprašytas lapelyje, o tas raudona juosta priklijuotas. Negana to, pritempta žemių iš gelmių, parengta palapinė, padarytas išdidintas vabalas, iš parašiuto susuktas kokonas ir dar daug kas. Tai dėmesio aplinkai ir žiūrovui dosnumas.
Spelskytė stebi, kaip auga mineralai, tiria šernų takus (mums atneša jų pėdsakų), mąsto apie lede pražuvusią stirną, kuria „lapių nuraminimo“ ritualą, gamina skruzdžių liūtą iš popieriaus, o po to stebi, kaip iš likusių skiaučių didžiosios skruzdėlės formuoja skruzdėlyną, dar ji stebi daubas, kalnus ir (mintimis) į viršūnę kopiantį tėvą, iš ąžuolo išgaunamą spalvą, kukurdvelkių sporų teikiamas paviršių savybes, kriauklę, tokią, ant kurios Botticelli Venera stovi, o jos tarnaičių drabužius puošia augalai, panašūs į tuos eile išrikiuotus iš „Sodo, kurio nemačiau“. Žiūrintysis supasi ant dvipusių gamta–kultūra sūpynių, bet beveik visada yra nuleidžiamas gamtos pusėje. Ryšiai tarp jų dviejų labai subtilūs, jų jungtis – autorė, jos įsiklausymas, minties perdavimas be pamokymų ir madingų šūktelėjimų.
Spelskytės paroda yra ne šiaip ekspozicija, o erdvė, kurioje yra vienintelis trūkumas – gausa. Trūkumas, aišku, sąlyginis. Juk ir miške neįmanoma priklaupti prie kiekvieno nuostabaus dalyko, viską patirti ir iki galo išgyventi. Tačiau kai su tokia atida ir dosnumu teikiamas vaizdas-patyrimas, gali kilti kaltės jausmas, o ir pyktis, kad nebegali visko aprėpti. Baisu pagalvoti, kiek klodų prisidės per disertacijos tekstą. Tačiau ši patyrimų painiava paakina kur kas sąmoningiau pastebėti supančią aplinką ir pripažinti pasaulio gausą apskritai. Taip atsiranda dar vienos sūpynės – nuo mikroskopinio prie milžiniško, nuo detalės prie kalno. Todėl paroda labai savotiškai ir sulėtina, ir ramina, ir svaigina.
Savicko paroda veikia iki 2020 m. sausio 26 d., Grigaliūno – iki 2019 m. gruodžio 6 d., Spelskytės – iki lapkričio 30 d.
