7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Kūnai su vaizduote

Vieno kūrinio interpretacija

Tschabalala Self (g. 1990) užaugo Niujorko Harlemo rajone, kur vyrauja afroamerikiečių kultūra, o kvaili baltųjų juokeliai apie juodaodžius būtų, švelniai tariant, nesuprasti. Vienas iš menininkės projektų buvo skirtas jos vaikystės vietinei krautuvei ir žmonėms – tiems, kurie ten dirbo ar lankėsi. Eilės limonadų, skalbinių minkštiklis, ledai su visu savo oraliniu žavesiu, atšaut pasirengę paaugliai ir kiti žmogiški personažai. Jų visų kūnai netaisyklingi, jusliški.

Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Tschabalala Self, „Mane“. 2016. „Lewben Art Foundation“ kolekcija
Monika Krikštopaitytė

Sunkios ir lengvos

Trumpos kelių meno knygų recenzijos

Algimantas Švėgžda, Laimės šulinys | Well of Joy, sudarytoja ir katalogo komentarų autorė Ramutė Rachlevičiūtė, Vilnius: VDA leidykla, 2019, 400 p., svoris 1,91 kg. Tai labai svarbus ir ilgai lauktas leidinys, nes Algimantas Švėgžda yra vienas svarbiausių savo kartos dailininkų, knygoje vadinamas legenda.

Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Vytautas Kašuba, „Diena iš dienos“. 1984–1988 m.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.
Naujų meno knygų lentyna. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Reidas

Trumpos kelių parodų Vilniuje recenzijos

Salvinijos Giedrimienės retrospektyvinė tekstilė paroda „Kelias“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A). Anksčiau lyg ir prisnūdęs muziejus pagaliau parodė savo ekspozicinės erdvės potencialą. Kuratorių Lijanos Šatavičiūtės-Natalevičienės ir Nijolės Žilinskienės parengta Salvinijos Giedrimienės tekstilės darbų paroda nugriaudėjo beveik gotikinės bažnyčios masteliu su kontrastingais apšvietimais. Asociacijas su šventove kėlė ir nuo 10-ojo dešimtmečio ryškios religinių temų linijos: austos stilizuotos stacijos, Dievo Motina, avinėlis. Tokie kaip Giedrimienės iškalbingi ir daugiasluoksniai darbai turėtų puošti šiandienos bažnyčias. Nors suprasčiau ir jų prisibijančius, nes tekstilės menas, bent jau man, visada buvo labai kūniškas: vis netyčia išryškėja pasaulio pradžios, sluoksniams susiklojus atsiskleidžia viso ko susipynimas, paslaptingos metaforos, kas dogmoms nelabai aktualu. Beveik visi darbai nekvadratiniai, t.y. neigiantys paveikslo, kaip lango, logiką.

Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Salvinijos Giedrimienės parodos „Kelias“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Salvinija Giedrimienė, „Močiutės staltiesė, mergaitės svajonių suknelė, mamos pelargonijos“. 2016 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Salvinija Giedrimienė, „Močiutės staltiesė, mergaitės svajonių suknelė, mamos pelargonijos“. 2016 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Fragmentas iš Sauliaus Vaitiekūno parodos „XXI amžiaus muziejus“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Nepaisant nieko

„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu

Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.

Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Oto Skulme, „Kompozicija portretui (Sievas)“. 1923 m. Iš Zuzāno kolekcijos
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Nacionaliniame muziejuje fragmentas. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Auseklis Bauškenieks, „Dievo ausy. Autoportretas“. 1980 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos Arsenale fragmentas. Autorės nuotr.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Maija Nora Tabaka, „Grupe jaunų menininkų“. 1969 m.
Monika Krikštopaitytė

Gera istorija yra viskas

Paulinos Pukytės retrospektyvinė paroda „Kažkas yra“ VDA „Titanike“

Savo ir ne savo noru vis patekdama į šiuolaikinio meno ambasadorės vaidmenį gerai suprantu žmonių susierzinimą susidūrus su kokiu nors neaiškiu objektu ir dar neaiškesniu tekstu. Jauni kūrėjai ir baikštūs galerininkai beviltiškai eksploatuoja jau senstelėjus filosofus, į akis pučiama tarptautinių žodžių migla, bet niekas niekada nieko neperskaito iki galo pirmiausia dėl nepakeliamo nuobodulio susidūrus su tiesiog blogu tekstu. Tai žlugdo šiuolaikinio meno reputaciją.

Viso labo tai tik blogas, o ne šiuolaikinis menas arba bloga jo komunikacija. Tačiau atsakymas yra ne šuolis į popsą, nes ten pirmas kriterijus yra vartotojo poreikiai ir pataikavimas, jie verčia žiovauti dar labiau. Atsakymas – gera istorija. Nes mes labai nedaug pasikeitėme nuo tų laikų, kai sėdėjome prie laužo ir pasakojome istorijas. Medijos seniai pranoksta pojūčius, bet ne vidinio įvykio svarbą. Istoriją galima kurti tekstu, vaizdu ir situacija. Meno įvairovė parodė, kad tai daryti įmanoma kaip tik nori, bet svarbiausia nepamesti minties ar jausmo gijos, kad ir kokio rafinuotumo ar siaurumo būtų žinia.

 

Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. VDA Titanikas nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, mados kolekcija „Aksesuarai“, detalė. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Muilas“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Kramtomosios gumos varžybos“. 2001m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gelė – tai nesėkmė“. 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė , „Gėlė – tai nesėkmė“ (fragmentas –judesio knygutė). 2001 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Gėlių siena“ (2006) ir „Kalašnikov“ (2005). A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Paulina Pukytė, „Geismų troleibusas Nr.3“. 1999 m. A. Vasilenko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas

Dvi 2018-ųjų meno knygos

Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.

Monika Krikštopaitytė

Prietarų laužytojai

Dešimt punktų apie naują MO muziejų

Kritikei rašyti apie puikų naują muziejų, kur kol kas dar nėra ką kritikuoti, – tikra kančia. Visi patosiniai, paprastai nieko nereiškiantys žodžiai kaip „unikalus“, „išskirtinis“, „reikšmingas“ atgyja gyva ugnimi, todėl siekdama atgauti galią rašymui ieškosiu problemų, kurios buvo išspręstos atsidarius MO. Bandydama išsigelbėti nuo daugžodžiavimo, kai apie naują muziejų dabar rašo, kalba radijo bangomis ir rodo visuose įmanomuose ekranuose visi, rašysiu punktais.

Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Bėgantis ir sustojęs laikas

Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Nebepamenu jos vardo“ galerijoje „Kunstkamera“

Kai galvoju apie Viktoro Paukštelio kūrybą, vis mąstau apie kelis dalykus: muzikos ir dailės kalbos skirtumus, čiurlioniškumą ir postmodernistines procedūras. Šio pianisto ir dailininko grojimas dažnai pavadinamas žėrinčiu, muzikologai jo vardą taria pagarbiai linksėdami, muzikos gerbėjai laukia jaudinančių koncertų. Bet dailės tekste niekada nepavartočiau žodžio „žėrintis“, nes tai muzikos slengas, kitame kontekste skambantis kaip nesąmonė. Ir kyla įtarimų, kad skirtumų yra daug daugiau, kad nežinau to, kas muzikos žmonėms paprasta ir net nepastebima, kad nepajėgsiu aprėpti net pusės šio grojančio ir tapančio menininko pasaulio. Tada galvoju apie Čiurlionį, kad jo muzikinė pusė man nė kiek netrukdo matyti vizualių darbų, jie siejasi, jungiasi per temas, pavadinimus, galų gale puikiai veikia ir be garso.

 

Paukštelis irgi jungia vaizdą ir garsą, per animaciją šalia grojimo ar koncertą per parodos atidarymą, bet visai kitaip, ir tai yra natūralu, nes laikas kitoks. Vaizdo, garso ir teksto (pvz., kūrinio pavadinimo) santykis dažniau ironiškas ar bent jau veikia per skirtumą. Ir tada mąstau apie postmodernizmą (ta netaisyklinga, plačiąja prasme), kad dalykų ir jų reikšmių santykiai yra sunkiai nuspėjami, lengvai kintantys, pakrikę. Et, bet dar romantikai ir egzistencialistai buvo nustatę pasaulio pakrikimą, tik dabar tas pakrikimas turi daugiau atspalvių, kartais linksmų.

Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.
Monika Krikštopaitytė

Nusukamos galvos, liejasi kava

Vitos Opolskytės paroda „Folie à deux“ Pamėnkalnio galerijoje

„The Rooster Gallery“ atstovaujama menininkė Vita Opolskytė dar nebuvo surengusi personalinės parodos Lietuvoje, nors jos kūrinių jau spėjo įsigyti svarbieji kolekcininkai. Šios tapytojos iš neatitinkančių dydžių suręstas, tarp tikrumo ir netikrumo dreifuojantis pasaulis meno gerbėjams jau buvo šiek tiek žinomas iš dalyvavimo bendrose parodose.

Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Jauskis kaip namie“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sedatif PC“, „Milkyway“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Sedatif PC“, „Milkyway“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Pamokos apie Nihilizmą“, „Visą laiką“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Vita Opolskytė, „Pamokos apie Nihilizmą“, „Visą laiką“. 2018 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Kušetė, megztinis ir panorama

Naujasis Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“

Lietuvos menotyrinis kuravimas, t.y. kai meną tiriančiajam tenka tvarkytis su įvairesne, istoriją turinčia medžiaga, į rengiamas parodas žiūri dvejopai. Vienam labai rūpi papasakoti kontekstą, prie kūrinių privalo būti paaiškinimai, kurie atskleis, kodėl iš pažiūros neįdomus eksponatas yra ypač svarbus, o už įdomaus vaizdo visada tūno dar kokia nors istorija. Čia šventas žodis yra tyrimas. Ekspozicijos dažnai paremtos moksliniais darbais.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Robertas Antinis (vyresn.), „Kompozicija“. 7 dešimt. Autorės nuotr.
Robertas Antinis (vyresn.), „Kompozicija“. 7 dešimt. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 12  >>> Archyvas