7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Masteliai ir atspindžiai

Trys parodos Vilniuje, trys regėjimų kultūros

Monika Krikštopaitytė
Nr. 21 (1513), 2024-05-24
Dailė
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.

Šis pasakojimas susidėliojo atsitiktinai, pagal laiko kaprizą. Parodos veikė (ir tebeveikia) vienu metu ir virsta niekieno nenumatytu sakiniu, lyginimo ar susiliejimo galimybe. Pirma užsukau į Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veikiančią parodą be pavadinimo, o jai ir nereikia jokių minties kablių, turinčių patraukti žiūrovą, jos autoriai pasaulinio garso: Marcas Chagallas, Pablo Picasso, Maxas Ernstas. Mums tik patikslinama, kad bus rodoma keramika ir gobelenai. Keramiką atsimename, o gobelenai? Kuris čia iš jų audė? Pasirodo, eksponuojami „12 meistrės Yvette Cauquil-Prince austų gobelenų pagal Chagallo, Picasso ir Ernsto eskizus. Kūriniai natūraliai sugulė į šešias temas: Biblijos, karo ir taikos, gimtojo štetlo, meilės, cirko, koridos.“

 

Po teisybei, tai dideliausioje salėje karaliauja Marcas Chagallas (gana daug jo originalios keramikos: vazos, lėkštės, net pano ir pagal jo darbus kurti gobelenai), Pablo Picasso yra tik viena originali lėkštė ir du gobelenai pagal jo kūrinius, o Maxas Ernstas pasirodo netiesiogiai – viename milžiniškame gobelene. Tačiau nė vienas vardas negali būti redukuotas į „ir kompanija“, tai suprantama.

 

Tenka sutikti, kad paroda labai įspūdinga ne vien todėl, kad sukurta proga pasidžiaugti žvaigždės Chagallo originalais (galime laisvai keliauti, turime galimybių būti šio to matę), kiek antžmogiškais gobelenų masteliais, meistriškumu ir... adoravimo lygiu. Pasidžiaugus mastelio ir spalvų poveikiu, vis dėlto apima labai savitas jausmas. Toks nelabai jaukus. Citatų iškėlimas į plakatus (kad ir menininko, bet), beveik asmens kultas, įspūdžio gavėjo fizinis sumažinimas asocijuojasi su imperiniais užmojais, kurių šalutinį poveikį esame patyrę, įpratę jo vengti, atšokti kaip nuo elektros iškrovos. Gal todėl meno adoravimo kultūra pas mus ir nesusiklostė (ar ačiū Dievui!), net mėginimas puikų dailininką Antaną Samuolį kelti ant postamento (dabar vykstančioje parodoje Kaune) pasitinkamas atsargiai, o mūsų vienintelis tikrasis (oficialiai) genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra toks lyriškas, kamerinis, nesusijęs su emocinio pavergimo samprata.

 

Apžiūrint šią parodą, žinoma, galima perkelti akcentus į susižavėjimą Yvette Cauquil-Prince gobelenų audimo meistriškumu, drąsa imtis tokių mastelių, amatų, manufaktūros puoselėjimu ir jos nuostabiais žmonėmis (plakatas vis dėlto ryškina žymius vardus). Parodoje rodomas filmas pasakoja apie technologinius gobeleno kūrimo uždavinius. Neabejoju, kad tekstilininkams ši paroda įdomi dar ir papildomai. Daugelio gobelenų matyti abi pusės. Ko gero, ir keramikai dar viena (profesine) akimi tyrinės Chagallo vazas bei lėkštes, kurios man buvo arčiausiai širdies. Jose it pumpurai skleidžiasi pasakojimai iš Senojo Testamento, atgyja žmogiškomis kamerinėmis scenomis, skambančiomis spalvomis. Įvairovės dėlei tokią parodą pamatyti labai sveika, tai gera proga apmąstyti, kaip mes matome kultūrą, ką su ja veikiame, kam mums tas menas. Manau, ši paroda vienaip atrodo Prancūzijoje ir kažkaip kitaip čia. Šie subtilūs skirtumai mums padeda geriau suprasti ir save: iš kur atėjome ir kur keliaujame.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d. (kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė, architektė Ūla Žebrauskaitė-Malinauskė)

Arsenalo g. 3A, Vilnius

 

Kur kas arčiau žemės labiausiai tiesiogine prasme Aistės Kisarauskaitės doktorantūros studijų vaisius reprezentuojanti paroda „Bona Sforca sako:“ Vilniaus dailės akademijos pirmo aukšto parodų salėse „Titanikas“. Ekspozicijoje nemenką plotą užima dideli popieriaus lakštai, ištepti žemės ir bronzos pigmentais, pavadinimu „1 aras“. Menininkė savo kūryboje labai vertina daugiaplaniškumą, asociacijų ir sąsajų jungimą, tad vienas aras, įgavęs fiziškai juntamą pavidalą ir užėmęs beveik du trečdalius erdvės, interpretuojamas kaip istorinis žemės matavimo vienetas ir byloja mūsų aistrą žemei kaip nuosavybei, kurią Rusijos imperija vis atimdavo – kaip prasimaitinimo potencialą, suvokiamą savumą. Ir štai jums dideli masteliai, žaibiškas paveikumas, tačiau prasmė visai kita. Kaip mums dažniau būdinga – su ironija.

 

Kiti pusiau atvynioti popieriaus rulonai išpaišyti didelėmis rožėmis naudojant rožių pelenus. Kūrinys keliavo į Niujorką (pristatytas galerijoje „SLA307“), kur netikėtai 1988 m. mirė autorės tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, grįžo tik jo pelenai. Kūrinio pavadinimas „Liūdesys arba rožės tėvukui atminti II“ (2008) paveldėtas, nes Kisarauskas tokiu pavadinimu yra sukūręs darbą savo tėvui, žuvusiam per avariją, atminti. Čia jau akivaizdžiai matyti, kad Kisarauskaitė prasmes mezga kaip megztinį, siūlo kilpos kabinasi už ankstesnių, ir taip toliau. Arba kaip sodą, kurį galime pamatyti ir tiesiogiai ant galerijos palangės. Be lengvai atpažįstamų pomidorų daigų, kurie dabar cirkuliuoja tarp pažįstamų, yra ir retųjų augalų dėžėse (kurios imituoja tropinę drėgmę kuriančius šiltnamius). Vienų lapai blizga sidabro gyslomis, kitų forma įmantri, treti ryja muses, ketvirtų ypatingumo be atskirų žinių ir nesuprasi – jie pasakoja apie ir autorei nesvetimą meilę augalams. Ja giliau pasidomėjo per kovido karantiną labiau įsitraukusi į retų augalų forumus socialiniuose tinkluose, kur žmonės trykšta gyvais jausmais laukdami užaugant naujo lapelio, keičiasi ir (brangiai) prekiauja augalais (reiškinys konvertuotas į du kūrinius). Ta proga mums primenama, kad pirmieji finansiniai burbulai siejami su tulpių manija Nyderlanduose, kai dėl augalų būdavo prašvilpiami ir gyvenimai. Visa tai, žinoma, labai įdomu ir egzotiška, tačiau geriau suprantamas paprastosios bulvės sakralumas mūsų žemėse. Kažkaip nereikia daug paaiškinimų, kad iškart suprastum, kodėl eksponuojami automobilių „metaliku“ švytintys arklai ir tapytos bulvių žemėje studijos.

 

Paroda veikia iki gegužės 29 d. (darbo vadovas Žygimantas Augustinas)

Maironio g. 3, Vilnius

 

Trečia paroda, pakliuvusi į vėrinį, tokia subtili ir balansuojanti ant niuansų, kad man be galo smalsu, ar ir kiti jaučia tai, ką netikėtai ryškiai patiriu Ramūno Almino parodoje „Toli“ Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“. Abiejų aukštų erdvėje ir ant sienų išdėstyti vos keli skulptūriniai objektai. Daugelis jų turi veidrodiškumo – melsvo, auksinio ar sidabrinio. Bet ne visi. Tie, kur (antrame aukšte) panašūs į plūdurus – matiniai, tik pasvirę ir panirę į įsivaizduojamą vandenį (jį atstoja grindys). Viskas taip išgryninta, taip minimizuota, kad dar truputį, ir taptų tiesiog abstrakčiomis, gal net nebyliomis formomis, tačiau erdvėje tarsi prieš akis išsilanksto reginys. Melsvų sidabriškų stačiakampių horizontalė turi apatinėje dalyje briauną. Ji neabejotinai tampa marių / jūros horizontu. Niekur tai neparašyta, bet klausimų nekyla. Gal todėl (nors kai patiriame magišką persimainymą, net ir nenorime žinoti, nei kaip, nei kodėl), kad netoliese ant grindų – didelis plūduras (pailga apvalinta forma su kiauryme išilgai). Jis auksuotas, lyg būtų pagavęs saulės šviesą pro debesis. Ant sienos iš tiesios ir gaubtos linijų suręsta mėnuliška forma, toliau dar viena panaši, tik šviesesnė. Vanduo juk taip išgaubia formas. Priešais – linija iš įvairaus blizgumo apskritimų. Kažką žymi. Nejučia nusikeli ant Neringos (ar pan.) molo, tik ne ant tikro, o tarsi iš Platono idėjų pasaulio, labiau atitinkančio menininko parodai pasirinktą paslaptingą citatą: „O, kad mums būtų duotas kelias iš ten, iš kur niekas neina, į ten, kur niekas nekeliaus“ (Fernando Pessoa „Nerimo knyga“, vertė Audrius Musteikis).

 

Tiesa, viso erdvinio įspūdžio beveik neįmanoma nufotografuoti, būtina patirti, atsidurti apsuptyje, judėti tarp tų atšvaitų. Man Ramūno Almino kūryba atrodo kaip belaikė, mikroskopiškai tiksliai gelianti klasika. Tikiuosi, muziejai suskubs tai pastebėti.

 

Paroda veikia iki gegužės 29 d.

Pilies g. 44, Vilnius

 

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Parodos „Chagall. Picasso. Ernst. Keramika ir gobelenai“ fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Aistės Kisarauskaitės parodos „Bona Sforca sako:“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ramūno Almino parodos „Toli“ fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.