7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Antis už kampo

Pokalbis su parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ kuratore Jolita Liškevičiene

Monika Krikštopaitytė
Nr. 22 (1514), 2024-05-31
Dailė
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.

Paroda Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–Dešinė“ rengiama dailininko Kęstučio Kasparavičiaus 70-ies metų jubiliejaus proga. Tai akstinas imtis veiksmo, bet turbūt be jokių datų galėtume drąsiai sakyti, kad autorius išskirtinis, tapęs ne vienos kartos vaikų ir su jais kartu skaitančių tėvų mylimu kūrėju, legenda. Ar jubiliejaus aplinkybė nors kiek lėmė jūsų kuruojamos parodos toną? Kaip galvojote tvarkytis su laiko tėkme?

Tikrai, Kęstutis Kasparavičius jau yra legenda ir mūsų visų istorija. Taip jau atsitiko, kad su Kasparavičiaus kūryba buvau susipažinusi anksčiau, ir ne kaip skaitytoja, bet kaip menotyrininkė. 2016 m. kartu su Lietuvos kultūros institutu surengėme pirmą jo kūrybos parodą „Dirigentas su teptuku“ Meno ir istorijos bibliotekoje Bolonijoje (Biblioteca dʼArte e di Storia di San Giorgio in Poggiale), tai buvo pats pirmas jo kūrybos pristatymas užsienyje. Taigi, galerijos vadovės ir parodos sumanytojos Jurgos Minčinauskienės pakviesta kuruoti šią jubiliejinę parodą, neabejodama sutikau.

Kęstučio Kasparavičiaus kūrybą labai aiškiai galime skirti į tris aiškius periodus. Kūrybos pradžia – grafinės iliustracijos, kurias jis tuomet atlikdavo labai kruopščiai plunksnele ir tušu, tik truputį paspalvindamas akvarele. Vėliau dailininkas buvo pastebėtas ir pakviestas kurti daugiausia vokiečių leidykloms. Taip palaipsniui susiformavo kiek kitoks Kasparavičiaus piešimo stilius, ypač ryškiai jis išlaisvėjo iliustruojant Edwardo Learo knygą „Antis ir kengūra, ir kiti eilėraščiai“ (1992), iliustracijos tarsi persismelkė nonsenso estetika. Ir trečiasis periodas – nuo 2003 m., kai Kasparavičius tampa rašytoju ir išskirtinai savo tekstų iliustruotoju.

Jo kūrybą mes dabar gerai atpažįstame – tai šmaikščios, kruopščiai atliktos iliustracijos, joms būdinga atida kiekvienai detalei, todėl jos tinka tiek vaikams, tiek suaugusiems. Mūsų parodos tikslas buvo ne parodyti, kiek daug Kasparavičius sukūrė, bet atskleisti jo kūrybos virtuvę, leisti žiūrovams žvilgtelt, kaip gimsta iliustracijos, kaip kuriamas knygos scenarijus, koks yra jos iliustravimo procesas. Savo parodą dailininkas siūlė pavadinti „Kasparatorija“, savita kūrybos laboratorija ar teritorija, tai yra vieta, kur gimsta iliustracijos. Vis dėlto mums buvo įdomu pasakoti apie kūrybos procesą, kuris šio dailininko yra išskirtinis, gal todėl palikome akademiškesnį parodos pavadinimą „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“.

 

Vis dėlto kaip atsirinkote? Jau sunku įsivaizduoti, kiek autoriaus yra sukurta. Iliustruota pasaulio vaikų literatūros klasika (Carlo Collodi, Gottfriedas Augustas Bürgeris), Lietuvos autoriai (Janina Degutytė, Juozas Erlickas, Anzelmas Matutis, Oskaras Milašius ir kt.), na ir autorinės knygos (mes namie turime atskirą lentyną, nors tai tik dalis Kasparavičiaus kūrybos). Kuo grindėte šiuos pasirinkimus?

O taip, Kęstučio Kasparavičiaus sukurta tikrai daug – iš viso jis iliustravo 63 knygas, o 20 knygų parašė pats ir jas iliustravo. Turbūt išskirtiniai jo kūriniai yra iliustracijos klasikos kūriniams – pasakoms, būtent jos „pamatuoja“ autoriaus talentą, jo galimybes, gebėjimą savitai perteikti vaizdinį pasakojimą. Gal todėl pirmosios jo sukurtos pasakų iliustracijos – Oskaro Milašiaus „Lietuviškų pasakų“ (1986) – buvo tarsi bandymų pradžia, pasiruošimas iliustruoti naujus klasikinių pasakų tekstus. Įspūdingiausi darbai – Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“ (1993), Hanso Christiano Anderseno „Coliukė“ (2005), E.T.A. Hoffmanno, „Spragtukas“ (1998).

Lietuvoje sukurtos Bürgerio knygos „Baronas Miunhauzenas“ (1987) iliustracijos buvo perleistos ir Vokietijoje, tai atvėrė dailininkui kelią į vokiečių spaustuvininkų užsakymus, vėliau tas iliustracijas įsigijo Miunhauzeno muziejus Latvijoje. Viena vertus, Kasparavičius tuomet buvo jaunas kūrėjas, be galo kruopštus, atsakingas, laiku parengdavo užsakymus, kita vertus, jam tai buvo tikra mokykla: reikėjo susigaudyti, kaip planuoti iliustracijas, kiek palikti vietos tekstui, kaip dėlioti pasakojimą ir pan. Vokiečių leidėjai kartais net nurodydavo, kaip reikėtų nupiešti vieną ar kitą personažą, išsakydavo pastabas, kai ką tekdavo ir perpiešti.

Tai prisidėjo ir prie Kasparavičiaus meninio braižo kaitos: būtent vokiečių leidėjai paprašė iliustracijų neštrichuoti, o tik lieti akvarele, tą autorius ir pabandė. Matyt, grafinis štrichavimas suteikdavo iliustracijoms niūresnį vaizdą, jas tamsindavo ir perteikdavo slogios nuotaikos įspūdį, tad pradėjus kurti tik pieštuku ir akvarele jos tapo kur kas šviesesnės, ryškesnės, nuotaikingesnės, tinkamesnės vaikams. Čia matome ryškią dailininko meninio stiliaus kaitą. Taigi, šį ankstyvąjį kūrybos laikotarpį ir jo stiliaus kaitą galima gerai pamatyti parodoje apžiūrint jo knygų vitrinas.

 

Kas netilpo ir dėl ko liūdėjote?

Kasparavičiaus kūryba daugiausia egzistuoja knygose, jų vertimuose ir dar daug kur. Jo knygų sklaida yra didžiulė, pavyzdžiui, jo parašyta ir iliustruota knyga „Sodininkas Florencijus“ (2007) išversta į 12 skirtingų kalbų, vadinasi, Estijos, Slovėnijos, Italijos, Ukrainos, Vengrijos ir kitų šalių vaikai skaito šias knygas ir gali mėgautis jų iliustracijomis. Tačiau rengdami parodą susidūrėme su problema – iliustracijų originalų stoka. Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos nėra saugomos kokiame nors viename dailės muziejuje ar jo asmeninėje kolekcijoje. Visos jo senosios kūrybos iliustracijos yra kažkur dingusios, kai Lietuvoje vyko senųjų spaustuvių perorganizavimas po nepriklausomybės atkūrimo, kitos buvo parduotos ir pasklido po asmenines įvairių žmonių meno kūrinių kolekcijas – dabar jų tiesiog neįmanoma surinkti ir parodyti. Pati iliustracija nėra brangi, įperkama daugeliui šio meno gerbėjų, todėl jos išblaškytos po visą pasaulį. Didžiausias iššūkis ir buvo parodyti Lietuvos žiūrovui originalias iliustracijas. Pats autorius jų yra išsaugojęs tik iš penkių pastarųjų savo knygų, kitos – atspaustos labai aukštos kokybės giclée atspaudais. Sakyčiau, mums didžiausias atradimas buvo daugybė dailininko saugomų paruošiamųjų piešinių, eskizų ir kitų etapinių dailės darbų, kurie naudojami kuriant galutinę iliustraciją. Šitas kūrybos etapų išskleidimas, mano galva, ir yra pats įdomiausiais parodos akcentas.

 

Kokias Kęstučio Kasparavičiaus knygas labiausiai atsimenate kaip skaitytoja ir kas įsiminė, buvo netikėta dirbant prie šios parodos?

Rengiant šią parodą ir jau stebint į ją susirinkusiuosius matyti, kad Kasparavičiaus kūryba sieja įvairių kartų žmones. Mano kartai teko susipažinti su ankstyvuoju Kasparavičiumi, tai XX a. 9–10-asis dešimtmetis. Ankstyvoji jo kūryba buvo kiek siurrealistinė, keistoka, su daug smulkmenų ir juokingų situacijų. Tuomet dailininkas, galima sakyti, drąsiai eksperimentavo, ypač tai akivaizdu jo iliustruotoje Juozo Erlicko eilėraščių knygoje „Bilietas iš dangaus“ (1990) – tai tikras absurdo teatras: jis nebijojo žmogaus skraidinti, vaizduoti be galvos, apversti vaizduojamų asmenų ar gyvūnų žemyn galva. Kartu turėjo daug atviro sentimentalumo ir nuoširdumo, ypač tai ryšku jo tėčio eilėraščių knygos „Toj pirkelėj seneliukas“ (1989) liustracijose, kurios dvelkia tėvų namų nostalgija ir begaline šiluma. Jo kūryba vaikams visada liko šmaikšti: tie sužmoginti gyvūnai, jų charakteriai, apsirengimo stilius ir visos kitos smulkios, gerai apgalvotos detalės – tikras džiaugsmas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tuo ir pasižymi gera paveikslėlių knyga: ji aktuali dviem adresatams.

 

Aš Kasparavičiaus kūrybą pamėgau skaitydama ją su dukra. Kai buvau maža, man jo kuriamas pasaulis atrodė labai pozityvus ir dėl to nutolęs nuo realybės (10-asis dešimtmetis buvo labai permainingas, naujovių kupinas laikas). Kasparavičiaus knygose yra nuostabaus stabilumo, šviesumo, kurio norisi linkėti. Galbūt peržvelgus iš naujo, pakilnojus originalus įspūdis dar kitoks?

Tikrai taip, Kasparavičiaus kuriamas pasaulis be galo skaidrus. Gal tai slypi ir pačiame asmenyje, nes pabendravus su juo lieka jausmas, kad tai be galo šviesus ir pozityvus žmogus-kūrėjas. Sakyčiau, jo kuriamos knygos veikia terapiškai, tarsi įdėdamos kiekvienam skaitytojui pasaulio gėrio ir grožio krislą. Jis lyg mūsų kasdienės aplinkos tyrinėtojas, suteikiantis mus supantiems daiktams ar gyvūnams naujos gyvybės: tos bėgančios kėdės, sužmogintas šaldytuvas, gyvi kiaušiniai, peiliai ir šakutės – visa tai virsta žaismingais ir gyvais veikėjais. Jo nupiešti gyvūnai be galo įspūdingi, tai kartu pasakojimas apie mus pačius, tarsi kokios senovinės alegorijos, slepiančios daugybę reikšmių.

Žvelgdami į Kasparavičiaus kūrybą – tai gerai galima matyti ir pačioje parodoje – pastebime, kad jo meninis stilius kiek keitėsi, ir tai daugiausia lėmė užsakovai ir knygų adresatas: iliustracijos tarsi dailėjo ir švelnėjo, o akvarelės liejimo technika taip ištobulėjo, jog sunku suvokti, kur originalas, o kur atspaudas. Parodoje kaip tik rekomenduoju atidžiau įsižiūrėti į originalus, jie sukurti taip, kad nelieka nė vienos neužbaigtos vietos (dažų nutekėjimo, netvarkingų paraščių ar pan.), kurios galėtų išduoti, jog tai vien rankų darbo kūryba, – šiais laikais jau mažai kas geba taip kurti ranka.

 

Kęstučio Kasparavičiaus knygos išvertos į daugybę kalbų – tai svarbi jo legendos dalis. Kaip įvyko susitikimai su užsienio publika? Kaip užaugo toks populiarumas?

Visos jo iliustruotų knygų serijos apie daiktus, apie gyvūnus, apie „šį bei tą“ mano pačios labai mylimos, jos sulaukė daugybės vertimų į kitas kalbas, jas ypač mėgsta Kinijos ir Korėjos mažieji skaitytojai. Tų knygų populiarumą gal lėmė tai, kad Kasparavičius nuo 2002 m. pradėjo intensyviau bendrauti su „Grimm Press“ leidykla, įsikūrusia Taipėjuje, Taivane (jai skirtas atskiras parodos stendas). Leidykla rengė knygą labdaringais tikslais, skirtą nuo smarkaus žemės drebėjimo nukentėjusiems vaikams, ir pakvietė iliustruotojus iš viso pasaulio nupiešti po vieną iliustraciją, o šalia sukurti trumpą istoriją. Taip Kasparavičius sukūrė pirmą savo istoriją „Giesmininkas“ („Čiulbantis žmogus“) apie mažą žmogelį, pakliuvusį į pingvinus primenančių paukščių nelaisvę. Leidėjams ta istorija labai patiko ir jie paklausė, ar jis neturi daugiau tokių smagių istorijų. Jam nerūpestingai atsakius, kad turi, teko labai greitai jų sukurti – taip gimė rašytojas Kęstutis Kasparavičius. Jis yra sakęs, kad tai pirmoji ir greičiausiai parašyta jo knyga. „Kvailos istorijos“ pirma buvo išleistos kiniškai, tik gerokai vėliau – lietuvių ir kitomis kalbomis. Ir iš dalies tai buvo galima prognozuoti, nes kiekvienas iliustruotojas anksčiau ar vėliau susiduria su problema, ką iliustruoti, nes kito autoriaus tekstas gali tiesiog nepatikti ar netikti, neretai reikia taikytis prie rašytojo norų, kyla kitų problemų, o iliustruoti savo tekstus – tikrai pats geriausias dialogas tarp rašytojo ir iliustruotojo, tai tik paaiškina, kodėl iliustruotojai dažnai tampa ir rašytojais. O Kęstučio Kasparavičiaus šeimoje tai buvo tarsi natūralus tęstinumas, nes jo tėtis Jonas Kasparavičius ir brolis Ramūnas Kasparavičius – rašytojai. Taigi vėliau buvo išleista ir išversta į kinų, korėjiečių, japonų kalbas ne viena rašytojo ir iliustruotojo Kęstučio Kasparavičiaus knyga.

 

Mano akimis, svarbiausia, ką daro Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos, – moko vaikus ir ne vaikus lavinti vaizduotę. Atrodytų, jo pasakojimai paprasti, tačiau jie kviečia žaisti, o šis gebėjimas labai reikalingas visose gyvenimo srityse. Be to, dar ir daug sužinoma.

Taip, visos jo knygos turi daug kūrybinių, pažintinių ar edukacinių elementų arba iš kiekvienos knygos galima sukurti bent keletą įvairių edukacijų. Tarkim, „Kalėdos, Kalėdos“ (2020), vaizduojanti, kaip Kalėdoms ruošiasi pingvinai, voverės, pelės ir ožkos, banginiai ar žuvys po ledu, arba „Meškelionė: didžioji kalėdinė meškinų šeimynos kelionė aplink pasaulį“ (2010), kurioje vaizduojama, kaip švenčia Kalėdas viso pasaulio meškinai. Sakyčiau, Kasparavičius yra tikras Kalėdų profesionalas, jis sukūrė daugybę knygų šia tema, Kalėdų kalendorių, atvirukų Lietuvos, Vokietijos ir net Amerikos leidėjų užsakymu, tad geriausiai ir žino, kokie būna Kalėdų Seneliai, kokie vaikų norai, kokias dovanas jie mėgsta. Bet geriausiai jis sukuria Kalėdų šventę savo skaitytojams, manau, kad būtent jo iliustracijos taikliausiai perteikia patį Kalėdų stebuklą.

Galvodami apie ekspoziciją, vieną salę paskyrėm vieniems iš mylimų dailininko gyvūnų – antims, kurių didžioji koncentracija yra knygoje „Drebantis riteris“ (2015). Ekspozicijoje rodome daugiau patį kūrybos procesą, kaip atskirai buvo piešiama veiksmo vieta „Ančiamiesčio čiuožykla“ ir kaip vėliau į ją komponuojamos čiuožiančių ančių poros. Pats Kęstutis yra rašęs, kad Ančiamiestyje jis apgyvendino įvairiausių veislių antis, tas, kurios jam pasirodė įdomiausios ir gražiausios: didžiosios, naminės, šaukštasnapės, mandarininės, cyplės, rudagalvės, dryžiagalvės, smailiauodegės, pilkosios, ledinės ir juodosios. Jam net teko šiek tiek atnaujinti ornitologijos žinias ir gerokai pastudijuoti dailųjį čiuožimą, kad čiuožiančios antys būtų kuo natūralesnės. Ypač daug sukūrė eskizinių bei paruošiamųjų piešinių ir taip įsijautė į patį piešimą, kad negalėjo sustoti. Vėliau kai kurių nepanaudotų porų piešinius perkėlė į priešlapius, taip sukurdamas dar vieną svarbų knygos elementą. Sakyčiau, visoje šioje parodoje knygų priešlapiai tapo tam tikru raktu į dailininko ekspoziciją: parodos Moa studijos architektės (Marcelina Juočerė ir Austė Kuliešiūtė-Šemetė) sumanė knygų priešlapius panaudoti kaip savitą knygų iliustracijų foną – tapetus, jie tarsi susieja iliustracijas į visumą. Taigi linkiu aplankyti parodą, pamatyti kūrėjo virtuvę, pasigrožėti jo iliustracijomis, pasisvečiuoti antino Antano namuose ir, aišku, patirti tikrą dailės terapijos seansą.

 

Parodoje daug netikėtumų, pavyzdžiui, sumanėt į galeriją perkelti dailininko stalą su visais tais magiškais dalykais!

Visą ekspoziciją dalinome į tris dalis. Pirmoji salė skirta dailininko biografijos pristatymui, čia jo ankstyvieji darbai, knygos ir truputis vaikystės, tėvų namų fotografijų. Šioje salėje eksponuojamas ir dailininko darbo stalas su visais jo dažais bei teptukais, ir net keli paveikslai už jo nugaros – mes tarsi perkėlėme į parodos erdvę jo namų interjero fragmentą. Antroje salėje plačiau pristatome iliustracijas, bet akcentuojame originalus ir patį iliustracijos bei knygos kūrimo procesą. Trečioje salėje, kaip minėjau, apgyvendinti jo kurti antinai. Iš dalies paroda labiau muziejinė istorinė nei galerinė, bet pagalvojus – Kęstutis Kasparavičius jau yra mūsų istorijos dalis. Ir laukia dar viena staigmena – niekur nerodyti ir nematyti Kasparavičiaus kurti videofilmukai, kurių dalyviai yra jo kurtos iliustracijos arba namų aplinka. Tad juos pamatyti irgi verta!

 

Ačiū už parodą ir už pokalbį.

 

Paroda veikia iki liepos 20 d.

Galerija „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Kęstutis Kasparavičius. I. Juodytės nuotr.
Kęstutis Kasparavičius. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.