Šešėlio auksas ir tamsa

Kuratorės – menotyrininkė ir dailės terapijos specialistė Aldona Dapkutė, psichoterapeutė Brigita Kaleckaitė ir dailėtyrininkė Deima Žuklytė-Gasperaitienė – pristatydamos parodą pasakojo, kad nori pakviesti į kelionę, labirintą, kuriame sekdami klausimus (ant sienų palubėje), lyg Ariadnės siūlus, žiūrovai galbūt sutiks savo šešėlį. Kad taip nutiktų, šešėliui skiriamos kelios erdvės, kur laikas tarsi sulėtinamas, nes šešėlis išskleidžiamas savo įvairove, gali būti apklausiamas detaliau, žiūrovas turi pasitikrinti, ar kas nors jame surezonuoja. Rengėjai pataria patyrinėti būtent nemalonesnius jausmus. Erzina? Nepatinka? Labai gerai, pagalvokime kodėl, sako kuratorės. Čia jau kiekvienas gali rasti savo Ariadnės siūlą.

Susitikimas su šešėliu ir proga jį pamatyti arba paėmus už rankos išsivesti iš pasąmonės į sąmonę, kaip supratau, yra vienas pagrindinių parodos tikslų. Kitas – pasidžiaugti kūriniais. Žinoma, tokia kelionė nežada pakeisti psichoterapinės konsultacijos ar vienu ypu išspręsti visų žmogaus vidinių kovų, tačiau gali būti gera pratybų vieta, kur maža sėkmė narpliojant kokį painų klausimėlį gali tapti įrodymu, jog įmanoma išjudėti iš sąstingio, gal net sužadinti smalsumą toliau tyrinėti savo vidų ne kaip problemą, baugią tamsą, o kaip gyvą, judrų ir kintantį, vadinasi, negalutinai nulemtą pasaulį.

Kuratorės užsiminė, kad nori išvesti žmogų iš komforto zonos. Šiam tikslui pasitelkiami įtaigūs meno kūriniai, susiję su tam tikromis temomis (traumos, baimės, neaiškumo, kaukės, kito, gedulo ir pan.), šiek tiek – apšvietimas (ten, kur šešėlinė zona, jis pritemdytas) ir klausimai, kurie parodos turinį leidžia pripildyti pagal asmeninį poreikį. Todėl kiekvienam paroda taps kažkiek kitokia, jei žmogus bus nusiteikęs atsiverti patyrimui, sau. Mane suintrigavo tai, kad, pasirodo, šešėlyje galima rasti ir paslėpto aukso – ar slopinamo švelnumo, atjautos, talento žybsnių (kad ko nors neįžeistų), vertės pojūčio ir pan. Išskubėjusi aukso, nes didžiumą tamsos lyg ir esu sukasusi, žinoma, radau ką kita. Atradimas buvo netikėtas, vertas nuotykio, turint humoro jausmą – net linksmas.

Iš to, ką galiu viešai aptarti, tai jaučiu didelį ir atvirą pavydą žiūrovams, kuriems parodoje rodomi kūriniai yra nematyti. Menotyrine prasme paroda – solidi kolekcija, kurios beveik absoliuti dauguma autorių yra puikūs menininkai, tik prie kelių turėjau atlikti pratimą „kodėl mane tai erzina?“. Parodos temai geriausiai tinka modernizmo paradigmoje išsitenkantys darbai.

Labai džiugina, kad su kūriniais elgiamasi kaip su kūriniais, leidžiama jiems veikti savarankiškai: įgaunant savo erdvę, rišlią kaimynystę ir netampant nei archyvo sangrūdos statistiniu vienetu, nei temine iliustracija. Yra viena kita tirštesnė vieta, pavyzdžiui, skulptūrų miškelis ar vienas per kitą kalbantys paveikslai po klausimais „Kas mane erzina?“, „Ar reaguoju per stipriai?“, tačiau juos galėtume argumentuoti sąmoningai keliama scenografine įtampa, įvairovės siūlymu.

Yra tirštumo ir paskutinėje dalyje, kur kalbama apie viltį ir džiaugsmą: kasdieniai Vyganto Paukštės ritualai, Lino Katino ūkiškas pašnekesys su Dievo instancija glaudžiasi prie Antano Gudaičio galvų su paukščiais ir Algio Griškevičiaus vaizduotės fantasmagorijų. Viskas tarsi susijungia į bendrą patiekalą, gal tik fotografija atrodo atskiriau, beje, kaip ir Algimanto Kezio fotografuota Čikaga sunkiau vizualiai limpa prie tapybos kaimynystėje (skyrius apie santykius su kitais), nors istorija apie paaštrėjusią regą atsidūrus naujoje aplinkoje yra labai taikli ir gera kryptimi vedanti. Galbūt Algimanto Švėgždos vėlyvus meditatyvius augalų piešinius labiau būčiau mačiusi vilties salelėje, juk menininkui į nugarą tuomet kvėpavo mirtis, o jis rado būdą gyventi piešdamas, tačiau visa kita taip tiksliai sudėta, kad belieka palinkčioti: na taip, tikrai čia.

Patyrimo eiga klostosi labai sklandžiai. Ir visiškai nekeista, nes kuratorių komandoje buvo sujungtos psichoterapijos ir dailės žinovių pajėgos. Sekantiems Lietuvos meno sceną daugelis kūrinių jau išgyventi kaip keičianti patirtis: jau kadaise esame nupurtyti Henriko Natalevičiaus veideliais ištapyto manekeno torso šiurpumo. Tie veidai, lyg nekontroliuojama mėsa ar demonai, o gal liga, veikia savo nuožiūra ir, aišku, dar naujau gali atrodyti dabartinių mikrobiotų tyrimų kontekste. Nepaisant to, tokius puikius kūrinius visada nepaprastai malonu matyti gyvai. Dar ir dar. Išgyventa ir Vinco Kisarausko kosminė absurdo tuštuma, susitapatinta su Elenos Antanavičiūtės, Gabrielės Gervickaitės kūno patyrimais, jaudintasi drauge su Sigita Maslauskaite-Mažyliene žvelgiant į karo bejėgiais paverstus žmones. Kartu su Dalios Truskaitės stiklu patirtas būties trapumas, su Algirdo Petrulio darbais – tiesiog buvimo, grožėjimosi džiaugsmas.

Tam tikra prasme menotyrininkui tai labiau atsiminimų kambariai nei aktyvaus patyrimo, kaitos proga, nors įmanoma kūrinius ir naujai pamatyti. Be to, šalia klasikų yra ir jaunų autorių, ir nematytų kūrinių. Pavyzdžiui, Nancie Naive instaliacija „Nupirk mane, Viešpatie“ (2021) įneša kūrybingos ironijos į santykį su Dievu, kai remiantis moters sudaiktinimo, vartotojiškumo principais ir nuolankumo kaip prekės formomis bandoma įsiteikti Aukščiausiajam. Natūraliai kyla daug klausimų. Fanatiškas nuolankumas standartams visada puikiai atskleidžia jų absurdiškumą.

Vilčiai skirtoje salėje Jurga Marcinauskaitė ant įstrižųjų grindų (MO architektas Liebeskindas užtikrino, kad nė vienas parodos architektas niekada nenuobodžiautų) specialiai parodai sukūrė atskirą instaliaciją „Minčių debesis“, kur jau galima sėdėti ant dirbtinių plaukų ryšulių-debesų ir savo judėjimo keliamu vėjeliu virpinti it lietus kabančias baltas juostas. Plaukuoti debesys čia šviesūs, šiek tiek mažiau abjektiški (tarsi nebegyvos kūno dalys) kaip tieji pasklidę šešėliui skirtose dalyse, atliekantys pufo funkciją. Instaliacija atrodo nelabai ką sakanti, daugiau kaip dizaino elementas, suteikiantis lengvumo ir erdvės kelionės po parodą pabaigoje.

Kitaip tariant, parodą galima aplankyti vien dėl stiprių kūrinių koncentracijos. Psichoterapinė funkcija tykina šalia ir gali įsiterpti bet kada jums leidus. Tik vienas kūrinys parodos pusiaukelėje prabyla visiškai tiesiai ir tiesiogiai psichologine tema – apie savižudybę. Tai kino ir tarpdisciplininio meno kūrėjos Elenos Kairytės videoinstaliacija „Įtampos linija“ (2024), kurios struktūra remiasi laiko juostos metodu – jį naudoja gydytojai, norėdami atsekti, kaip buvo keliaujama iki krizės. Fone skamba nusižudžiusiųjų artimųjų atsiminimai, juose irgi justi noras suprasti, kaip ir kodėl žmogus nebepajėgia gyventi, ir siekis perduoti savo žinias tiems, kas dar gali apčiuopti krizę ir ją pakeisti. Greta kaip naudingas įrankis pateikiama schema, joje nurodoma, kaip atpažinti savižudiškas būsenas, kaip elgtis jas atpažinus, kur galima kreiptis. Tai kūrinys, turbūt kiekvieną išmetantis iš pusiausvyros. Čia yra tarsi parodos lūžio taškas, po kurio galėtume įžvelgti nutįstančią gijimo, refleksijos perspektyvą parodos tėkmėje, net jei dar liko sudėtingesnių temų. Nuo čia menas vėl tampa amortizuojančia, tiesioginę konfrontaciją perkeliančia forma, kuri padeda ir skubantiems susižeisti į gyvenimą, ir ieškantiems Ariadnės siūlų, pagal kuriuos rastų kelią į šviesesnę pusę.

Meno kūriniai, ko gero, šimtmečiais veikia kaip tvarsčiai, o parodoje net tiesiogiai (žiūrėti Laimos Oržekauskienės-Ore „Marytės. Ir kas gi tos Marytės?“, 2017–2019 m.), ar veikiama psichiatrijos ligoninėje su pacientais (žiūrėti Jovitą Aukštikalnytę-Varkulevičienę), vėlyvuoju sovietmečiu apskritai išgyvenama dėl galimybės tyrinėti savo šešėlį menu, menotyra (bent nuo Griseldos Pollock, kuri irgi tiesiogiai naudoja psichoanalizės prieigą), todėl man atrodo ne taip svarbu apie parodą komunikuoti sustabarėjusia „pirmos nakties“ kliše „pirmą kartą tokio masto“, nes ji užgožia tikrai jaudinančius vertybinius kriterijus ir patį įdomumą: subtilumą, pagarbumą ir atidumą žiūrovui. Parodai išleistame kataloge galima rasti kuratorių intencijas, direktorės žodį ir šiltą psichoanalitiko Jameso Hollio tekstą. Jis yra Carlo Gustavo Jungo mokyklos atstovas, kurio mintimis parodoje pirmiausia ir remiamasi, taip pat semtasi įžvalgų iš filosofo, rašytojo Alaino de Bottono. Kuratorės ir jų įžvalgos yra vedliai, pasirengę jus lydėti parodoje, jei to norėsite.

Paroda veikia iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.

MO muziejus (Pylimo g. 17, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė