Kodėl aš tokia laiminga?

Apie meno kritikus galvojame mažai – tai jie galvoja apie mus (menininkus, publiką, meno bendruomenę). Tai jie turi mums (gerai argumentavę!) pranešti apie vertas dėmesio parodas, išskirtinius įvykius, iškilius kūrėjus, seikėti grūdus nuo pelų, kai reikia, graudžiai atsikvėpti arba piktai šūktelt, pagirti ir pabarti. Pageidautina, kad tai darytų žmonėms suprantama, įtaigia kalba. Gerai, jei dar ir prajuokintų, bet svarbiausia, kad žodžiais įrėmintų, pakeltų ant pjedestalo ar ką nors painaus paverstų aiškesniu, vestų už rankos, pristatytų premijoms. Tai jie turi tapti ryšininkais tarp kūrėjo (muziejaus, kuratoriaus, autoriaus) ir žiūrovų... Kažką panašaus girdime kalbant, kai mėginami formuluoti lūkesčiai šiai profesijai.

Jei įsiklausytume į tai, ką kalba menininkai, išgirstume praktinius poreikius (reikia recenzijos moksle, anotacijos, rekomendacijos, kuratoriaus paraiškai, ataskaitos įvertinimo) ir, sakykim, profesinio bei egzistencinio pobūdžio poreikius – norima, kad pamatytų, suprastų, atspindėtų. Pageidaujama tokios refleksijos, kuri praturtintų savirefleksiją išoriniu žvilgsniu, platesnėmis perspektyvomis, gelmėmis, kampais, kontekstais. Kad įrašytų į istoriją, rėžtų tiesiai visiems abejojantiems. Kad teisingai įvardintų, kuo svarbus.

Tik vis pasitaiko, kad šiuo požiūriu įvyksta vienas ir tas pats nesklandumas: galima įtarti, kad autorių santykis su turinčiu jį / ją pamatyti kritiku (-e) tampa asmeninių santykių projekcijomis. Tik taip sau galiu paaiškinti stiprias reakcijas į svetimo žmogaus nuomonę, lyg ji būtų visa lemianti, tokia niekšingai nepasiduodanti kūrėjų intencijų kontrolei. Pavyzdžiui, Marina Abramović, 2022 m. tūkstantinei miniai Kauno arenoje pasakodama apie save ir savo pažiūras, ekrane įžiebė Umberto Boccioni citatą: „Visi meno kritikai yra beverčiai arba žalojantys“ (All art critics are useless or harmfull), nors tik ką mielai citavo ją giriančius, ekstazės apimtus kritikus. Norėčiau jai priminti, kad žymūs dailininkai apskritai atsirado kaip tik tada, kai atsirado pirmas meno kritikas (Giorgio Vasari), ir kol kas dar nežinau žymių kūrėjų, atsiradusių kaip nors kitaip.

Sakykim, Abramović yra per daug radikaliai panirusi į autoadoraciją, tad netinkamas pavyzdys, bet štai nuostabiai tiksliai savo laiko įvykius, pažiūras ir klausimus pasakojantis Darius Žiūra autobiografinės prozos knygoje „Diseris“ su liūdesiu cituoja jo projektą „SWIM“ pakritikavusią menotyrininkę Birutę Pankūnaitę, bet ne gerai jį supratusią Agnę Narušytę... Tačiau būna ir blogiau: štai per Meno kritikos apdovanojimų vakarą Helmutas Šabasevičius man pasakojo, kad netrukus įvyks premjera spektaklio, kurio režisierius pagarsėjo tuo, jog savo šuns išmatomis apmėtė jį kritikavusį teatro kritiką. Tuomet prisiminiau istoriją, kaip vienas žymus Lietuvos tapytojas tarpuvartėje mėgino prikulti ne taip parašiusį kritiką. Šiomis dienomis dažniau atsiperkame išmetimu iš feisbuko draugų ar pašiepiančiais postais ir rašytiniais jų gerbėjų pasispjaudymais. Dailės ratuose nepatikusiais rašymais labiau priimta piktintis neviešai apkalbant. Maža ką... Ak, tas glaudumas.

Bet yra ir galybė malonių istorijų. Pirmiausia, taikliai sureagavus pelnoma kolegų pagarba ir pasitikėjimas. Tai reiškia atidarytas duris. Antra, būna ir taip, kad menininkai (-ės) pasijunta suprasti, pamatyti, sujaudinti. Parašo kritikui ir suteikia progą taip pat pasijusti matomam. Kartais kūrėjus net apima noras, kad meną supratęs žmogus turėtų jo / jos kūrinį. Taip kaupiasi labai savitos asmeninės kritikų kūrinių kolekcijos, kurios, manyčiau, vertos atskiro tyrimo. Alfonsas Andriuškevičius yra ir rašęs, ir kalbėjęs (radijo laidoje „Pirmasis sakinys“), iš kurios vietos kokį kūrinį savo namuose mato ir ką galvoja stebeilydamas į juos gulom ar stovom. Negalėčiau įsivaizduoti, kad nors vieną jų pirko. Raminta Jurėnaitė, kiek teko girdėti, savo kolekcija reikšmingai prisidėjo prie MO rinkinio. Kritikai vis dažniau tampa kūrinių skolintojais parodoms. Tarp kritikų ir kuriančiųjų užsimezga draugystės, bičiulystės ir, kaip teisingai sako Laima Kreivytė, turbūt nelabai jos galėtų klostytis, jei nevertini autoriaus meno. Nieko čia neišvaidinsi.

Taigi, labai tikslingai gal ir neartikuliuotoje kasdienių darbų plotmėje galime apčiuopti kelis išryškėjančius kritiko sampratos aspektus: įvardinome institucinius lūkesčius (edukuoti, sujaudinti ir atvesti žiūrovą), autorių santykių / poreikių projekcijas (būti emociniu žaibolaidžiu ar beveik ekstrasensu, atlikti įrašymo į istoriją funkciją, tenkinti biurokratinius reikalavimus). Ar tai apibrėžia meno kritiką? Galbūt tai labiau nusako taikomąją meno kritikos funkciją. Manyčiau, kad ji yra mažiausiai įdomi kritikams ir turėtų būti geriausiai apmokama. Nes kitas žingsnis šia kryptimi – visai kitais skaičiais operuojantis reklamos verslas, į kurį, beje, labai nemažai gerų kritikų ir pasuko. Ir aš ten buvau, apie alaus putą rašiau. Tačiau skaitytojai gana greitai pajunta, ar tekstas taikomojo pobūdžio, ar tai kūrinys.

Nuostabiausia Meno kritikos apdovanojimuose – visame jų rengimo, pretendentų svarstymo procese, šventinio vakaro kalbų kontekste ir ypač pokalbiuose po to – yra tai, kad čia meno kritikai patys ir pačios apibrėžia, formuluoja, kas yra ir kokia norėtųsi, kad būtų, meno kritika. Be to, neprarandant ryšio su kūrėjais, jie įtraukiami į žiuri, bet irgi turi skirti laiko bei dėmesio apmąstymams, ką kokia kritika daro, ko trūksta, kada ji vertingiausia. Kitaip tariant, renginys ugdo kritikų savirefleksiją ir didina savivertę. Pirmiausia mes skaitome vieni kitus, tada siūlome kitus ar save paskaityti, tada komisija iki devinto prakaito diskutuoja apie tekstus (laidas, įvykius, leidinius, kas apskritai ta kritika yra), tada renginio metu dalyviai pasisako, išsitaria, savo pasisakymais kuria santykį su klausančiaisiais, išryškėja bendrystės jausmas, išnyksta iš nebendravimo kilę priešiškumai, apima euforija. Tada kažkas gauna prizą, kažkas negauna, o tada jau publika gali diskutuoti ir mąstyti apie tai, kas vis dėlto yra kritika, kuri vertingesnė, kas jai svarbu. Tai labai labai daug dėmesio. Svaiginamai daug. Be to, po ceremonijų visi dar pasikalba atskirai. Sutikit, kasdienybėje retai būna suinteresuotų asmenų, kurie norėtų iš esmės pasikalbėti apie meno kritiką. Tame yra šiek tiek vienatvės, kuri jau antrą kartą vienam vakarui išsklaidoma.

Nors teko laimė būti žiuri nare ir jau žinojau, kas bus apdovanoti, šventėje būta ir man malonių netikėtumų. Kažkas, nesitikėdamas laimėti, neatėjo, o kažkas, ką įsivaizduojame gyvenant kitame matmenyje, netikėtai pasirodė. Vieną apdovanojimą skynęs laureatas Alfonsas Andriuškevičius lyg iliuzionistas Davidas Copperfieldas išdygo publikos užnugaryje, prisidengęs šešėliu ir savo kepure su snapeliu, be to, dar ir su Maironiu, tiksliau, su išsipildžiusia jo svajone, – cituoju cituojantį laureatą: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų.“ Jis ne tik akimoju nušvietė visų veidus šypsena nuo ausies iki ausies, bet ir (vėl!) tapo raktu keliais svarbiais meno kritikos savivokos klausimais.

Tad tikrasis klausimas galbūt yra – kodėl visi taip nudžiugo pamatę Alfonsą Andriuškevičių? Kodėl per pernai vykusius pirmuosius MKA jį minėjo ne vienas pranešėjas, į tai net buvo atkreiptas dėmesys. Kodėl tas A.A. vis toks svarbus, nors, tiesą sakant, išleido kur kas daugiau poezijos knygų nei menotyros veikalų, realiai tai tik du straipsnių rinkinius, vieną menininkų apklausų komplektą, surengė kelias labai ryškias parodas... Na taip, jo paskaitos buvo neprilygstamos ne vienai serijai kritikų, straipsniai ir esė – puikūs kūriniai. Bet jis taip menkai teatliko taikomosios kritikos funkcijas, nebent netyčia... Jis mokė ne atsižvelgti į kūrėjų intencijas, o žiūrėti, kas išėjo. Rašant jam visada labiau rūpėjo teksto tiesa ir malonumas. Jis laikėsi tik savo principų, nepajudinamai.

Stipriai supaprastindama bandau pasakyti, kad ir rašančiam, ir skaitančiam, ir užsakančiam labai praverčia atskirti taikomąją menotyrą ir laisvąją grynąją kritiką. Jos stovi ant skirtingų pagrindų, jas reikia skirtingai rašyti ir iš jų skirtingų dalykų tikėtis. Bet kadangi gyvenimas yra išgyvenamas paradoksas, čia irgi viskas taip pat: ko gero, įdomiausia būna, kai taikomoji ar grynoji forma save pranoksta, kai taikomoji padvelkia metafizika (A.A. sakė, kad jos ilgisi dabarties mene), sugniaužia kokią jautrią stygą, staiga išblaivo ar sužaidžia gerą partiją skaitytojo minčių šachmatais, ir taip toliau ar panašiai. Arba kai laisvoji kritika, išlikdama visiškai laisva, neinicijuota, nesiekdama patenkinti jokių lūkesčių, nuostabiai pulsuojančiais sakiniais ir minties pjūviais sukuria prasmę, kuri suburia meno procesų dalyvius ir tik ėjusius pro šalį. Mene, beje, irgi įdomiausia, kai kas nors save pranoksta. Pavyzdžiui, keramikai ar tekstilininkai tampa pribloškiančiais šiuolaikiniais menininkais arba geras, nepažabojamas autorius sukuria jaudinantį paminklą. Bet taip nutinka itin retai, nes šiuo metu vyksta miestų užpildymas skulptūriniais manekenais.

Po renginio su dviejų muziejų vadovėmis šiek tiek diskutavome apie muziejų ir žiūrovų santykius, kritiko vaidmenį čia. Tik vėliau, kaip dažnai būna, pagalvojau, kad mūsų gerasis pavyzdys Andriušis vis dėlto labai rūpinasi publika, puikiai ją jaučia, tiesiog modeliuoja jos reakcijas, net kvėpavimą. Bet! Atkreipkite dėmesį į tai, kad jis turi savo publiką. Ne su muziejų publikomis dirba. Tekstuose jis yra kūrėjas, lygiavertis skaitančiojo pašnekovas ir kūrinio (reiškinių) matytojas. Meno kritikos labiausiai reikia mums patiems. Mums reikia tos nepriklausomos vietos, iš kurios matyti geriau arba savaip. Mes taip patys kuriame savo pasakojimus.

Manau, kad būtent ši Andriuškevičiaus pasirinkta ir perduota kalbėjimo pozicija meno kritikoje paverčia jį atskaitos tašku, principu. Nes su jo subjektyviais tekstais dar ir kaip galima padiskutuoti. Žinoma, ir visas tas jo asmens šarmas, humoro jausmas, savirefleksija – bet čia jau kita tema. Manau, kad būtent Andriuškevičiaus laikysena, laisvamaniškas ir atsakingas savo vertybių atžvilgiu santykis su menu ir įkvėpė daugybę jo studentų ir dar daugiau studenčių bei kolegų kurti su dar didesniu užmoju ir smagumu. Kurti prasmę, paradoksus.

Tad ką daryti, kad būtų daugiau geros meno kritikos? Manau, Virginios Woolf prieš šimtą metų duotas patarimas norintiems sukurti sąlygas moterų literatūrai vis dar galioja: „Duokit jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus, suteikite jai galimybę sakyti, ką galvoja, ir praleisti maždaug pusę to, apie ką ji dabar rašo <...>.“ Savu kambariu meno kritikai laikau kultūros leidinius –  tik čia meno kritika sutinka savo intencijas ir nesulaukia papildomų lūkesčių, be to, čia dirba redaktoriai, kurie šimtas vienuoliktą kartą perskaitę „vos tik įžengus į galerijos erdvę“ maloniai pasiūlys dar paieškoti kitų žodžių, sureaguos į tekstą profesionaliai, pasakys, kur esate stiprūs, ir taip toliau. Pinigai kritikus apsaugos nuo perdegimo: sulaikys nuo išsiskaidymo po daugybines veiklas, migracijos į kitas profesijas, leis stovėti savo vietoje pakelta galva ir daryti menininkus žymius, jei to norės. Ir tie lūkesčiai... Be jų mes padarome daug įdomiau, nors juos apeinant irgi atsitinka įdomių dalykų.

Pabaigoje pridedu Meno kritikos apdovanojimų laimėtojų ir kitus sąrašus. Ir labai liūdžiu, kad su mumis kartu nebegalėjo būti Ieva Antanavičiūtė-Pleikienė. Tai šiuo metu pati didžiausia meno kritikos, meno bendruomenės netektis, jai savo apdovanojimą dedikavo kurso draugė Laima Kreivytė.

Nugalėtojų sąrašas

Trumpoji forma

Jogintė Bučinskaitė už tekstą „Žodžiais nusausinta pelkė“, LRT.lt, 2023-09-26 (už subalansuotą kritinės minties ir dėmesio kūrėjų intencijoms santykį);

Ieva Gražytė už tekstą „Betarpiški centro ir regiono santykiai“, projektas „Betarpiškos erdvės“ Užpalių miestelyje“, „Artnews.lt“, 2024-09-05 (už tvarumo siekį apžvelgiant meno ir kuratorystės praktikas regionuose);

Ernestas Parulskis už tekstą „Pamačius spektaklį, dėl parodos neverkiama“, „Verslo klasė“, 2023-08-13 (už išradingumą siekiant pozityviai atverti polemiką apie muziejų ir publikos santykius).

MO jaunojo kritiko stipendija: Marija Martinaitytė.

Ilgoji forma

Giedrė Jankevičiūtė ir Andrzej Szczerski už katalogą „Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948: vienas miestas – daug pasakojimų“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Muzeum Narodowe w Krakowie, 2023 (už leidinio struktūrą, kuri kursto ir plėtoja dialogą tarp kultūrų bei ugdo savivoką);

Laima Kreivytė už radijo laidą „Homo cultus. Iš balkono“ „LRT Klasika“ eteryje (už profesinį meistriškumą ir gebėjimą jungti žmones ir idėjas);

Ilona Mažeikienė ir Regina Urbonienė už prisiminimų knygą lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama / Hoping for a Homecoming / Pour qu’on revienne“, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2023 (už sąžiningą ir daugiaplanį nepaprasto kūrėjo portretą).

Meninink(i)ų ir kuratorių tekstai

Alfonsas Andriuškevičius už tekstą „Gyvenimo slinksmas sausio mėnesį“, „Šiaurės Atėnai“, 2023-01-27, Nr. 2 (už teksto malonumą, kai smulkmenos tampa įvykiais, o kūrėjų mintys prasmingai susitinka); 

Daniel Muzyczuk už anotaciją Anastasios Sosunovos parodai DIY parodų erdvėje „Editorial“ (už įtaigą ir paprastumą keliaujant drauge po parodos vaizduotę).

Metų reiškinys

Kuratoriai Agnė Bagdžiūnaitė ir Edvinas Grinkevičius už Kauno menininkų namų organizuotą tarpdisciplininį daugialypį projektą „Nepadorūs vakarai“ (už atsparumą netolerancijai, queer atminties aktualizavimą ir empatišką kuratorystę).

Meno kritikos apdovanojimus ir juos lydintį renginių ciklą kuravo ŠMC komandos nariai Virginija Januškevičiūtė ir Edvardas Šumila, žurnalo „Artnews.lt“ redaktorė Danutė Gambickaitė ir LNDM Nacionalinės dailės galerijos renginių kuratorė Goda Aksamitauskaitė. Projekto partneriai – Tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos skyrius ir Kultūros periodinių leidinių asociacija. 2024 m. žiuri: meno kritikė Monika Krikštopaitytė, menotyrininkas Helmutas Šabasevičius, kultūros apžvalgininkė, kino kritikė Monika Gimbutaitė bei praeitų metų apdovanojimų laureatės menininkės Aurelija Maknytė ir Agnė Jokšė. Vakarą vedė Vytenis Burokas.