7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kintančio laiko kapsulės

Dviejų Arūno Baltėno fotografijų knygų pasakojimai

Monika Krikštopaitytė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Fotografija

Karai apverčia ne tik žmonių, bet ir knygų likimus. Pastarieji pora sumaišties metų permainė mūsų santykį su rusų kultūra. Keitėsi teatro pavadinimas, atšaukti bet kokie bendri projektai, o tai, kas likę iš anksčiau, peržiūrime iš pokolonijinio diskurso perspektyvos. Su smurto kultūra tiesiogiai nesusiję projektai taip pat pakimba ore. Štai dar porą metų prieš kaimynui užpuolant Ukrainą fotografo Arūno Baltėno sumanyta ir rengta fotografinė knyga „Du Josifo Brodskio miestai“ („Baltėno archyvai“, 2023, knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, tekstai lietuvių, rusų, anglų, italų kalbomis), skirta Venecijai ir Sankt Peterburgui, taip ir liko nepristatyta. Ir visi supranta kodėl. Niekas nesipiktina. Žmonės ir vertybės svarbiau.

 

Nelabai ką keičia ir tai, kad Lietuvoje vertinamas rašytojas Josifas Brodskis paliko Rusiją kaip kalėjimą ir reprezentuoja maištą, kitą kelią nei tas, kurį ir vėl renkasi jo kilmės šalis. Mes tikrai galime palaukti, kol bus įmanoma, norėsis galvoti apie Peterburgą. Knyga nepasens, tiesą sakant, ji puikiai padaryta: Baltėno fotografuoti Venecijos vaizdai jau senokai yra tapę vos ne šio autoriaus meistriškumą liudijančiu dokumentu, Sigutės Chlebinskaitės vardas irgi yra virtęs vienu iš knygos meno sinonimų. Abu kuria amžinybei, istorijai – ne paklausai. Knygos dailininkė Baltėno medžiagą sudėliojo tarsi muzikos kūrinį: vienas miestas nejučia pereina į kitą, susišaukia, ataidi, o miestų fragmentų tarpusavio sąskambiai kalba net ne apie tikras vietas, o apie įsivaizduojamą Brodskio vidinį labirintą, kuriame viskas susilieja, veidrodžiais galima keliauti ne tik po šalis, bet ir laiku, kaip keistame sapne.

 

Vartant knygos puslapius kartais norisi pasiteirauti, kuris čia miestas. Knygos gale šiems klausimams yra keli atvartai su atsakymais (Sankt Peterburgas fotografuotas 2004–2005 m., Venecija – 2002–2003, 2017 m.). Laiptai, kolonos, skulptūrų fragmentai, vandens veidrodžiai, baliustrados – galėtų būti bendra kultūra, bet nėra, vienas miestas nepakeliamai niūresnis, labiau prarastas. Toks yra dabarties matymas, net jei žiūrime į „laiką, kurio jau nebėra“ ar miestai aptariami kaip amžinieji iš mitologinės perspektyvos (filologijos profesorės Fatimos Eloevos tekste). Knyga tampa savotiška laiko kapsule, kurioje įpinti praėję ir tarpusavyje susivėlę (Brodskio, Baltėno, amžinybės, iki karo, kai dar buvo atidaryti rūmai) laikai, o pasakojimo istorija persmelkta deguonies trūkumo, kurį kiekviename šimtmetyje sukelia imperijos negebėjimas gerbti ir sugyventi. 

 

Antroji, savo sumanymu panaši ir kol kas be didesnio triukšmo į vartytojų rankas keliaujanti Arūno Baltėno knyga – „Du Czesławo Miłoszo miestai“ (parengė ir išleido „Baltėno archyvai“ kartu su „Vilniaus galerija“, 2023, knygos dailininkas – rygietis Aleksejus Muraško). Šiuo atveju nejaučiame jokios politinės bei moralinės įtampos ir visiškai laisvai galime atsiverti fotografijos, poezijos ir knygos meno džiaugsmams. Kad apie knygą galvojama pagarbiai, kaip apie meno objektą, galime iškart suprasti, nes knyga dvipusė: atvertę „v“ raide viršelio kairiame kampe pažymėtą pusę atkeliaujame tiesiai į Vilnių, kitoje pusėje „k“ žymi Krokuvą. Vilnius buvo Czesławo Miłoszo jaunystės miestas, kuriame jis mokėsi, susiformavo kaip poetas, gatves išvaikščiojo skersai ir išilgai, o Krokuva – paskutinių gyvenimo metų erdvė, visai kitaip patirta: „Krokuvoje Č. Milošas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, aktyviai bendraudamas su viso pasaulio kūrėjais, dalyvaudamas šio miesto kultūros gyvenime. Šiame gyvenimo etape jis jau kalbėjo tarsi Senojo Testamento pranašas, daug mačiusio ir patyrusio žmogaus balsu. Visa tai bandoma netiesiogiai paliudyti juodai baltais dviejų miestų vaizdais, taip pabrėžiant Vilniaus ir Krokuvos ryšio svarbą Lietuvos kultūrai.“

 

Nors knygos teksto autorius Tomas Venclova pateikia vaizdingų žinių apie abu miestus, nusakydamas jų skirtumus – Krokuva anksčiau formavosi, todėl daugiau gotikos, kitoks peizažas, karo nesugriautas, daugiau komforto, o Vilnius barbariškesnis, chaotiškesnis, bet „turįs neeilinės magiškos galios“, – vis dėlto žvelgdama į fotografijų sekas labiau matau vienijantį miestų jaukumą, kameriškumą, panašų santykį su augmenija (masteliai artimi). Vis pasiimdama ir kedendama knygą nuolat apsipažįstu: Krokuvą apžiūriu kaip Vilnių ir atvirkščiai. Kapinės ir medžiai lyg iš vieno miesto, kelios gatvelės kaip dvynės. Skirtumų, žinoma, yra (kad ir Vavelio rūmų fragmentas čia į nieką nepanašus), tačiau dauguma jų subtilūs, o tai, kad reikia „įjungti“ jautresnį žvilgsnį, ir paverčia knygos žvalgymą meno patirtimi, kupina niuansų. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad Vilnius autoriaus labiau išmylėtas: fotografuotas nuosekliai metų metais, ypač keliais dešimtmečiais anksčiau, todėl jį matome tokį, kokio gyvai nebepamatysime. Gaila, bet miestą norisi fotografuoti vis rečiau. Krokuva fotografuota neseniai ir be nuolatinio stebėjimo prabangos. Bet tokia įsižiūrėjimo gylio proporcija visiškai tinka Miłoszo temai: Vilnius įaugęs į jį, o Krokuva – jau atsisveikinimo miestas. Galbūt Vilniaus suformuotas matymas lemia ir Krokuvos matymą, galbūt kažkiek lėmė ir Miłoszui.

 

Krokuvos vaizdai knygos viduryje susitinka su Vilniaus vaizdais. Kelios nuotraukos susipina, nėra griežtos ribos, kur baigiasi vienas miestas ir prasideda kitas, tačiau kažkuriuo momentu knygą reikia apversti ir žiūrėti nuo pradžių. Tarsi knyga turėtų pasaulį apverčiantį mechanizmą, kuris trakšteli „rubiko“ centre. Iš pradžių viena detalė atrodo keisčiau, tada kažkas apsiverčia, o toliau – jau visas horizontas. Susitinkantys vaizdai didina miestų artumo jausmą, ir tai lemia ne tik išorinis (pvz., gotikinių skliautų), bet ir kultūrinis panašumas. Daugybė Vilniaus akademikų, dailininkų išvyko (ar buvo išvaryti) ir pasirinko gyventi Krokuvoje. Apie tai nemažai mums pasakota dėl Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus ir Krokuvos nacionalinio muziejaus partnerystės, kuruojant Giedrei Jankevičiūtei ir Andrzejui Szczerskiui, vykusioje parodoje „Vilnius–Wilno–Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug istorijų“ (Krokuvoje ir Vilniuje). Todėl šie du miestai įgauna bendro erdvėlaikio formą ne tik Miłoszo figūroje, kūryboje, bet įvaizdina nemažai ir kitų kultūros žmonių likimų. Man gal sunkiau sau atsakyti, kodėl knygos dailininkas pasirinko dviem viršeliams apipavidalinti tokias lyg konstruktyvistines formas: stačiakampis ir du brūkšniai. Du brūkšnius galime skaityti kaip lygybės ženklą, o stačiakampis, matyt, turi suteikti sąlygiškumo. Na, o knygos vidus labai organiškas, turintis sklandžią tėkmę, visumos gausmą, gretimųjų vaizdų ritmą ir sąskambį. O visa tai – tema ir daug puikios fotografijos.

 

Fotografas sakosi galįs pagrįsti, kodėl ką nors fotografuoja. Gal ne visada aišku, kuo visa tai pavirs, tačiau yra temos, kuriomis domimasi. Vaizdai naujai prabyla sudėti į pasakojimus. Knygose, parodose kadrai tampa tarsi žodžiais. Nieko keista, kad abiejose knygose įrašyta Brodskio mintis, jog fotografija – kaip eilėraštis. O eilėraštis, tekstas visada yra prasminis ryšys. Todėl mėgindama apibendrinti, kaip veikia šios dvi Baltėno knygos, o gal ir kitos parodos, sakyčiau – ieško ryšio, sąsajų, susijungimų, kurie leistų, padėtų pasaulį matyti labiau kaip visumą. Todėl man Baltėno fotografija visada atrodė labai vienijanti, žmogiška, empatiška. Šie žodžiai būtų dar akivaizdesni, jei kalbėtume apie žmonėms (vieno kaimo gyventojams, profesijų atstovams ir pan.) skirtas serijas. Net keista, kad žmogiška šiluma gali taip ryškiai jaustis žvelgiant vien tik į miesto vaizdus ir detales.

 

Abi knygos svarbios kaip istorijos saugotojos ir kaip vaizdinės patirties, apmąstymo erdvės.