Panardinimas

Visi puikiai žinome Antaną Gudaitį. Tarpukariu jis mokėsi Paryžiuje, buvo įkvėptas kurti Lietuvos modernizmo versiją, drauge su Antanu Samuoliu, Viktoru Vizgirda, Juozu Mikėnu (ir kt.) įkūrė „Ars“ grupę; ryškus koloristas, vėliau tapęs daugelio mokytoju, tuomečio Lietuvos valstybinio dailės instituto profesorius, savaip prisitaikęs prie politinės sistemos, bet išlikęs laisvas; patriarchiškos laikysenos meistras, bet ir šiltas elegantiškas seniokas, dėvintis megztinį aukštu kaklu. Galvoje šmėkšteli asmenybės kontūrai, žinojimo iliuzija, bet ją nuoširdžiai pasidėjus po nosimi pasirodo, kad tikrai senokai analizavome Gudaičio palikimą ir tai, kaip jis atrodo dabartyje.

Praėjo net pora dešimtmečių, kai buvo rengiamas išsamesnis Gudaičio kūrybos pristatymas. Dailininko gimimo šimtmečio proga paroda „Išsilaisvinimas“ vyko Lietuvos dailės muziejuje ir buvo kuruojama vienų ryškiausių bei įdomiausių Lietuvos menotyrininkių Jolitos Mulevičiūtės ir Lolitos Jablonskienės, o apie įvykį aną sykį į „Šiaurės Atėnus“ (pakalbinta žymiojo redaktoriaus Alfonso Andriuškevičiaus) parašė puiki autorė Agnė Narušytė. Buvo parengtas katalogas ir 2005 metų kalendorius, iliustruotas Antano Gudaičio kūriniais bei kuriamos Antano Gudaičio dailės galerijos projektais. Vis dėlto anoji paroda, nors ir buvo solidi svajojamos galerijos ar muziejaus repeticija, kaip vizija neišsipildė, o šios vasaros ir rudens sankirtoje įvyko „antras dublis“ po dvidešimties metų. Kaip Dumas romane…

Šįkart su plačia ekspozicija „Titaniko“ salėse skelbiama dailininko šeimos įsteigto Antano Gudaičio kūrybos fondo veiklos pradžia, parodą kuruoja fondo direktorė, menotyrininkė ir dailininko anūkė Algė Gudaitytė. Per atidarymo dienas pristatyti kūrėjo dirbtuvės (esančios Kaštonų gatvėje Vilniuje, su numatytu įėjimu iš Gedimino prospekto prie Žemaitės skvero) atvėrimo ir įveiklinimo planai. Ir šį kartą viskas turi pavykti, nes visos aplinkybės yra projekto pusėje: motyvuoti steigėjai, platesnio akiračio meno laukas.

Per dvidešimt metų Lietuvos dailės gyvenimas labai pasikeitė: nusistovėjo ir plėtėsi didžiųjų muziejų veikla, įsitvirtino galerijos, nemažai projektų ir iniciatyvų tapo tradicinės, tačiau mažų privačių vieno autoriaus muziejų vos keli, o kai dailės gyvenimas įsisiūbuoja (tai ypač justi rugsėjo pradžioje) ir pradeda panėšėti į nesiliaujantį šurmulį, lėtesniam ir asmeniškesniam santykiui skirtos erdvės įgauna naujo patrauklumo. Šią mintį galiu pagrįsti tik subjektyviai: iš triukšmingo Paryžiaus ryškiausiai liko atminty Gustave’o Moreau muziejus, įrengtas jo namuose. Iš Barselonos – Joano Miró. Galbūt taip yra, kad individualus pasakojimas labiau atveria jo laiką, kontekstus, kūrybą,  geriau suprantame, kas buvo drąsu, koks lūžis gyvenime persikėlė į kūrybą, galime gretinti su šia diena.

Rašydama apie (aną) šimtmečio parodą Narušytė iš visų paveikslų kaip ekspozicijos raktą išsirinko „Akrobatą“: „Gudaitis tapo akrobatą išsukinėtomis kojomis, lūžtantį per juosmenį, stovintį ant galvos, beveidį ir, regis, bejėgį – šį įspūdį kuria kapotas kūno kontūras ir figūrą čaižantys potėpiai, sutrūkinėję it senas tinkas“ („Žaidimas ant lyno“, Šiaurės Atėnai, 2004 11 06, nr. 723). Per šį personažą menotyrininkė atveria dialogą su Vakarų modernizmu ir komplikacijas su vietine, laužančia sistema. „Akrobatas“ yra ir dabartinėje parodoje, ir net ne vienas, o su eskizu. Daugelis darbų yra lydimi savo pačių variacijų, piešinių. Tai šios parodos išskirtinumas – priartinimas prie darbo, mąstymo proceso.

Iš 2004 m. Agnės teksto suprantu, kad, kaip ir šiandienos parodoje, anoje svarbų vaidmenį atlieka sovietinės valdžios išbartas „Triptikas M.K. Čiurlionio atminimui“ (1961–1962), „dėl šios pusiau abstrakčios, muzikinės dermės principais grįstos kompozicijos tapytojui teko aiškintis ir žadėti „ta kryptimi“ daugiau nebedirbti. Tačiau kultūros laisvėjimo procesas jau buvo įsibėgėjęs. Dailininkus užvaldė naujumo ir eksperimentavimo troškimas“ (LNDM inf.^[1]). Kaip ir ten, čia pasakojimą papildo Algimanto Kunčiaus (dailininko žento) puikiosios fotografijos, kurios tampa neatskiriama ir labai vertinga Antano Gudaičio kūrybos fondo turinio dalimi. Gaila, kad negaliu palyginti dviejų didelių tam pačiam autoriui skirtų parodų, suręstų iš skirtingų perspektyvų. Nors dalis turinio sutampa, galime pažiūrėti, kokia yra šiandieninė, kuruota Algės Gudaitytės. Ką ji daro su mumis?

Man atrodo, kad dabar veikianti paroda „Kompozicijos“ mus nardina. O nardinimas prasidėjo nuo Petro Geniušo kompozicijos, fortepijonu atliktos Vilniaus dailės akademijos gotikinėje salėje, per atskirą pristatymą, skirtą pirmiausia kultūros bendruomenei ir bendražygiams. Charizmatiškas pianistas ieškojo asmeninio santykio su dailininku, atkreipė dėmesį į tai, kad jo gimimo metais Gudaitis kaip tik tapė „Triptiką M.K. Čiurlionio atminimui“. Improvizaciją pirmiausia pradėjo nuo pasakojimo, tokio tarsi regėjimo: apie 1930-uosius jaunas Antanas Gudaitis eina Paryžiaus gatvėmis, galbūt užsuka į bažnyčią, kur labai panašiu metu gimęs ir miręs Olivier Messiaenas groja vargonais, keliauja toliau, kavinėse karaliauja džiazas (Gudaitis mėgo džiazą, dažnai klausydavosi jo ir savo mėgstamiausio kompozitoriaus Bélos Bartóko). Vėliau dailininkas galbūt užsuka ir į Monmartrą.

Geniušas kaip sakė, taip ir padarė. Atrodo, kad jam groti – lyg kvėpuoti. Neįsivaizduoju, kaip įmanoma tik vienu instrumentu ir dviem rankom sugroti ir Paryžiaus gatvės triukšmą, ir ėjimą, ir einančiojo mintis, ir tuo pat metu visa tai sulieti su minėtų kompozitorių muzikos motyvais. Mes, klausytojai, kaip užkerėti regėjome nematomą kiną, kur prabyla Paryžiaus vargonai ir barška kabaretų numerių ištraukos. Panirome į modernizmo idėjomis, kulminacijomis dvelkiantį Paryžių. O išnėrę iš muzikinio sapno keliavome per gatvę žiūrėti Gudaičio abiejuose „Titaniko“ aukštuose.

Pasak kuratorės, „parodoje pristatomas paties Antano Gudaičio labiausiai vertintas kūrybos laikotarpis, kuris tęsėsi nuo 1959 m. iki jo mirties“. Tai jau ne Paryžiaus ar „Ars“ grupuotės etapas, o brandžioji kūryba. Sudėtingo sovietmečio laiko ir išlaisvėjimo etapo darbai. Pirmo aukšto salėje galime įžvelgti svarbią chronologiją: eksponuojami etapiniai pokario darbai (žymesnės figūrinės kompozicijos), o vėliau kuratorinė struktūra iš nuoseklaus pasakojimo išsiskleidžia į temų (sūnaus palaidūno tema, šv. Antano gundymas, žmonės ir gyvūnai), atskirų motyvų plėtojimą per variacijas. Žiūrovui pateikiami įvairiomis technikomis sukurti piešiniai, tapybos versijos. Taip esame sustabdomi stebėti, kaip Gudaitis atsirenka, kas jam nereikalinga, o kas paliekama, sekame tarsi filmą kūrybos eigą.

Esame nardinami į gilesnį sluoksnį, lėtinamas žingsnis palyginimui, savo pasirinkimui. Nardinami ne tik mes, bet ir iš mūsų ima nirti prisiminimai. Žiūrėdama vieną iš Kunčiaus dokumentikos filmų, rodomų parodoje, Narušytė atkreipė dėmesį, kad sovietmečiu grupinėse parodose paveikslai dažnai būdavo aptarinėjami kaip visiškai atskiri pasauliai. Šiandien juos eksponuojame jau kitokių lūkesčių kupini. O štai Giedrė Jankevičiūtė vaikštant po parodą prisiminė, kad 8-ajame dešimtmetyje Ingrida Korsakaitė atskiru leidiniu tyrinėjo Gudaičio piešinius ir anuomet jos darbo naujumas gal net nebuvo pakankamai suprastas (Ingrida Korsakaitė, Antanas Gudaitis. Piešiniai, Vaga, 1973). Abi sutikome, kad dabar rodomi piešiniai sudomino. Man jie gal net buvo pati įdomiausia parodos dalis, nes juose ir laisvės daugiausia, ir skleidžiasi dailininko kūrybinis mąstymas, ir rasime švelnios satyros, autoironijos – būtinybių, be kurių bet koks talentas sumedėja.

Kūrinių kiekis parodoje irgi didino nardinimo „į Gudaitį“ jausmą. Labai subtili parodos architektūra, sukurianti itin estetišką patirtį (architektė Ieva Cicėnaitė), yra palyginti tiršta kūrinių. Girdėjau balsų, sakančių, kad gal kiek ir perkrauta. Manau, šį pojūtį iš dalies lėmė ir gausi žiūrovų minia, padvigubinusi efektą. Apsilankius paprastą dieną, vienas pasakojimas eina po kito ir krūvis atrodo kur kas mažesnis.

Vis dėlto tirštumas naujai įkurto fondo tikslams yra reikalingas, norint pranešti apie palikimo apimtį, apie poreikį ir galimybes dirbti su medžiaga įvairiomis kryptimis. Manau, erdvės pripildymą kūrinių lėmė ir kuratorės santykis su dailininku: Algei senelis Gudaitis toks didelis ir reikšmingas, svarbus ir mylimas, kad jokia salė nebūtų per didelė juo užpildyti. Jausmą, kad Gudaitis yra neapeinama figūra, tvirtina ir dailės istorija, ir Kunčiaus filmuotas Gudaičio jubiliejus Palangoje. Ne pas kiekvieną ateina minia su orkestru.

Mums pateikiamas toks asmeninis (šeimos žvilgsniu: kai būnama šalia, pozuojama, fotografuojama) dailininko priartinimas, kokį gali sukurti tik žmogus iš artimiausios aplinkos. Parodos proga išleistame katalogėlyje, kuriame akivaizdu, kaip sunku reprodukuoti tokią rupią Gudaičio tapybos faktūrą (todėl geriau žiūrėti originalus, kai yra proga), Gudaitytė apie senelio tapybą rašo labai analitiškai, išdėsto etapus, sudeda akcentus, pasidalina įžvelgtais niuansais – t.y. profesinio atsitraukimo netrūksta. Tad nardinimo į gylį, į kūrinių kūrimo procesą, jo aplinkos priartinimo strategija yra ne naivi, o tyčinė.

Artimos aplinkos jausmą stiprino visų salių pereinamosiose erdvėse išdėstytos šviesdėžės su Kunčiaus nuotraukomis, kuriose Gudaitis skaito laikraštį, bendrauja su kolegomis, žaidžia šachmatais, pataria studentams, tapo, daug kur jį lydi spanielis Margis. Menininkas yra šalia, jis toks savas, paprastas. Panašiai atrodo (kartais oficialiau, kartais labai jaukiai) ir atskiroje salytėje, kur keliais aukštais sukabintos Kunčiaus darytos Gudaičio ir jo aplinkos nuotraukos pasakoja dailininko gyvenimo epizodus.

Koks jausmas lieka po parodos? Kadangi Gudaitis yra vienas iš Lietuvos dailės autoritetų ir skambius žodžius apie jį jau yra išsakęs /išsakiusi beveik kiekviena/s žymiausia/s mūsų dailėtyrininkas ir dailėtyrininkė, kad jis būtų integruotas į dabarties kontekstus labiau, norisi jį analizuoti ir kvestionuoti. Norisi dialogo tarp tų, kurie myli, ir tų, kurie nekenčia. Kaip ir kiekvienas autoritetas, jis prašosi nuvainikavimo ir naujų santykių. Sąskambių su kitais autoriais. Ir taip toliau. O kad Gudaitis taptų dar ryškesniu šių dienų veikėju, be abejo, jis turi būti labiau pasiekiamas akis į akį. Ši paroda – gera proga šiam dialogui sėti sėklas. Ji veiks iki rugsėjo 28 d., o toliau – linkiu, kad Antano Gudaičio kūrybos fondui sektųsi įgyvendinti visus drąsiausius sumanymus.