Dailė
Pamenu, kaip Vilniaus dailės akademijoje dailėtyrininkams dėstė apie baroką. Labiausiai įsiminė barokinėms bažnyčioms būdingas netikėtas išnėrimas iš už posūkio, tarsi atsivėrus teatro užsklandai. Gotikinės bažnyčios matomos iš toli, moja bokštais lyg ištiestomis rankomis, kviečia susiburti masiškai, o barokinės – dažniau bus mažesnės ir įterptos mieste. Geriausias pavyzdys – Šv. Teresės (prie Aušros vartų). Eini, pakeli žvilgsnį, ir jau čia pat durys, voliutos ir visa kita, kas būna bažnyčiose. Asmeniškiau nei artėjimas į tolumoje esančią beveik Nojaus arką, kur galėtų sutilpti visų gyvūnų po du.
Gediminas Pranckūnas yra fotografavęs daug bažnyčių iš toli, arti ir iš vidaus, bet ne šį kartą. Bernardinų galerijoje (III a.) naujai atidarytoje parodoje „Dramblys, gaublys ir vaivorykštė“ nėra nė vienos bažnyčios, tačiau savo fotografijose Pranckūnas kaip ir anksčiau pritaiko barokiško netikėtumo, staigaus priartinimo metodą. Pastaruosius porą metų autorius vaikščiojo po Žirmūnų, Antakalnio ir kelis kitus Vilniaus rajonus (Naujininkus, Lazdynus, Karoliniškes ir kt.), žvalgydamasis 7–9-ojo dešimtmečių kiemų įrangos elementų. Tais sovietiniais laikais kiemuose turbūt amžiams statydavo metalinius mažosios architektūros elementus: gaublius, dramblius (čiuožyklos), vaivorykštes (kopėčių struktūros lenkta arka), raketas, geometrinių formų laipynes, trijų tipų (karuselės, svarstyklių ir švytuoklės) sūpynes. Vaikščiodamas ir fotografuodamas Pranckūnas pastebėjo ir parodos anotacijoje apmąstė, kad naujai pastatytų kiemų plynėse kadaise įrengtos aikštelės dabar apsuptos augmenijos, visa aplinka pakitusi, ir jam įdomus tas santykis. Iškart prisimenu savaiminius ar gyventojų puoselėjamus gėlių darželius bei vešlią augmeniją iš ankstesnių autoriaus serijų.
Ar standartinės sovietinės architektūros aplinka, susiliejusi su išsikerojusia gamta, tapo barokiškesnė, kaip ir pritiktų Vilniui? Galbūt, kartais, bet labiau prie tokių asociacijų nuvedė Pranckūno naudojami rakursai ir kompozicijos. Kiemai, kaip pereinamosios vietos, ir taip jau pilni teatrališkų netikėtumų: žmonių, kačių, šunų figūros iš kažkur atsiranda ir kažkur pranyksta. Jų nuotraukose irgi nematyti, tačiau yra takeliai, nutryptos žolynų vietos, saulės nutviekstų perėjimų properšos tolumoje, laiptų fragmentai, kartais langų akys ir šviesa, virpinama medžių lapų. Kiemas išnyra kaip laukimo, laiko leidimo, minčių vieta.
Mažosios architektūros tema nagrinėjama be sentimentų, labiau veikiant estetiniu režimu, bet neįmanoma išvengti prisiminimų plūstelėjimo, ypač kai pažinau ir savo kiemą: laiptus, kurių gale pasirodydavo artima ir skubi senelio eisena po darbų, visu kūnu jaučiu, kur kokia erdvė atsivertų nė neapsidairius. Tai labai veikia, tai liudija laiką. Neabejoju, kad standartinė įranga, nors ir ne savo kieme, pažadino ir kitų žmonių vaikystės patirtis. Juolab kad dalis rakursų – tarsi vaiko akimis: žvelgiama iš po vaivorykštės rėmo, sūpynių kėdė priartėjusi, lyg tuoj į ją atsisėsi.
Tušti, nykstantys objektai yra tik reliktai, likučiai, įdomumo įgaunantys labiau kaip mokslo objektai. Užžėlusi čiuožykla ar laipynė tampa ne tik slenkančio laiko metafora, bet ir kasdienybės aktoriumi, suveikianti kaip laiko kapsulė, netikėtai pasirodanti iš už šakos, iš už posūkio. Gerai, kad šie objektai buvo užfiksuoti, ne dėl kokios nors kultūrinės vertės (tai nesaugūs, ideologizuoti vargano dizaino pavyzdžiai), o labiau kaip įrodymas, kad net ir tokioje aplinkoje išlikome ne tik savimi, išlikome kūrybingi, analitiški ir matome tai, ką norime: ne kosmoso užkariavimo naratyvą, o ideologijos nuolaužą, teatrališką sceną, gyvą savo gyvenimų filmą, baroko dvasią, kuri atsiranda žmonėms netaisyklingai išvaikštant kiemus.
Bernardinų galeriją pasieksite per bažnyčią, kairėje radę kelią į buvusį vienuolyną. Praeisite daug gražių freskų, pakeliui galbūt dar užsuksite į Aušros Barysienės parodą „Po saule“, kur ji tiesiogine žodžio prasme gaudo, fiksuoja saulės veiklą ant fotopopieriaus, kur sudėti augalai. Tai tokie alcheminiai, gyvenimo džiaugsmą apdainuojantys veiksmai (gaudyti spalvą, siluetą, bėgti prie skenerio, skubiai įamžinti). O už kelių posūkių ir laiptų rasite gaublius, dramblius, sūpynes ir vaivorykštes. Jie kartais tampa beveik abstrakčiomis formomis, tik augalų grafika ištraukia atgal formas. Įspūdį stiprina tai, kad dalis vaizdų išdidinti, o kiti mažučiai. Tai vėl lyg vaikščiojimas netaisyklingais takais ir posūkiais.
Abi parodos veikia iki spalio 15 d.
Pamėnkalnio galerijoje veikiančioje parodoje „Įspūdos“ savo pastarųjų metų tapybą rodo Aistė Kirvelytė. 13 paveikslų, aštuoni jų aprašyti parodos tekste. Nenustembu, kad pasakodama apie kūrinių kilmę ir darbo strategijas (provaizdžio klausia „ChatGPT“, naršo internete žinių pranešimų, interpretuoja) menininkė dažnai vartoja žodį „kadras“, lyg jos tapyba būtų sustabdytas filmas ar žinių ištrauka iš ekrano. Tuojau prisimenu ankstesnius darbus (dar vasarą matytus VDA „Titaniko“ salėse), kur didelio mastelio dviguboje drobėje mergaitė žvelgia pro kino juostą. Žvelgianti, patirianti, analizuojanti veikėja yra tarsi tapytojos alter ego, o kūrinys, sakytum, mums rodo jos matymo / kūrimo procesą. Galiu pacituoti ir šios parodos mintį: „Tapymas sava ranka, teptuku, įpareigoja vaizduoti taip, kaip supranti, jauti. [...] Man vaizdą suprasti ir nutapyti reiškia jį perleisti per savo matymo prizmę.“ O apskritai tapymas, cituojant autorės pasirinktą rašytoją Rachel Cusk, „kyla iš įtampos, įtampos tarp to, kas viduje, ir to, kas išorėje“.
Įtampa kyla ir žiūrovams pamačius patį pirmą paveikslą priešais duris – jame „patriarchas“ Kirilas. Tas pats, kuris šlakstė šventu vandeniu bombas ukrainiečiams žudyti, kuris kalba Putino žodžiais, skęsta prabangoje ir yra panašesnis į demoną. Nors Kirvelytė jį transformavusi į negatyvą (be kompiuterinių programų), vis tiek nupurto ir vis tiek neįmanoma suprast, kaip tokius žemė nešioja. Kairiau – vandens purslais (rusų propagandos) maskuojamas nutapytas laivo „Moskva“ sunaikinimas, kai Ukrainos kariai nustebino iliuzijose skendinčius užpuolikus sėkminga ataka. Toliau 2 x 2,5 m ištapytas „kadras“ – drobė „Juoda balta“, vaizduojanti klaidinančius kelio krypčių ženklus, dešiniau – išryškintas rusų Z karių paradų maskaradiškumas. Visa tai iki skausmo matyta, bet gal asmeniškiausiai (kalte dėl neveiklumo) užkabina drobė „Diskusijos“ (2022) – šimtus kartų matytas vaizdelis, kai svarbios galvos kalba, kalba, kalba, o rezultatai kankinamai lėti.
Vis dėlto parodoje ištapyta ne tik Ukrainos tema, kurios motyvų pasiūla okupantų žiniasklaidoje dauginasi šviežio absurdo, padirbinėjimo ir iškraipymo grimasomis, bet ir karantino įspūdžiai, žmones atskyrę stiklinėmis dėžutėmis. O dar bėgiotojų kojos darbuose „Ritmas“ (2023) ir „Kasdien ir ritmingai“ (2024) – menininkei neperprasta veikla.
Visa tai būtų beveik kokio nors populiaraus socialinio tinklo sienos santrauka ar žiniasklaidos priemonės ištrauka, jei ne Kirvelytės įvaldyti didžiuliai tapybos masteliai, kurie netampa pigiu efektu. Monumentalumas stabdo laiką, ryškina įtapyto turinio prasmės klausimus, keičia apmąstomo objekto kokybę. Juk tapyba – ne šiaip kadras. Tai mąstymo aktas. Transformacija. Tad srautas ne išspjaunamas, kaip kasdien tinkle, o apdorojamas intelektualiai ir jausmiškai. Nesakau, kad atsiriša visi įtampos mazgai (tam reikės šimtmečių ar bent dešimtmečių), bet jau šis tas. Kirvelytės tapyba rodo laisvo žmogaus mąstymą. O tai – beveik viskas.
Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
