Autorius: Neringa Kažukauskaitė

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Šuns galia“

Jane Campion yra pelniusi labiausiai tituluotos pasaulyje režisierės moters šlovę. Ji laikoma viena svarbiausių šiuolaikinio kino kūrėjų. Tad po ilgos 12 metų pertraukos pasirodžiusio jos naujo filmo „Šuns galia“ („The Power of the Dog“), kurto „Netflix“ ir tik ribotai pasiekusio kino sales, buvo nekantriai laukiama. Naujas filmas įvertintas Venecijos festivalio prizu už režisūrą, net trimis „Auksiniais gaubliais“ (taip pat ir už režisūrą, ir kaip geriausias filmas), ir, matyt, dar ne pabaiga apdovanojimų sąrašo.

Neringa Kažukauskaitė

„Sugrįžę iš Niujorko“

Režisierė Ramunė Rakauskaitė pastaraisiais metais sukurtose juostose, tiek ankstesnėje „Kelionės namo“ (2019), tiek naujausioje „Sugrįžę iš Niujorko“, renkasi įdomų ir netikėtą požiūrio tašką, gilindamasi į Amerikos lietuvių patirtis ir išgyvenimus. Net nežinau, ar tikslu šių filmų herojus vadinti Amerikos lietuviais, gal greičiau tai žmonės, neatsiejamai susiję tiek su Lietuva, tiek su JAV, kad ir kur gyventų.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su muzikologu Viktoru Gerulaičiu

Švenčiant Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines verta prisiminti, kad didžiojo kompozitoriaus muzika ir asmenybė domino kiną nuo pat jo pradžios. Beethovenas – vienas populiariausių kino kompozitorių. Suskaičiuota, kad jo muzika kine panaudota iki dviejų tūkstančių kartų – ne tik vaidybiniuose filmuose, bet ir dokumentikoje, animacijoje, vaizdo žaidimuose, serialuose, televizijos filmuose. Pirmąkart Beethoveno muzika kine nuskambėjo 1929-aisiais.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Pavyzdingas elgesys“

Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos.

Neringa Kažukauskaitė

Apie moteris kine

Britų kino instituto (BFI) leidžiamas mėnesinis žurnalas „Sight & Sound“ iš praėjusiais metais pasirodžiusių filmų #metoo judėjimo kontekste išskiria šešis svarbiausius. Tai juostos „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, JAV), „Atlanė“ („Atlantique“, rež. Mati Diop, Belgija, Prancūzija, Senegalas), „Stiptizo šokėjos“ („Hustlers“, rež. Lorene Scafaria, JAV), „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de jeune fille en feu“, rež. Céline Sciamma, Prancūzija), „Knygynas“ („Booksmart“, rež. Olivia Wilde, JAV), „Skandalas“ („Bombshell“, rež. Jay Roach, JAV, Kanada). Apie tai su moters vaizdavimą vizualiuosiuose menuose tyrinėjančia dailėtyrininke, parodų kuratore, VDA dėstytoja Laima Kreivyte kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Sergejumi Ursuliaku

Sergejus Ursuliakas geriausiai žinomas kaip televizijos serialo „Likvidacija“ (2007) režisierius. Pokario Odesos nusikaltėlių nuotykiai ir gyvenimo dramos prikaustė didžiulės auditorijos dėmesį. Iki šiol šis filmas yra vienas Odesos pasididžiavimų. Tačiau režisieriaus filmografija kur kas turtingesnė.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Olesia Fokina

Spalio pabaigoje Vilniuje lankėsi dokumentinio kino režisierė Olesia Fokina. Į Lietuvą ji atlydėjo savo juostą „Žavingo žmogaus gyvenimas“ („Žizn obajatelnogo čeloveka“, 2017) apie vieną ryškiausių „atlydžio“ kino asmenybių Genadijų Špalikovą.

Neringa Kažukauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus.   Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tiesa, du filmai iš tų penkių paprastai būdavo „Gosteleradio“ užsakymu televizijos pagamintų serialų dalys. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Sergejumi Mokrickiu

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, pristatydamas naują filmą „Aš – mokytojas“, lankėsi ukrainiečių ir rusų kino operatorius, režisierius Sergejus Mokrickis. Jį išgarsino filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (2015), tačiau šio menininko filmografijoje – talentingai nufilmuoti žinomų režisierių Kirilo Serebrennikovo, Rustamo Chamdamovo filmai, kadaise populiari politinio humoro laida „Lėlės“ (NTV), filmai „Specialioji grupė“ (2007), „Keturi meilės amžiai“ (2008), „Mokytojo diena“ (2012). Vilniuje jis lankėsi pirmą kartą, tačiau atrado daug pažįstamų, sąsajų su Lietuva. Pirmiausia tai aktorė Katerina Golubeva, kurios svarbi gyvenimo dalis susijusi su Lietuva.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Antoninu Peretjatko

Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.

Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.