Kažkur tarp Danijos ir Islandijos

Hlynuras Pálmasonas – vienas ryškiausių vardų šiuolaikiniame Islandijos kine. Ankstesni šio režisieriaus filmai „Žiemos broliai“ („Vinterbrødre“, 2017), „Balta balta diena“ („Hvítur, hvítur dagur“, 2019) pelnė net kelias dešimtis įvairių apdovanojimų, apkeliavo visą pasaulį, buvo rodomi ir Lietuvoje. Jie įsiminė išraiškingais šiaurietiškais peizažais, sukuriančiais ore tvyrantį dramatizmą ir perteikiančiais konfliktus, vykstančius kažkur giliai viduje. Šio islandų režisieriaus filmuose ne tik pasakojamos įdomios žmogiškos istorijos, liečiamos artimos šiandien vienatvės, nesusikalbėjimo, nesupratimo, nepraeinančio kartėlio temos, bet ir jaučiamas tekantis laikas. Tarsi sustingęs kažkur nežemiško grožio Islandijos platybėse.

Naujausios jo juostos „Prakeikta žemė“ („Vanskabte Land“ / „Volaða Land“, Islandija, Danija, Prancūzija, Švedija, 2022) premjera įvyko šių metų Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, po to filmas spėjo apkeliauti Londono, Haifos, Miuncheno, Sen Sebastiano, Čikagos ir kitus festivalius, pelnyti prestižinius prizus bei nominacijas.  

Su filmo režisieriumi Hlynuru Pálmasonu kalbamės prieš filmo premjerą Lietuvoje, „Scanoramos“ programoje.

Kaip atsirado šio filmo idėja?

Net nežinau, kaip tai nutiko. 2013 m. pradėjau gilintis į dviejų šalių, kurias gerai pažįstu, – Danijos ir Islandijos santykius. Gimiau Islandijoje, bet augau ir daug laiko praleidau Danijoje. Ten studijavau, ten gimė mano trys vaikai. Dabar vėl grįžau į Islandiją. Taigi tyrinėjau tų dviejų šalių istoriją ir santykius. Islandija iki 1918 m. buvo valdoma Danijos karalystės, o visišką nepriklausomybę gavo tik 1944 metais. Man buvo įdomu, kaip ir kuo skiriasi šios dvi šalys: klimatu, gamta, peizažais, kultūra, charakteriu, temperamentu, spalvomis, garsais, religija... Ir taip pamažu pradėjo rastis filmo istorija apie liuteronų pastorių Luką, atvykusį į Islandiją statyti bažnyčios.

Sakėte, kad filmo įkvėpimo šaltinis buvo senos nuotraukos, pirmieji fotografijose užfiksuoti Islandijos vaizdai, daryti danų, atvykusių čia XIX amžiuje. Kas buvo įdomiausia tose nuotraukose, kas padarė didžiausią įspūdį?

Ilgai dirbau prie šio filmo, porą metų rašiau ir perrašinėjau scenarijų. Ir mintis, kad Lukas keliaudamas per Islandiją visur nešiojasi sunkią kamerą, mane labai sujaudino. Pradėjau įsivaizduoti, kokias nuotraukas jis daro. Lyg pats žiūrėčiau pro kameros akutę ir matyčiau, kokios bus nuotraukos. Pasidarė labai įdomu. Supratau, kad galiu sukurti filmą pagal nuotraukas, kokias jis padarė. Kokius žmones jis fotografavo. Kas ta mergaitė, kokia situacija buvo, kai ją fotografavo. Kokia buvo atmosfera, santykiai tarp žmonių nuotraukoje. Pradėjau įsivaizduoti kiekvieną jo užfiksuotą nuotraukoje vaizdą ir kurti aplinką tam vaizdui. Ir tada visas filmo rašymo, kūrimo procesas pasidarė labai įdomus.

Fotografija apskritai labai svarbi filme. Tiek tematiškai, tiek vizualiai.

Kuriant filmą mane turi vesti kažkoks jausmas, nuojauta, į ką verta gilintis, kreipti dėmesį. Kai supratau, kad pastorius ant pečių, kaip spintą, visur nešiojasi fotokamerą, staiga viskas pradėjo „veikti“. Įsivaizdavau filmą kaip pamatytą jo akimis, per jo kameros objektyvą. Filmo formatas toks kaip Luko kameros. Ir veikėjus kadravome, filmavome kaip su ta senovine fotokamera.

Pats tų nuotraukų darymas – ant šlapių plokščių, tamsoje, šviečiant raudonai šviesai, naudojant pavojingus chemikalus – gana sudėtingas kūrybinis procesas. Čia daug detalių, elementų, kurie padaro filmą sodrų ir spalvingą. Taip pat tikroviškesnį. Tik nenorėjau, kad filmas būtų labai sunkus, perkrautas.

Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie istoriją, kuri plėtojama filme?

Jaunas danų pastorius Lukas keliauja į Islandiją statyti bažnyčios ir fotografuoti žmonių bei peizažų. Ten jis sutinka Ragnarą, vietinį vedlį, lydintį jį link tos vietos, kur turėtų būti statoma bažnyčia. Tarp jų prasideda nervingi įtempti santykiai. Kai rašiau scenarijų, norėjau sugretinti priešingybes. Kaip Islandiją ir Daniją. Vienas filmo veikėjas danas, kitas islandas. 

Taip pat filme labai svarbi kalba: Lukas kalba tik daniškai, o Ragnaras – tik islandiškai. Tad filme pilna nesusikalbėjimų ir nesusipratimų, nes kai kurie islandai šiek tiek kalba daniškai, bet danai visai nesupranta islandiškai. Tai labai svarbu, kai pasakoji apie vieną šalį, valdomą kitos.

Dar vienas labai svarbus jūsų filmo personažas – islandiškas peizažas.

Taip, žmogaus ryšys su peizažu šiame filme labai svarbus. Kai buvau jaunas, mėgau skaityti knygas, kuriose žmogaus vidinis pasaulis perteiktas ir suprantamas per jį supančią aplinką. Aplinkinis pasaulis formuoja žmogų kaip asmenybę. Manau, taip noriu kurti ir savo filmus. Mus formuoja aplinka, klimatas, ypač čia, Islandijoje.

Peizažai, kuriuos rodome, man nėra tik filmo lokacijos. Tai erdvės ir vietos, kurias labai gerai pažįstu. Aš gyvenu pietrytinėje salos dalyje, tai beveik visas filmas nufilmuotas aplink mano namus. Arkliai, kuriais keliaujama filme, yra mano tėvų arkliai. Šunys – mano žmonos tetos. Tai labai asmeniška. Tie peizažai nėra turistinės vietos su kriokliais ir kitomis grožybėmis.

Filmavote aplink namus, vaidina jūsų duktė Ída Mekkín Hlynsdóttir. Naminis filmas?

Taip, labai didele dalimi tai naminis filmas. Dirbau su savo šeima, savo draugais dar nuo kino mokyklos laikų, su kuriais nuolat dirbu. Visa filmavimo grupė ir aktoriai – mano nuolatiniai bendradarbiai. Ingvaras Sigurðssonas, kuris vaidina Ragnarą, taip pat vaidino mano ankstesnėje juostoje „Balta balta diena“ ir trumpame filme, sukurtame dar kino mokykloje. Su Elliottu Crossetu Hove, suvaidinusiu pastorių Luką, irgi esame dirbę kartu. Dukra taip pat vaidino ir ankstesniame filme, ir šiame. Tai išties šeimyninis filmas. Labai keista, bet taip yra.

Lukas tikrai nori pažinti Islandiją, jos žmones, suprasti juos. Kodėl jam nepavyksta?

Skaičiau daug kelionių po Islandiją užrašų. Tuo metu, kai vyksta filmo veiksmas, prieš ir po. Ir kas pasirodė labai įdomu – daugelis atvyksta čia veikiami romantizuoto Islandijos įvaizdžio. Kad čia labai gražu, gali fotografuoti(s), piešti peizažus... Bet iš kelionės užrašų paaiškėja, kad greitai susiduriama su negailestinga gamtos stichija: lietus, vėjas, labai blogi orai, nuolat išsiveržiantys ugnikalniai. Tada labai greitai susiduriama su izoliacija, žmonių, ūkių trūkumu. Tuo metu didžiulis Islandijos populiacijos procentas išvyko į Ameriką, Kanadą. Gyventi Islandijoje buvo tiesiog per sunku ir daugelis žmonių paliko šalį. Norėjau, kad visa tai būtų filme. Žinoma, per daug neaiškinant... Kai Lukas atvyksta į salą, jis mato žmones, peizažus labai romantiškai, tai ir nori perteikti nuotraukose, bet greit supranta, kad nieko panašaus čia nėra. Ten, kur jis keliauja, aukštikalnėse, iš viso niekas negyvena. Ir ta tuštuma pamažu išstumia jo energiją, pasitikėjimą savimi...

Kodėl istoriją nukėlėte į XIX amžių, o ne į mūsų dienas?

Šiandien padėtis visai kitokia. Manau, nesame tokie artimi su gamta, jos stichijomis. Nebe taip priklausome nuo gamtos, orų sąlygų. Be to, buvo įdomu suvokti šalių santykius tuo metu, kai Islandija buvo valdoma Danijos karalystės. Taip pat norėjau atsakyti į tam tikrus klausimus sau pačiam, nes jaučiuosi esantis kažkur tarp dviejų šalių. Gyveni vienoje, ilgiesi kitos, ir atvirkščiai. Nesu nei šimtaprocentinis danas, nei islandas. Norėjau į tai įsigilinti ir suvokti.

Ar galime laikyti šį filmą istorine juosta, parodančia, kaip žmonės anuomet gyveno Islandijoje?

Nežinau. Daug domėjausi, daug tyrinėjau, skaičiau daug laiškų, dienoraščių. Labai gilinausi į gyvenimą tuo metu. Tačiau labai greitai pradėjau rašyti tai, ką norėjau rašyti. Daug kas išgalvota, įkvėpta šiuolaikinių dalykų.

Filme visą laiką vedama ryški gyvenimo ir mirties priešprieša.

Taip. Kai 2013 m. pradėjau rašyti scenarijų, mirė mano tėvas, ir žinojau, kad tai bus kažkaip susiję su filmu. Taip atsirado Luko draugystės su savo arkliu linija, žmogaus ir gyvūno santykių tema, perauganti į gyvenimo ir mirties. Negyvo arklio irimas – labai žiaurus procesas, bet paskui jis gražiai apauga žole, gėlėmis, paukščių lizdais. Iš to randasi grožis...

Religijos tema irgi labai svarbi jūsų filme. Ką manote apie jos vaidmenį ir reikšmę?

Taip, filme tai apmąstoma. Aš gimiau liuteronų tikėjimo šeimoje. Tėvams religija buvo labiau tradicijų laikymasis. Tokia mano pažintis ir santykis su religija. Kai pradėjau rašyti scenarijų, supratau, kad negaliu sau atsakyti, ar esu liuteronas, ar katalikas. O tuo metu katalikai ir liuteronai kovojo dėl dominavimo Islandijoje. Liuteronai laimėjo. Tačiau filme aš labiau svarsčiau apie religijos ir gamtos susidūrimą, opoziciją: Lukas – religijos, tikėjimo žmogus, o Ragnaras – gamtos žmogus. Pradėjau galvoti, ką tai reiškia, kaip gamta susijungia su Dievu.

„Prakeikta žemė“ pelnė daug dėmesio, įvairių prizų ir apdovanojimų. Kaip reaguojate į šiuos pripažinimo ženklus?

Kai kuri filmą, niekada nežinai, kaip pasaulis jį priims. Sunkiai dirbi ir tikiesi geriausio, kad žmonės į jį reaguos. Tad gauti prizą ar kvietimą į festivalį yra labai malonu.