Autorius: Neringa Kažukauskaitė

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su muzikologu Viktoru Gerulaičiu

Švenčiant Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines verta prisiminti, kad didžiojo kompozitoriaus muzika ir asmenybė domino kiną nuo pat jo pradžios. Beethovenas – vienas populiariausių kino kompozitorių. Suskaičiuota, kad jo muzika kine panaudota iki dviejų tūkstančių kartų – ne tik vaidybiniuose filmuose, bet ir dokumentikoje, animacijoje, vaizdo žaidimuose, serialuose, televizijos filmuose. Pirmąkart Beethoveno muzika kine nuskambėjo 1929-aisiais.

Neringa Kažukauskaitė

Nauji filmai – „Pavyzdingas elgesys“

Mylimo žmogaus netektis kelia skausmingus prisiminimus ir nežinia, kur ta sielvarto kelionė veda. Taip skelbia filmo „Pavyzdingas elgesys“ (Lietuva, Slovėnija, Bulgarija, Italija, 2019) pradžioje pasirodantis užrašas. Būtent tokia „sielvarto kelionė“ ir yra šis filmas. Valdomas aukščiausios, neįveikiamos paties gyvenimo ir mirties dramaturgijos, o ne tik režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų valios. Viena – ši juosta inspiruota filmo režisieriaus Audriaus Mickevičiaus vyresniojo brolio nužudymo istorijos.

Neringa Kažukauskaitė

Apie moteris kine

Britų kino instituto (BFI) leidžiamas mėnesinis žurnalas „Sight & Sound“ iš praėjusiais metais pasirodžiusių filmų #metoo judėjimo kontekste išskiria šešis svarbiausius. Tai juostos „Mažosios moterys“ („Little Women“, rež. Greta Gerwig, JAV), „Atlanė“ („Atlantique“, rež. Mati Diop, Belgija, Prancūzija, Senegalas), „Stiptizo šokėjos“ („Hustlers“, rež. Lorene Scafaria, JAV), „Liepsnojančios moters portretas“ („Portrait de jeune fille en feu“, rež. Céline Sciamma, Prancūzija), „Knygynas“ („Booksmart“, rež. Olivia Wilde, JAV), „Skandalas“ („Bombshell“, rež. Jay Roach, JAV, Kanada). Apie tai su moters vaizdavimą vizualiuosiuose menuose tyrinėjančia dailėtyrininke, parodų kuratore, VDA dėstytoja Laima Kreivyte kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Sergejumi Ursuliaku

Sergejus Ursuliakas geriausiai žinomas kaip televizijos serialo „Likvidacija“ (2007) režisierius. Pokario Odesos nusikaltėlių nuotykiai ir gyvenimo dramos prikaustė didžiulės auditorijos dėmesį. Iki šiol šis filmas yra vienas Odesos pasididžiavimų. Tačiau režisieriaus filmografija kur kas turtingesnė.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Olesia Fokina

Spalio pabaigoje Vilniuje lankėsi dokumentinio kino režisierė Olesia Fokina. Į Lietuvą ji atlydėjo savo juostą „Žavingo žmogaus gyvenimas“ („Žizn obajatelnogo čeloveka“, 2017) apie vieną ryškiausių „atlydžio“ kino asmenybių Genadijų Špalikovą.

Neringa Kažukauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus.   Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tiesa, du filmai iš tų penkių paprastai būdavo „Gosteleradio“ užsakymu televizijos pagamintų serialų dalys. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su Sergejumi Mokrickiu

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, pristatydamas naują filmą „Aš – mokytojas“, lankėsi ukrainiečių ir rusų kino operatorius, režisierius Sergejus Mokrickis. Jį išgarsino filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (2015), tačiau šio menininko filmografijoje – talentingai nufilmuoti žinomų režisierių Kirilo Serebrennikovo, Rustamo Chamdamovo filmai, kadaise populiari politinio humoro laida „Lėlės“ (NTV), filmai „Specialioji grupė“ (2007), „Keturi meilės amžiai“ (2008), „Mokytojo diena“ (2012). Vilniuje jis lankėsi pirmą kartą, tačiau atrado daug pažįstamų, sąsajų su Lietuva. Pirmiausia tai aktorė Katerina Golubeva, kurios svarbi gyvenimo dalis susijusi su Lietuva.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Antoninu Peretjatko

Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.

Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Aleksandru Veledinskiu

Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su rusų aktoriumi ir režisieriumi Sergejumi Puskepaliu

 Aktorius Sergejus Puskepalis filmuojasi nedaug, tačiau be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinį Rusijos kiną. Debiutinis vaidmuo režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio juostoje „Paprasti dalykai“ (2006) jam atnešė svarbiausio Rusijos kino festivalio „Kinotavr“ bei Tarptautinio Karlovi Varų festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį, nacionalinio kino apdovanojimą „Nika“ už metų atradimą, kino kritikų apdovanojimą „Baltas dramblys“ ir daugelį kitų. Suvaidinęs kitame šio režisieriaus filme „Kaip aš praleidau praėjusią vasarą“ (2010) Puskepalis buvo pagerbtas Berlyno festivalio „Sidabriniu lokiu“ už geriausią vyro vaidmenį (kartu su aktoriumi Grigorijumi Dobryginu). Aktorius filmavosi Veros Storoževos, Sergejaus Ursuliako, Aleksejaus Učitelio ir kitų iškiliausių viduriniosios bei jaunosios kartos rusų režisierių filmuose. Jis daug dirba teatre – režisuoja spektaklius Maskvos, Jaroslavlio, Magnitogorsko, Samaros, Ufos ir kitose scenose. Balandžio pabaigoje tarptautinio žiniasklaidos klubo „Formatas – A3“ kvietimu Sergejus Puskepalis lankėsi Vilniuje.