Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant laureatus

Pirmieji „Oskarų“ apdovanojimai surengti 1929 metais. Tada geriausio filmo apdovanojimą pasidalijo du filmai: „Sparnai“ („Wings“, rež. William A. Wellman, 1927) ir emigravusio į Holivudą garsiojo vokiečių ekspresionisto F.W. Murnau „Saulėtekis“ („Sunrise“, 1927). Pirmasis maudėsi techninių pasiekimų šlovės spinduliuose, antrasis buvo alegoriškesnis, intymesnis ir, aišku, subtilesnis.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Pakalbėkime apie vyrus, konkrečiau, apie aktorius, nominuotus „Oskarui“ už pirmaplanį vaidmenį. Visi jie (maždaug) žavūs, bet statulėlę gaus tik vienas.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Tęsiame pasakojimą apie „Oskarus“. Šįkart pasvarstysime apie geriausius moterų aktorių vaidmenis. Praėję metai ir vėl buvo nesėkmingi afroamerikiečiams. Tikrai apmaudu, kad „už borto“ liko Jordanas Peele’as su filmu „Mes“ („Us“, JAV, Japonija, 2019) ir jame vaidinanti nuostabioji Lupita Nyong’o. Teisingai sako ne kartą minėtas „The New Yorker“ kino kritikas Josephas Brody, kad, priešingai nei pirmajame filme „Pradink“ (2017), kuriame aiškiai formuluojami teiginiai apie rasių politiką, „Mes“ apie afroamerikiečių šeimos patirtis kalba taip, jog ima braškėti socialinis komfortas. Filmo „Mes“ ignoravimą Brody pavadino tikra gėda.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Šįkart aptarsime kandidatus į „Oskarą“ užsienio filmo kategorijoje, kur akivaizdžiai viršų ima socialinės dramos. Tamaros Kotevskos ir Ljubomiro Stefanovo „Medaus šalį“ aprašėme ankstesniame tekste, mat ji nominuota „Oskarui“ ir kaip geriausias dokumentinis filmas. Vis dėlto mus domina ir šio filmo sėkmės fenomenas. Regis, Vakarų pasaulis tik dabar atranda poetinę dokumentiką. „Medaus šalis“ pateko ir tarp geriausių britų žurnalo „Sight & Sound“ penkiasdešimties metų filmų. Jo premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, ten filmas buvo apdovanotas net trimis prizais.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Aptariant kandidatus

Didžiųjų apdovanojimų sezonas prasidėjo. Tad šįkart nusprendėme aptarti „Oskarui“ nominuotus dokumentinius filmus, kurie neretai lieka žvaigždžių spindesio ir triukšmo šešėlyje. Galima susidaryti įspūdį, kad Amerikos kino akademija dokumentinį kiną vertina gana utilitaristiškai – svarbiausia yra siunčiama žinia. Tad nieko keista, kad į sąrašą patekusių filmų temos sukasi apie tą pačią pasauliui nerimą keliančių politinių, ekologinių, socialinių ir kitokių katastrofų / problemų ašį (žmogaus teises, rasizmą, politinį atstovavimą).

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Europos kino akademijos apdovanojimai

Europos kino akademijos apdovanojimams jau einant į pabaigą, Werneris Herzogas, priimdamas statulėlę už gyvenimo nuopelnus, iškėlė Europos vertybių vėliavą: kalbėjo apie europietišką solidarumą ir Europos Sąjungą, kaip sėkmingą taikos projektą. Kalba skambėjo gana kontrastingai. Ypač stebint visos ceremonijos metu vyravusią „dar vienų absurdiškų metų absurdiškame pasaulyje“ nuotaiką.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

Europos Parlamento LUX apdovanojimai

Europos Parlamento LUX apdovanojimai rengiami nuo 2007-ųjų. Į juos, pasak organizatorių, pretenduoja filmai, kurstantys debatus Europos bendruomenėje. Į atranką patenka europietiški filmai, verčiantys susimąstyti apie šiandienes socialines ir politines problemas, kad taip būtų kuriama stipresnė Europos tapatybė, kurios šūkis – Europos tradicijų įvairovė.

Santa Lingevičiūtė, Ilona Vitkauskaitė

„Scanoramos“ filmai

Bertrand’o Bonello antropologiniame pseudosiaubo filme „Zombi vaikas“ Garbės legiono mokyklos vadovė retoriškai pareiškia, esą mokyklos įkūrėjas imperatorius Napoleonas 1802 m. teigęs, kad mokykla turi rengti ne mąstančias, o tikinčias auklėtines. Kartu džiūgauja, kad imperatorius nustebtų, jog šiuolaikinės merginos išmoko ir mąstyti.

Ilona Vitkauskaitė

Jamesas Mannas, knygos „Vulkanų iškilimas: Busho karo kabineto istorija“ autorius, „The Washington Post“ rašo apie Adamo McKay’aus filmą „Valdžia“ („Vice“) ir jo protagonistą Dicką Cheney. Pasak Manno, McKay’us klysta vaizduodamas buvusį viceprezidentą kaip antiherojų, pametusį galvą dėl valdžios.

Ilona Vitkauskaitė

1. „The Economist“ kalbina šiuo metu turbūt žinomiausią filosofą ir kultūros kritiką Slavojų Žižeką, išleidusį naują knygą „Like a Thief in Broad Daylight“ („Kaip vagis vidury baltos dienos“). Pasak Žižeko, gyvename postžmonijos laikais. Šiuo terminu filosofas visų pirma siekia apibūdinti ne gamybos proceso automatizavimą ar robotizavimą, bet didėjančią mokslo, mašinų ir skaitmeninių medijų reikšmę socialinei kontrolei bei reguliavimui. Išsami visų mūsų veiksmų ir įpročių registracija skaitmeninei mašinai leidžia pažinti mus, net mūsų psichiką geriau, nei patys pažįstame save. Tad visuomenės kontrolei nebereikia taikyti senojo „totalitarinio“ atviro dominavimo būdo – esame manipuliuojami ir kontroliuojami, kai veikiame laisvai, sekdami savo poreikiais ir geismais. Tačiau yra dar viena ypatybė, įteisinanti postžmonijos sąvoką, – tiesioginio ryšio tarp mūsų smegenų ir skaitmeninio tinklo perspektyva. Kai tai atsitiks, pasak Žižeko, prarasime pagrindinę žmogiškąją skirtį – distanciją tarp išorinės realybės ir vidinio gyvenimo. Mintimis ne tik bus įmanoma tikrovės intervencija – mašina galės tiesiogiai žinoti, ką mąstome.