Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Mergina“

Ko gero, daugelis sutiktų, kad paauglystė gali būti be galo sudėtingas ir dramatiškas amžius. Fizinis, psichologinis ir socialinis brendimas, kartais tiesiog „kietakaktiškas“ idealizmas ir kartėlis, kai supranti, kad pasaulis neatitinka tavo standartų ar idealų, – visa tai gali įstumti į įtemptą nuolatinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais. Viskas gali dar labiau komplikuotis, jeigu supranti, kad dėl vienokių ir kitokių priežasčių neatitinki socialinių normų (o tam priežasčių ne viena ir ne dvi: seksualumas, orientacija, ekonominė, socialinė padėtis etc.).

Ilona Vitkauskaitė

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Apie konkursinę „Scanoramos“ programą rašau ne pirmus metus, tad jau esu spėjusi paburnoti ir kokia ji silpna, ir kaip jaunieji režisieriai slysta paviršiumi, užsižaidžia forma, o pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš Tarptautinio Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio

Šių metų Tarptautinis Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalis („DOK Leipzig“) dar kartą įrodė, kad problemų dėl tapatybės neturi ir tęsia politiškai angažuoto dokumentinio kino festivalio tradiciją. Spaudos pranešimuose festivalio organizatoriai pabrėžė dabarties politines nuotaikas, socialinio susiskaldymo, rasizmo, populizmo stiprėjimą ir tai, kad istorija kartoja save.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“

Rašant oficialiąją istoriją moterys dažniausiai lieka antrame plane, jei ne visai už kadro. Regis, tokią istorinę neteisybę nusprendė atitaisyti teatro ir kino režisierė Ramunė Kudzmanaitė filmu „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (Lietuva, 2018), pasakojančiu apie seseris Chodakauskaites – Sofiją Smetonienę ir Jadvygą Tūbelienę.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Interneto valytojai“

Socialiniai tinklai nėra tik platforma, kurioje žmonės dalijasi savo naminių gyvūnėlių ar vakarienės nuotraukomis. Šis Silicio slėnio kūrinys – tai didžiulę politinę įtaką turintis įrankis, keičiantis viešąjį diskursą ir intymius žmonių santykius mums sunkiai suvokiamais būdais ir mastais. Daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi feisbuku, kuriame seka naujienas, diskutuoja apie politiką ar prisijungia prie politinių judėjimų, bendrauja su šeima ar draugais. Ši platforma tapo globaliu socialinės sąveikos pagrindu, būdu, kuriuo formuojami ir palaikomi žmonių santykiai. Šiandien „Facebook“ ir „Twitter“ neabejotinai yra galingiausios privačios institucijos, formuojančios visuomenę ir viešąjį diskursą taip, kad net didžiųjų technologijų kompanijų vadovai to tikriausiai nesupranta, o George’as Orwellas net negalėjo įsivaizduoti.

Tačiau, pasirodo, tokių gigantų kaip „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“ turinį redaguoja ne specialiai parengti asmenys, o vos mokyklą baigę jaunuoliai iš besivystančių šalių. Dokumentinis vokiečių režisierių Hanso Blocko ir Moritzo Riesewiecko filmas „Interneto valytojai“ („The Cleaners“, Vokietija, Brazilija, Olandija, Italija, JAV, 2018) supažindina su šia šešėline didžiųjų technologijų kompanijų verslo puse. Filmo centre – vadinamieji turinio moderatoriai, kurie tikrina informaciją socialiniuose tinkluose ir jų taisykles pažeidžiančius įrašus naikina. Palaikydami socialinių tinklų „švarą“, jie yra atsakingi už tai, kokia informacija turėtų mus pasiekti, kas laikomas teisėta, tinkama ir priimtina. Nors socialinius tinklus nuo pornografijos ar smurtinio turinio srauto moderatoriai saugo turėdami tik dvi galimybes – remdamiesi griežtomis kompanijos taisyklėmis ištrinti arba ignoruoti, jie neabejotinai atlieka cenzorių funkciją. Kaip teigia Blockas: „Tų žmonių rankose yra įtaka demokratijai. Juk tai, kas vieniems yra teroristinė grupuotė, kitose šalyse gali būti vertinama kaip laisvės kovotojai. Ar juos cenzūruoti, priklausys nuo žmonių, sėdinčių priešais monitorių.“

Ilona Vitkauskaitė

„The New York Times Magazine“ išspausdintame straipsnyje „Moralės karai“ Wesley Morrisas teigia, kad dabar kultūra kur kas labiau vertinama dėl savo moralinio korektiškumo nei kokybės. Pasak jo, civilizuota vakarienė su draugais tampa nebeįmanoma. Viskas – politika, maistas, televizija, lytis – tapo per daug sureikšminta.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš 43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio

Prieš popiežiaus vizitą Lietuvoje, kuris sutraukė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių (regis, tik tokios galios figūros gali priversti lietuvius pasirodyti gatvėse, nors, manau, mūsų politinio klimato sąlygomis tam yra kur kas daugiau priežasčių), Gdynės kino festivalyje „etatinis“ provokatorius Wojciechas Smarzowskis pristatė savo naujausią filmą „Kleras“ („Kler“). Smarzowskis, atrodo, kiekvienam naujam filmui renkasi vis kontroversiškesnę temą. Šį kartą jo žvilgsnis nukrypo į Lenkijos katalikų bažnyčią. Ir nors pasigirdo ne vienas raginimas boikotuoti filmą, jis pavadintas provokacija, kurią įkvėpusios priešiškos šaliai jėgos, praėjusią savaitę Lenkijos kino teatruose pasirodęs „Kleras“ gerina žiūrimumo rekordus. Žinoma, tai gali būti skandalo efekto padariniai, tačiau esu įsitikinusi, kad tai rodo ir visuomenės poreikį diskutuoti apie Bažnyčios vaidmenį.

„Klere“ Smarzowskis kalba ne tik apie kunigų pedofiliją. Jis rodo, kad ir atskiriems kunigams, ir Bažnyčiai, kaip institucijai, nėra svetimos septynios mirtinos nuodėmės, ir iš esmės tik kondensuoja tai, apie ką nuolatos galime skaityti žiniasklaidoje (Smarzowskis panaudojo olandų žurnalisto Ekke’s Overbeeko dokumentinio filmo „Baimė. Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“ fragmentus). Filme rodomi įvairiems „sluoksniams“ priklausantys Bažnyčios atstovai. Milžinišką šventovę statantis ir turtais bei galia besimėgaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos) įsakinėja politikams ir bičiuliaujasi su mafiozais. Kunigas Lisovskis (Jacek Braciak) yra pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir išvykti dirbti į Vatikaną, todėl jis pasiryžęs kiekvieną pašalinti iš savo kelio, terorizuoti net arkivyskupą. Miestelio kunigas Kukula (Arkadiusz Jakubik), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, pats neteisingai apkaltinamas pedofilija. Jis nori demaskuoti Lisovskį, tačiau yra „nutildomas“ Bažnyčios viršūnių ir apimtas nevilties susidegina per mišias. O kaimo parapijos kunigas Trybusas (Robert Więckiewicz), turintis silpnybę alkoholiui ir moterims, nusprendžia mesti kunigystę, kad būtų kartu su mylima moterimi (Joanna Kulig), kuri laukiasi jo kūdikio.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Pliusas“

Kas kartą žiūrėdama naują „pozityviausią“ ar dar kokiu kitu epitetu apibūdintą lietuvišką komediją galvoju, kad dugnas jau pasiektas, žemiau kristi neįmanoma, – kiekviena iš jų nustebina primityviu humoro jausmu, siužetu, aktorių iš sudegusio teatro vaidyba ir taip toliau, ir taip toliau.

Ilona Vitkauskaitė

Pokalbis su režisiere Susanne Kennedy

„Tegul mūsų kūnai susprogsta į tūkstančius fragmentų ir sukuria save iš naujo. Tapkime kažkuo kitu: moterimi, gyvūnu, augalu, mašina, molekule. Teatras – puiki vieta pradėti šį pokytį. Scenoje galime stebėti žmonių transformaciją į įvairias būtybes ir būsenas. Teatras mums siūlo eksperimentavimo erdvę. Mano teatro vizijoje balsai atsieti nuo kūnų, veidas neperteikia emocijų, o kūnas nebepriklauso subjektui scenoje. Tekstas nebėra pasakojimas, o aktorius juda tarp skirtingų būsenų ir veda žiūrovą į nepažinias zonas“

Ilona Vitkauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?